KKKC Parodų rūmuose – Monikos Dirsytės performansų videodokumentacijos paroda „Dirsytė“

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2023 m. gegužės 5 d., penktadienį, 17 val. atidaroma Monikos Dirsytės performansų videodokumentacijos paroda „Dirsytė“.

Monika Dirsytė ir Agnė Sabulytė. Performansas „Ašies kodas“, „ArtVilnius`22“. Mariaus Žičiaus nuotr.
Monika Dirsytė ir Agnė Sabulytė. Performansas „Ašies kodas“, „ArtVilnius`22“. Mariaus Žičiaus nuotr.

Menas neabejotinai pareikalauja daug atsidavimo ir įsipareigojimų savo kūrybai, tačiau tik nedaugelis menininkų drįsta imtis kūrybinių procesų, kurie gali ne tik pakenkti jų fizinei ir psichinei sveikatai, bet net kelti realų pavojų jų gyvybei. Nuo Chriso Burdeno performanso (1971), kuriame į menininką buvo šauta ginklu, iki Tehching Hsieh vienerių metų, praleistų narve (1978–1979), performatyvumas tapo nenuneigiamu ir provokuojančiu pastarųjų penkiasdešimties metų meno pasaulio elementu. Tokie yra ir menininkės Monikos Dirsytės, savo karjerą pradėjusios nuo drąsių performansų, metančių iššūkį įprastoms meno, saviraiškos ir pažeidžiamumo sampratoms, kūriniai.

M. Dirsytės performansai neatsikiriami nuo instaliatyvios scenografijos, fiziškai suvaržančios performerę, bet kartu ir psichologiškai atveriančios ją publikai. Performanso „Aš tavo saulė“ (2015) metu žiūrovas, įėjęs į lubas siekiantį vamzdį, tarsi žemę ir dangų jungiančią grandį, sau virš galvos mato jam (o gal begaliniam atspindžiui veidrodyje) meilės prisipažinimus sakančią vaisiaus pozoje esančią menininkę. Tokia meilė primena Pietro Paolo Pasolini filmą „Teorema“ (1968) – jai nebereikia nei objekto, nei subjekto, nes tai nuolatinis nenutraukiamas vyksmas. Nuoširdžiai pasiūlyta meilė atspindi transcendentinį žmonių ryšį, kuris viršija paprastas santykių formas, tačiau tuo pačiu metu lankytojai gali jaustis nejaukiai, nes ši meilės raiška yra intensyvi ir nenumaldoma, o jų noras greičiau atsitraukti ir negalėjimas atsakyti tuo pačiu yra labai žmogiška reakcija į nepažįstamą ir netikėtą emocinį patyrimą. Šis nejaukumo ir atsitraukimo jausmo paradoksas veikia kaip veidrodis, atspindintis mūsų vidinius konfliktus ir ribas, su kuriomis susiduriame bendraudami su kitais žmonėmis. Šis ir kiti M. Dirsytės performansai provokuoja žiūrovus iš naujo įvertinti savo pačių emocinį pasaulį, santykius su aplinka ir vertybes.

Performanse „Kompleksas“ (2016) Monika drauge su dar septyniomis moterimis viešai dalijosi pačiais intymiausiais, itin asmeniškais pasakojimais. Suprasdama, kad labai daug žmonių labiausiai bijo patys savęs, t. y. išsiduoti apie savo asmeniškiausias mintis, baimes, traumas, ji pasiūlo išlaisvėti, nebeturėti vidinio filtro. Vieša išpažintis, kurios metu dalyvės ir verkia, ir juokiasi, taip pat rodo, kad bendruomenės galia ir pasidalijimas savo asmeniniais išgyvenimais gali padėti mums atrasti stiprybę, solidarumą ir pasitikėjimą savimi bei kitais. Menininkės performansai neretai įtraukia publiką į emocinį dialogą, kuriame žiūrovai gali pajusti savo pačių trūkumus ir patirčių spragas, taip pat užuojautą (arba piktdžiugą) kito žmogaus atžvilgiu. Ši sąveika tarp menininko ir publikos sukuria unikalų ir įsimintiną patyrimą, ypatingai ryškų ištvermės ir valios performanse „Ribos“ (2021), kuriame menininkė drebėdama balansuoja ant nedidelio plausto stingdančiai šalto vandens baseine. Tai kalba ne tik apie fizines ribas ar ribines situacijas, bet ir kartais neįveikiamą ribą tarp žiūrovo ir atlikėjo. Galime prieš save matyti skęstantį performerį, bet ar pulsime jį gelbėti, o gal bijosime pažeisti šiuolaikinio meno vyksmo eigą ir nutraukti sąmoningai pasirinktą ribų išbandymą. Šiame kontekste performanso menas įgauna ypatingą jėgos formą, kurioje privatumas tampa dalimi kolektyvinio patyrimo. Menininkė, demonstruodama savo intymiausius, dažnai pažeidžiamus aspektus, sudaro sąlygas žiūrovui susitapatinti su jos patirtimi, taip užmezgant gilų emocinį ryšį.

