Meno gravitacijos paroda

Menininkas, dizaineris, inžinierius, filosofijos mokslų daktaras, vienas Vilniaus dailės akademijos vadovų Julijonas Urbonas vėl grįžta į gimtąją Klaipėdą. Čia prieš kurį laiką jis pradėjo kurti savo – šiuolaikinio meno tyrėjo – legendą. Iki šiol lydimą sėkmės ir tarptautinio garso.

Euthanasia_Coaster_scale-model

Julijonas Urbonas, „Eutanazijos kalneliai”, 2010 m. Aistės Valiūtės ir Daumanto Plechavičiaus nuotr.

Visokių istorijų J. Urbonas paskleidė apie save, kad tik „įveiktų” atstumą ir gravitaciją tarp žiūrovo, skaitytojo, klausytojo. Tačiau legendos pradžių pradžia ta pati, nekeičiama – Klaipėdos atrakcionų parkas.

Jame Julijonas praleido visą vaikystę. Kasdien vietoj darželio čia jį atsivesdavo parkui vadovavęs tėvas. Atrakcionai Julijono nežavėję, svajojęs juos patobulinti. Vėliau pats įsidarbino parke, net vadovavo jam ketverius metus. Galiausiai parko nebeliko, tačiau vaikystės burtas pildėsi – prasidėjo tobulinimo darbai. Tik savo dirbtuvę, išradimus ir įrenginius J. Urbonas perkėlė į parodų sales. Tapo menininku, tyrinėjančiu „gravitacinę estetiką”.

„Ji kilo iš manųjų atrakciono patirčių. Paprastai kalbant, atrakcionas yra unikalus meno žanras, pasižymintis įvairiais patirties suvokimo aspektais. Jis įtraukia visą žmogaus kūną, ne tik klausą, regą ar lytėjimą, – teigė „Kultūrpolio” kalbintas J. Urbonas. – Šimtmečius atrakcionas žmogui siūlė intensyvias patirtis: purtė, vertė prakaituoti, šaukti, verkti. O plėtoti subtilesnės estetikos niekas nemėgino. Tad vienas mano tikslų – sustiprinti tą silpnąjį estetikos signalą ir pažiūrėti, ką jis gali atskleisti.”

Moduliai ir modeliai

Šįkart Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose eksponuojami J. Urbono įrenginiai, jų prototipai, maketai, scenografiniai objektai, eskizai, piešiniai, brėžiniai. Ir patys naujausi, ir sukurti per pastarąjį dešimtmetį.

„Pasižiūrėjau į savo „sandėlį” ir supratau turįs ne tik Klaipėdoje, bet apskritai Lietuvoje dar nerodytų darbų. Vieni sukurti specialiai Parodų rūmams ar gimtinei. Kiti, senesnieji, ilgainiui keitėsi – buvo „patiuninguoti”, „užturbinti”, – teigė parodos autorius.

Didžiausia parodos naujiena, premjera – „Oro laikas” (Airtime, 2016) bus rodoma kaip pasyvi skulptūra, neskirta tiesioginei sąveikai. Originalą – kylančias ir laisvuoju kritimu besileidžiančias grindis šiemet pamatys (ir pajus) Milano trienalės žiūrovai. J. Urbonas su šiuo darbu Italijoje atstovaus Lietuvai. Terminas „air-time” apibrėžia nesvarumo būseną. „70 kvadratinių metrų grindys pakels grupę žmonių ir staiga mes juos žemyn. Sumanymas nelengvai įgyvendinamas, teks sukurti tikrą atrakcioną, paisyti saugos reikalavimų, gauti specialių tarnybų leidimus”, – tikino menininkas. Parodų rūmų lankytojai pamatys mažesnį „Oro laiko” modulį.

Oneiric-Hotel_reception-setup_1

Julijonas Urbonas, „Sapnų viešbutis”, 2014 m. Aistės Valiūtės ir Daumanto Plechavičiaus nuotr.

Sapnų režisūra

„Sapnų viešbutis” (Oneiric Hotel, 2014), Klaipėdoje rodytas prieš porą metų, kiek pasikeitė, miegančiųjų kapsulės dabar supasi pačios, savaime. Sapnus režisuojančia įranga aprūpintas viešbutis buvo specialiai patobulintas Vienos muziejų kvartalui. „Įmantri miego stebėsenos sistema pajunta, kada miegantysis pasiekia sapno stadiją. Tą akimirką įjungiamas supimas ir vestibiuliarinė žmogaus pusiausvyros pojūčio stimuliacija veikia sapno turinį”, – aiškino sapnų režisierius. Pasak jo, jau 300 žmonių patyrė miego malonumą nepaprastame viešbutyje. O ar suveikė režisūra – atsakyti kur kas sunkiau…

„Kūrinys Klaipėdoje rodomas kaip tam tikra pasyvi skulptūra, žmonės joje negalės miegoti. Pamaniau, užteks juos kankinti, – nusijuokė parodos „Alternatyvių realybių prototipai” autorius. – Šįkart „nereikalausiu” žmonių kūnų. Verčiau ekspozicijoje atsiras mano studija, kad žiūrovas išvystų visą darbų – pradėtų, baigtų ir gyvenančių paskutines dienas – įvairovę. Tegul paroda bus mano kūrybinės praktikos žemėlapis, tyrimų žurnalas.”

