Baroti galerijoje – Algio Skačkausko piešinių paroda

2017 m. sausio 27 d., penktadienį, 17 val. Baroti galerijoje (Didžioji Vandens g. 2 / Aukštoji g. 1, Klaipėda) atidaroma vieno iškiliausių XX a. antros pusės Lietuvos tapytojų Algio Skačkausko (1955 – 2009) piešinių paroda.

Skackauskas

Algio Skačkausko piešinys

KADS Baroti galerija 2017 metais mini savo veiklos 25 metų jubiliejų, todėl visos parodos šiais metais bus formuojamos taip, kad atspindėtų platų galerijos veiklos spektrą, į kurį įeina supažindinimas su šių dienų meno tendencijomis, pristatant tiek žinomiausius Lietuvos ir užsienio šiuolaikinio meno atstovus, tiek ir pradedančiuosius jaunuosius menininkus, bei noras prisiminti ir naujai pažvelgti į Lietuvos kūrybos praeitį, pristatant žiūrovui daugiametį parodų ciklą „XX amžiaus klasikai”. Jubiliejinio parodinio sezono atidarymui galerija pasirinko parodą iš ciklo „XX amžiaus klasikai”.

Skackauskas1

Algio Skačkausko piešinys

Algio Skačkausko tapyboje neoekspresionizmas yra įgavęs labai savitą ikonografiją. Lyg iš gausybės rago pilasi lietuviškų kaimų ir mažų miestelių darbų bei apeigų vaizdai, bibliniai siužetai, vaizduojami šioje aplinkoje, kaip ir Artimuosiuose Rytuose, kaitaliojasi su antikinių mitų motyvais. Avies lupimas, galvijų gynimas ar skerdimas, kapo duobės kasimas, nukryžiavimo siužetai Skačkausko drobėse – tokia pati ritualizuota šventė, kaip vestuvės, vyno gėrimas, meilės scenos, šokiai ar muzikavimas.

Skačkauskas ne tik tapė, bet ir rašė eiles. Neatsitiktinai jo paveikslai pavadinti ypač vaizdingais asociatyviais pavadinimais. Tapyboje, kaip ir poezijoje, menininkas įsikūnija į du prieštaringus vaidmenis – grojančio lyriko ir apsvaigusio, gašlaus, griaunančio bakchanališko satyro. Daugelyje kūrinių šios abi personifikacijos pusės užmezga nepaliaujamą nė vienos pergale nesibaigiantį dialogą. Ne mažiau dinamiška ir veržli nei siužetai pati gestiška Skačkausko tapybos maniera. Jis tapė daug, impulsyviai lyg genamas vaizdinių ir temperamento proveržio.

Skačkausko tapyboje sukurta visa neoekspresionistų pamėgtų dinamiškų spalvinių derinių skalė, kurios pagrindas – tamsių ir ryškių spalvų kontrastai. Jo drobėse juodame fone veržliai išnyra švytinčios geltonos, raudonos, violetinės figūros ar jų raudoni arba purpuriniai apsiaustai kontrastuoja su želdinių žaluma.

Šalia šių didelių, kone monumentalių drobių apibendrintomis spalvinėmis plokštumomis ir juodomis bei spalvotomis kontūrinėmis linijomis ir didelė grupė susiliejančios spalvinės gamos, minkšto linijinio piešinio kūrinių. Jie dažniausiai labiau etiudiški ir kameriški. Šioje paveikslų grupėje, kaip ir Skačkausko tapyboje ant popieriaus ar piešiniuose, ryšku Marko Shagalo įtaka. Iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos kilęs moderniosios dailės klasikas lietuvį traukia reminescencijomis tiek apie mažų miestelių spalvingus personažus, tiek pačia tapybos maniera.

Šią Skačkausko pasaulėjautą taikliai apibūdina Antanas Andrijauskas: „Menininko kūryboje pilkas kasdienybės pasaulis susipina su belaikiu mitiniu poetiniu pasaulio suvokimu. Jo tapiniai nepaklūsta formalios logikos dėsniams, neapibūdina objektyvių daiktų, reiškinių, o įgauna sakraliai fetišizuotas ir mitines prasmes.”

Skackauskas2

Algio Skačkausko piešinys

 Į lietuvių tapybą atėjęs kartu su Audrone Petrašiūnaite ir Vygantu Paukšte ir su jais pradėjęs ieškoti savo neoekspresyvių individualių mitų Skačkauskas greitai nuo jų ėmė skirtis ypatingu pasaulėjautos ir nuotaikų dualizmu. Tai geriausiai iliustruoja paties tapytojo eilėraštis:

„Lelijų sniegas”

“Tik pažiūrėk, baltom lelijom sninga!
Užklotas Jieznas, Stakliškės ir Vilnius!
Ir tuoj, o gal rytoj
Lelijom paminėtom vemti
Pradės išvardintų kaimų poetai.
O aš, iš seno vieno buto
Ištiesęs ranką, o jeigu laiko būtų,
Surinkčiau tas balčiausias lelijas
Ir kam gi, jei ne Tau
Padovanočiau jas”
(A. Skačkauskas, 2002 m.)

Raminta Jurėnaitė

Paroda veiks iki vasario 22 d.

Leave a Reply