Klaipėdos galerijoje – Saulės Želnytės ir Martyno Jankevičiaus paroda „Slinktis”

2018 m. kovo 23 d., penktadienį, 17 val. LDS Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) atidaroma Saulės Želnytės (Klaipėda) tapybos ir Martyno Jankevičiaus (Vilnius) muzikos instaliacijos paroda „Slinktis”.

Saulė Želnytė, „Slinktis. Nuskendęs debesis“. Drobė, aliejus, 24×18 cm, 2017 m.

„Kadangi vėjai ir vandens srovės juda žemės paviršiumi, smėlio formavimasis yra neišvengiamas. Kol pūs vėjai, kol tekės upės ir banguos jūra, tol smėlis kruopelė po kruopelės kils iš dirvožemio ir tarsi gyvas daiktas šliauš bet kur. Smėlis niekada nesiilsi.” (Kobas Abė)

Slinktis yra ta sąvoka, kuri žymi lėtą veiksmą, lemiantį veik nepastebimą aplinkos, būties, tavęs paties kaitą. Ji formuoja pokyčius, nuolatinius procesus, kuriuos norint pastebėti reikia pirmiausia išmokti sustoti. Slinktis neturi nei pradžios, nei pabaigos, ji tiesiog vyksta. Vyko praeityje, vyksta dabartyje ir vyks po mūsų. Lėtos ir nedidelės permainos tęsiantis procesui nelabai ką lemia, jos tik koreguoja, bet galutiniame etape viskas pasikeičia. Slinktis kaip vanduo – lašas po lašo, kaip smėlis – kruopa po kruopos, tuo momentu lyg ir nepateikia radikalių permainų, bet per ilgą laiką pajėgi pakeisti viską iš esmės. Taip pat ir mus.

Procesai, vykstantys smėlynuose ir žmonių gyvenimuose, o tiksliau japonų rašytojo avangardisto Kobo Abės kūrinys „Moteris smėlynuose” inspiravo šios parodos pavadinimą, tačiau ne pačią idėją. Romane pasakojami santykiai tarp vyro ir moters, tapusių nuolat byrančio smėlio įkaitais. Taip ir nesugebėjusių pasikeisti ir pakeisti savo situacijos. Pagrindinė Saulės ir Martyno mintis šioje parodoje yra ta, kad norint išeiti iš uždaro rato, iš rutinos, reikalingi pokyčiai, reikalinga kūryba. Tik tada gali įvykti poslinkis, keičiantis tavo gyvenimą. Nesvarbu, kokio pobūdžio ji yra, kokiu tikslu ir priemonėmis kuriama. Kūryba turi savyje tą jėgą, kuri gali sutrikdyti įprastą kasdienių elementų prisodrintą slinktį ir gali tave išplėšti iš uždaro rato, iš rutinos. Tai yra vienas iš būdų išsilaisvinti. K. Abės kūrinys tapo savotišku autorių minčių atramos tašku, jų vizualių ir garsinių sprendimų verbalizacija. Paaiškinimu tam, kas kaupėsi jų galvose, bet neturėjo įvardinimo. Neturėjo paaiškinimo ir nerado išėjimo.

Tirštų dažų potėpiai vienas po kito dengia mažus drobės gabaliukus. Stipresni, silpnesni, tirštesni ir skystesni, skaudžių ir raminamų spalvų. Kaip vanduo, kaip smėlis, lėtai guldami vienas ant kito suformuoja gylius ir seklumas, gluminančias juodas kiaurymes ir žvilgsnį priglaudžiančias jaukias užuovėjas. Visko taip maža, bet talpu. Čia įmanoma pasislėpti nuo kasdienybės ir paieškoti savęs. Taisyklingų kvadratų tapybinės asmeninių minčių citatos tampa Saulės pastarųjų metų patirčių vaizdine išraiška, kurios gabalas po gabalo, kąsnis po kąsnio, skiautė po skiautės dėlioja jos dabartinę būtį. Tokią, kokia ji atsirado praktiškai sau nepastebint, slenkant laikui, diena iš dienos, ištikimai tarnaujant rutinai. Įtraukiant į savo ratą naujus įvykius, žmones, patyrimus, viską. Ir toliau judant tuo pačiu ritmu ir ta pačia kryptimi. Slinktis yra tai, ko nepastebime, bet nuolat tame dalyvaujame. Išoriškai, vidumi, stebint ją ar taip niekad ir nepastebint, pasyviai įsijungiant ar valingai priešinantis. Ji tiesiog vyksta nuolat.

