Prano Domšaičio galerijoje – dvi naujos parodos: Česlovo Lukensko ir Gintauto Trimako

2022 m. spalio 14 d., penktadienį, 18 val. LNDM Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) atidaromos dvi naujos parodos: Česlovo Lukensko „Laikas medyje 2022“ ir Gintauto Trimako „#atsakymas#spalva#slinktis“.

Česlovas Lukenskas (g. 1959) ‒ vienas lietuvių neoavangardo pradininkų, o šiandien sakytume ‒ klasikų. Lukensko, kaip ir kai kurių jo bendražygių meninink(i)ų, indėlis į mūsų XX a. 10 dešimtmečio naująjį vaizduojamąjį meną ‒ tapybinio ir skulptūrinio formalizmo stumtelėjimas performatyvumo ir konceptualumo link.

Naujausią parodą „Laikas medyje 2022“ formaliai susieja medis kaip medžiaga, taip pat kaip naratyvinė struktūra platesne prasme. Cituojant patį menininką: „Meno forma – malka, meno turinys – šerkšnas ir pelėsiai.“ Tai ne tiek objekto formalus-estetinis auginimas („skulptūros“ kūrimas), kiek (beveik) atvirkštinis veiksmas – medžiagiškumą / objektą naikinant, pavyzdžiui – medinių ideologinių simbolių / ženklų (ap)deginimas (Deginiai, 2017). Arba tiesiog surenkama netvarkingai eksploatuojamo miško kirtavietėse medienos „maita“, primenanti kaulus, žmogaus kūno dalis.

Tačiau, ko gero, visus parodos kūrinius siejanti prasminė gija, ryškėjanti gvildenamų klausimų sankirtoje, yra Dievo (idėjos auginimo), santykio su šia idėja, esminis klausimas. Antai medienos atraižose po pramoninio apdorojimo − ąžuolo medienos trisluoksnės lentelės (Ikonos, skirtos tapyti mintimis, 2021−2022) – galima laikyti tarsi aliuzija į apofatinę mistiką (t. y., lukenskišką jos interpretaciją), kai Dievas apibūdinamas per tai, kuo jis nėra. Šiuo atveju ąžuolo vidinius natūralius raštus, tapusius lentelių išoriniu ornamentu, Lukenskas traktuoja kaip „išgaravusius šventųjų atvaizdus“ − tokį Esmą (Dievą), kuris atsiranda / išnyksta ties riba, kurioje susiduria (ir susilieja?) gamtinė ir mechaninė „vaizduotės“.

Parodoje „#atsakymas#spalva#slinktis“ pristatomi abstraktieji menininko G. Trimako (g. 1958) darbai nuo 1993 m. kurto „Dienoraščio“ iki lumen printų ir cianotipijų, t. y. G. Trimako naujausių spalvos paieškų pasitelkiant popierių, šviesą ir jai jautrias chemines medžiagas. Jau aštuonerius metus menininką domina baltoje šviesoje slypinčios spalvos, kurias jis išryškina camera obscura fotografuodamas saulės judėjimą dangaus skliautu, cheminiu junginiu braukydamas popierių, siųsdamas sukauptos šviesos raštų „atsakymus“ ir atlikdamas kitus veiksmus. Šalia užfiksuotų abstrakcijų parodoje bus galima stebėti ir tebevykstančius procesus, kai šviesos veikiamos spalvos kinta visą parodos laiką. G. Trimakas jau nuo pat pirmųjų savo parodų 9-ajame dešimtmetyje išgarsėjo konceptualiu požiūriu į fotografiją.

Parodų kuratorė Agnė Narušytė.

G. Trimako parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Parodos veiks iki 2023 m. balandžio 2 d.

LNDM Prano Domšaičio galerijos informacija

Leave a Reply