Praeities šešėliai, tūnantys dabarties kūnuose

Naujųjų metų dūžiai žymi dvilypę laiko atkarpą. Apsigauname, kad tai visa ko pradžia. Tai – tik trumpas atotrūkis, nušviestas spalvotų fejerverkų blyksnių. Besisklaidančiuose ateities dūmuose ima ryškėti puikiai pažįstami mūsų pavidalai, o prisivijusiems pažadams negalime skirti laiko, nes skubame – būti tokiais, kokiais buvome vakar.

Ivijos

Vitalija Petraitytė. „Įvijos II”. 150×120 cm. Aliejus, drobė.

Ir „vakar” ištįsta iki begalybės, apraizgydamas dabartį, įslinkdamas į ateitį, prarasdamas pavidalą. „Vakar” tampa amžinybe, kuria slenka būtojo laiko šešėliai. Beformiai, abstraktūs, sudilę. Tokie, kokie regimi klaipėdietės Vitalijos Petraitytės personalinėje parodoje „Įvijos II”, sausio pradžioje pradingę už uždarų Šiaulių universiteto Dailės galerijos durų.

Visus autorės darbus vienija prislopintas chaosas, išreiškiamas dinamiškais potėpiais, spalvų sluoksniais, pratekėjimais. Šviesa kūriniuose įleidžiama pro tankius ir ritmingus dažų nutrynimus, paliekant tik spalvos pėdsakus – beformius praeities faktus. Drobėse sukuriami siurrealūs kūnai, įvaizdinantys tapytojos patirtis. Nepanašūs į realybės atspindžius, jie savo vaiduokliškais pavidalais sklando paveikslų erdvėse lyg norėdami ištrūkti, bet bijodami, nes trapi jų būtis realybėje nebus juntama ar regima.

Dideli paveikslų formatai transformuojami į kamerines scenas, kuriose persipina racionaliai suvokiama kasdienio gyvenimo tėkmė ir intuityvus, pojūčiais grįstas samoningumas, naikinantis laiko ir erdvės dimensijų ribas.

Visgi išnykę apribojimai, leidžiantys publikai pereiti į V. Petraitytės vidinius peizažus, – tai praeities skeveldros, įstrigusios kiekvienos drobės paviršiuose. Ir nors autorė teigia, kad jos siekis paveiksluose „išsilaisvinti iš kasdienybės”, įvaizdinant santykius su žmonėmis, gamta ir visu kuo, kas gyva, neatkartojant išorinių konstrukcijų, o kuriant vidines, emocionalias, ištinkančias čia ir dabar akimirką, permainingas ir laikinas, tačiau praeitis pasiveja – siaurais, ritmingai kompozicijose išdėstytais šviesos ruoželiais, kurie, įsižiūrėjus į paveikslus įdėmiau, primena griaučius – to kažko, kas neatpažįstama, tapytojos neįvardinama, tačiau regima. Patirties, kuriai perteikti nereikia dirbtinai sukurto naratyvo ar simbolių kalbos. Pakanka ekspresyvaus, impulsyvaus priėjimo prie drobės. Juk ne viskas, kas matoma – lengvai telpa žodžiuose, sakiniuose, pastraipose.

„Tai ne tikrovės mėgdžiojimas, o ieškojimai, leidžiantys išvengti tapatumo praradimo. Abstrakčios formos, plokštumos atranda savo vietas per dvasines veiklas, kur ryšys su Visata nėra apibrėžtas”, – reziumuoja V. Petraitytė. Tai, kas buvo vakar, leidžia būti tuo, kuo esame šiandien.

.

Leave a Reply