Pratęsto piršto funkcija

Emancipation-Kit_installation-view

Julijonas Urbonas, „Vėmimo simuliatorius”, 2009 m. Aistės Valiūtės ir Daumanto Plechavičiaus nuotr.

J. Urbono projektas „Vėmimo simuliatorius” (Emancipation Kit, 2009) žymi tam tikrą interesų kaitą, perėjimą nuo interaktyvių meno kūrinių, tarkime, „Kalbančių durų” (Talking Doors, 2009), prie gravitacinės estetikos. „Pačiu atrakciono reiškiniu susidomėjau palyginti neseniai, kai apie jį ėmiau mąstyti iš esmės. Didesnėse šalyse atrakcionų parkus lanko tūkstančiai žmonių. Laukia valandų valandas, kad pasimėgautų tomis keliomis laimės minutėmis. Ir viskas dėl noro patirti sukrėtimą. Tačiau didžiausi entuziastai, nuolatiniai lankytojai, kurie keliauja per pasaulį ieškodami ypač ekstremalių atrakcionų, malonumą sieja su svaigimu, prakaitavimu, šaukimu ir – man tai buvo ypač netikėta – vėmimu. Jiems tai kulminacija, aukščiausio malonumo išraiška”, – pasakojo radikalių patirčių tyrinėtojas. Aptikęs tokį reiškinį, jis įžvelgė daugiau paralelių su skrandžio turinio išlaisvinimu. Įsivaizdavęs net vėmimo parką, į kurį ateinama aukščiausios malonumo formos. Galiausiai po konsultacijų su Londono emetologu (emesis) sukūrė ergonomišką, malonų įrankį, pratęsiantį piršto funkciją.

Po kūrybinio posūkio J. Urbonas ėmėsi kūrinių, kurie ne patys veiktų, o simuliuotų realybę žmogaus vaizduotėje. Toks pavyzdys, pasak menininko, yra „Eutanazijos kalneliai” (Euthanasia Coaster, 2010). „Jie iš esmės neegzistuoja, tačiau yra tikroviški, apskaičiuoti dirbant su atrakcionų inžinieriais, aerodinamikos specialistais. Pastačius „Kalnelius”, jie veiktų, vis dėlto tėra tik maketas, hipotetinis projektas, atveriantis publikai diskusijų lauką”, – teigė J. Urbonas. Važiuojantieji šiuo traukinuku išgyventų virtinę intensyvių patirčių, tokių kaip euforija, jaudulys, nespalvota rega, sąmonės praradimas, ir galiausiai… neišgyventų.

Hipergravitacinis

„Orgazmo karuselės” (Cumspin, 2015) originalas, didysis maketas šiuo metu vieši Barselonos parodoje „Human+”. Drauge su „Eutanazijos kalneliais”. Viena iš tenykštės parodos temų yra mirtis ir ateities seksas. Klaipėdos parodų rūmuose bus rodomas nedidelis maketas. „Fizikos požiūriu „Orgazmo karuselė” yra identiškas atrakcionas „Kalneliams”. Tik apkrovos mažesnės, nes siekiama ne žmogaus mirties, o smegenų dusimo – hipoksijos – efekto. Dėl jo ir gravitacijos jėgų centrifugoje besimylintys žmonės patiria euforiją ir orgazmą – jokiais žodžiais neapibūdinamą malonumą. Gal jį tiktų vadinti hipergravitaciniu orgazmu, – susimąstė J. Urbonas ir pridūrė: – Erotinio dusinimo praktika labai populiari Šiaurės Amerikoje.”

Cumspin_scale-model_1

Julijonas Urbonas, „Orgazmo karuselė”, 2015 m. Aistės Valiūtės ir Daumanto Plechavičiaus nuotr.

Taip pat jo parodoje žiūrovų laukia scenografiniai įrenginiai: objektai skaičiavimo maniakams, pirštinės, skaičiuojančios smūgius, batai, skaičiuojantys žingsnius, diržas, matuojantis širdies dūžius.

Su fizika, medicina, fiziologija bendraujančio meno paroda įpareigoja lankytojus deramai apsirengti. O gal visai be drabužių? „Turbūt labiausiai tiktų astronauto kombinezonas, – nusijuokė J. Urbonas. – Tačiau geriausia pamąstyti apie specifinį šokį. Malonu būtų išvysti lankytojus, tapusius performatyviais parodos kūriniais.”

Julijono Urbono paroda „Alternatyvių realybių prototipai” KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma vasario 19 d., penktadienį, 17 val., veiks iki kovo 20 d.

Vasario 20 d., šeštadienį, 14 val. vyks Julijono Urbono paskaita „Išplėstinis parodos „Alternatyvių realybių prototipai” gidas”.

KKKC Parodų rūmų darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11.00–19.00 val.

Leave a Reply