Slinktis, praktiškai visomis kryptimis, susiformuoja ir tarp pačių kūrinių ekspozicinėje erdvėje. Čia susidaro keletas deklaruojamos idėjos sluoksnių, kurio viršuje, ar viduje (nelygu, iš kurios pusės žiūrėsi) į paviršių išsiveržia saikingos tapybos replikos. Saulės darbai laisvanoriškai patenka į lengvo ir neįpareigojančio popieriaus lakšto prieglobstį. Jis kaip apvalkalas branduoliui, kaip stogas nuo lietaus, kaip indas išsibarsčiusioms mintims. Jis apsaugo ir surenka ne tam, kad paslėptų, bet tam, kad išsaugotų ir parodytų. Lengvai pakibę ore ant plonų virvelių, šie objektai ir laisvi, ir priklausomi. Jie, kaip marionetės, paklusnūs išorinei valiai. Išlieka tokie tol, kol patrauksi už siūlo. Visa tai suvokiama itin lengvai, tik reikia teisingai pasirinkti kryptį ir būtina nors akimirkai sustoti.

Dar viena palanki terpė plėtotis mintims – muzika. Be pradžios ir be pabaigos, turinti analogiškas struktūrines dalis, kaip ir slinktis. Cikliška, ornamentiška, dėliojama jau Martynui pavaldžia garsų ir ritmų kalba. Ši muzika, kaip ir tapybos darbai, tai skaudi, tai erzinanti, tai raminanti. Jos, kaip ir mažų spalvotų paveikslėlių, net ir praleidus fragmentą, vis tiek suprasi visumą. Ratu besisukantys erdvėje garsai visą materialų sprendimą užkloja nematomu, bet itin ryškiu dar vienu prasminiu sluoksniu. Ji ir kaip jungtis, sujungianti skirtingas autorių kūrybines kalbas, mintis, sumanymus į vieną nedalomą visumą. Ir ta visuma, akivaizdu, transliuoja jau kito gylio energiją. Šįkart nereikia ieškoti, nereikia stengtis. Reikia tik sustoti ir ji tave suras.

Menotyrininkė Danguolė Ruškienė

Apie autorius

Saulė Želnytė gyvena ir kuria Klaipėdoje. 2001 m. VDA Klaipėdos fakultete baigė taikomosios dailės studijas ir įgijo menų magistro diplomą. Nuo 1997 m. dalyvauja dailės parodose, šalies ir tarptautiniuose meno projektuose. Personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje rengia nuo 2003 metų. Nuo 2014 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, jai suteiktas meno kūrėjo statusas.

Martynas Jankevičius – vizualaus meno ir garso projektų kūrėjas. 2003 m. Šiaulių universitete įgijo edukologijos bakalaurą. Gyvena Vilniuje, dirba parodinių erdvių kūrimo ir objektų instaliavimo srityse. Šiandieninė jo veikla labiau sietina su garso / muzikos projektų kūrimu ir atlikimu. Nuo 2006 m. tam tikslui naudoja kompiuterines technologijas. Kuria muziką spektakliams. Jo kuriamos muzikos struktūra – ornamentiška, nuolat atsikartojančių motyvų, be pradžios ir pabaigos.

Paroda veiks iki 2018 m. balandžio 20 d.