Akistatoje su pačia savimi menininkė atveria duris pokalbiui tarp viešumo ir privatumo, kuris leidžia publikai tyrinėti socialines, kultūrines ir emocines ribas globalaus masto situacijų kontekste. Performanse „Pan/demos“ (2020) menininkė juda per klaustrofobiškas stiklinių dėžių sistemas, kurios tampa ne tik karantininės saviizoliacijos, bet ir įstrigimo technologijų sukurtame dirbtiniame pasaulyje metafora. Karštą vasaros dieną šiltnamio efektą sukuriančios stiklinės dėžės veikia kaip didinamasis stiklas, paryškinantis menininkės nuovargį, stresą ir pažeidžiamumą. Tokia erdvinė sąranga įkvepia žiūrovus apmąstyti klausimus, susijusius su asmens erdve, laisve ir nepriklausomybe. Šio performanso kontekste menininkės kūryba skatina refleksiją apie ribas, kurias susikūrėme dėl dabartinės pasaulio būklės ir apie mūsų gebėjimą prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Menininkės kūnas tampa individualaus ir kolektyvinio išgyvenimo simboliu, parodančiu, kaip mes visi esame įkalinti savo pačių dėžėse – fizinėse, socialinėse arba emocinėse. Šiuo performansu kūrėja skatina mūsų sąmoningumą ir gilesnį suvokimą apie mūsų pačių vietą šiame pasaulio labirinte.

Pats naujausias M. Dirsytės performansas „Balansuoti grožį“ (2023) ko gero yra pats pavojingiausias menininkės karjeroje – iš viso 14 valandų ji praleido vaikščiodama su aukštakulniais ant ledo podiumo. Performansas provokuoja diskusiją apie grožio, tobulumo siekio bei moterų (ir ne tik) patiriamą spaudimą visuomenėje. Šis performansas kelia aktualų klausimą: kaip toli esame pasirengę nueiti aukodami savo sveikatą, laimę ir gerovę siekdami grožio standartų?  Menininkė šiame kūrinyje tapo gyva metafora, demonstruojančia fizinius ir psichinius išbandymus, susijusius su tobulo įvaizdžio formavimu šiuolaikinėje visuomenėje. Per savo kūną ir veiksmus ji atskleidžia, kaip šiuolaikinis žmogus turi balansuoti tarp savęs ir pasaulio, kuris nuolat kelia naujus reikalavimus ir iškelia kartelę vis aukščiau. Tai ir kvietimas įsiklausyti į save, ieškoti balanso tarp vidinio grožio ir nepaslysti ant primestinių reikalavimų išorinės išvaizdos puoselėjimui, raginimas suklupus vėl keltis ir eiti į priekį.

Monikos Dirsytės kūrybinė strategija, pagrįsta ištverme ir savidisciplina, leidžia peržengti įprastas kūno ribas ir atskleisti santykį tarp kintančių erdvės ir laiko veiksnių. Performansų metu ji bando ištverti sunkias, varginančias ir net pavojingas aplinkybes, kartu negalėdama visiškai sukontroliuoti rezultatų. Prisitaikymas yra esminis išgyvenimo aspektas, kurio rezultatai tampa akivaizdūs performansų pabaigoje. Tačiau menininkės kūriniai nesiekia šlovinti kančios. Jų esmė – begalinis pozityvumas, viltis, kad visi gyvenimo sunkumai ir iššūkiai, tiek išoriniai, tiek vidiniai, bus įveikti. Publika gali rinktis, ką matyti: cinikai gali džiaugtis performerės nepatogumu ir skausmu, empatiškesni žiūrovai gali ne tik palaikyti savo buvimu, bet ir prieiti bei padėti ištverti, o abejingieji tiesiog stebi. Šie darbai ne tik iškelia svarbius klausimus apie žmogaus kūno pajėgumus, bet ir verčia susimąstyti apie menininko ir visuomenės santykį, kūrybos procesą bei estetinius ir moralinius aspektus. Šie etiškai ir estetiškai įkrauti performansai, atspindintys menininkės drąsą ir ryžtą, parodo, kad menas – tai ne tik graži vizualinė išraiška, bet ir plataus masto socialinis ir emocinis įvykis, transformuojantis tiek menininko, tiek ir žiūrovų pasaulėžiūrą.

APIE AUTORĘ

Monika Dirsytė (g. 1989, Panevėžys) – viena iš žymiausių performanso menininkių Lietuvoje, dažniausiai dirbanti instaliacijos ir performanso takoskyroje. Skaičiuodama jau dešimtus kūrybos metus performanso žanre, menininkė įgyvendino per 20 įsimintinų ir sudėtingų performansų Lietuvoje ir užsienyje.  2015 m. geriausia „ArtVilnius’15” žiūrovų išrinkta menininkė (performansas „Aš – tavo saulė”). 2016 m. baigė skulptūros bakalauro ir magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Performansus menininkė yra pristačiusi Didžiojoje Britanijoje (Londono „D Contemporary“ galerijoje), Vokietijoje (Berlyno „Burster“ galerijoje), Olandijoje, Vengrijoje ir kitur. Darbų yra įsigijęs MO muziejus. Šiuo metu M. Dirsytė studijuoja meno doktorantūrą (tiriamojo darbo tema „Transperformansas kaip jungtis tarp meno ir gyvenimo“).

Monikai Dirsytei atstovauja Vilniaus miesto galerija „Meno niša“.

Paroda veiks iki 2023 m. birželio 4 d.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Renginio metu bus fotografuojama ir filmuojama. Informuojame, kad dalyviai gali būti matomi renginio nuotraukose ir vaizdo įrašuose, publikuotuose įvairiose medijos priemonėse.

Leave a Reply