Arvydo Palevičiaus „Tarp fizikos ir metafizikos”: apie slaptą struktūrų pasaulį ir tapybos sakinį
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose nuo 2020 m. gegužės 15 d. eksponuojamos prof. dr. Arvydo Palevičiaus kūrybos parodos „Tarp fizikos ir metafizikos” ekspoziciją sudaro dvi dalys. Pagrindinis dėmesys joje skiriamas KTU laboratorijoje sukurtų naujų medžiagų mikrostruktūrų vizualizacijoms, atliktoms elektroniniu skanuojančiu bei atominės jėgos mikroskopais, taip pat skaitmeninės holografijos principu gautiems vaizdams. Greta mokslinių tyrimų lauko fotografijų pristatoma ir A. Palevičiaus tapyba. Plonytė linija tarp dviejų pasaulių „KKKC Parodų rūmai tapo savotiška laboratorija tarp fizikos ir metafizikos. Pasirinkome kalbėti įdomia tema – apie mūsų mažą trapų pasaulį, kurį gali sujudinti kažkas nematomo, – paprašytas pakomentuoti, kodėl būtent ši paroda pasirinkta karantino laikotarpiu, sakė KKKC direktorius, menotyrininkas Ignas Kazakevičius. – Eksponuojama Arvydo Palevičiaus vizualizuota mokslinė veikla – KTU laboratorijoje kuriamos naujos medžiagos, kurios bus naudojamos elektrotechnikos, ekologijos, biomedicinos ir kitose srityse, tai, ko mes nematome, kur dirba nanorobotai. Mikrostruktūros yra išdidintos iki mums matomo vaizdo ir atrodo tarsi tapyti paveikslai. Paroda neatsitiktinai pavadinta „Tarp fizikos ir metafizikos”, kadangi fizika apibrėžiama formulėmis, o mums nematomą pasaulį įrėmina mikroskopai. Mokslininko siekis vizualizuoti savo kuriamus mokslinius darbus kilo neatsitiktinai, nes A. Palevičius yra ir tapytojas. Jis studijavo San Fransisko meno akademijoje, yra surengęs per 30 savo personalinių parodų, dalyvavęs tarptautiniuose simpoziumuose. Tad parodoje, šalia mokslinių struktūrų vizualizacijų, kitoje salėje eksponuojami ir Arvydo tapybos darbai. Juose – taip pat struktūros, tik jau fizikinės, mes jau matome dažą, spalvą, chemiją. O mokslinė parodos dalis yra tarsi metafizika – plonytė plonytė linija, skirianti mus tarp šio ir ano pasaulių”, – parodą pristato I. Kazakevičius. Priartėti prie Aukščiausiojo galių Parodos autorius A. Palevičius eksponuojamas mikrostruktūrų fotografijas labiau linkęs vertinti iš mokslininko pozicijos. Paklaustas, kodėl nusprendė vizualizuoti savo darbus ir kokiems tikslams kuriamos juose užfiksuotos funkcinės medžiagos, mokslininkas kantriai aiškina: „Atsakymas į klausimą, kas yra funkcinės medžiagos, užkoduotas jau pačiame jų pavadinime: jos atlieka tam tikras funkcijas – beprotiškai galingas, dideles. Šios mano parodos tikslas – parodyti jų funkcionalumą. Nes visa tai, apie ką dabar kuriamos įvairios sąmokslo teorijos, pagaminta remiantis šių medžiagų savybėmis.” Pasak profesoriaus, jis norėjo per vizualinę prizmę parodyti šiuolaikinius mokslinius tyrimus, medžiagų vidinį pasaulį, jų ryšius, formas, geometriją, linijas, kad žiūrovas pajustų, ar ta medžiaga savo struktūra, formomis, spalvomis yra agresyvi, ar ne. „Medžiagos vidinė struktūra gali nulemti tolimesnes jos pritaikymo galimybes. Praktiniai pritaikymai tampa fantastiški, mokslo srityje bandoma priartėti prie Aukščiausiojo galių, ir kur tai gali nuvesti – nuspėti sudėtinga. Mes galime mažus dydžius dalinti į dar begalybę dydžių, ir šis procesas yra begalinis. Niekas nežino, kur nukeliausime, ką pasieksime, todėl atsiranda mokslininko atsakomybė. Visuomenė aklai jais tiki. Tačiau turėtume žinoti ir tai, kam mokslininkai atstovauja, ką jie kuria. Kad nebūtume kaip tie Egipto vergai, kurie nelabai žinojo, ką faraono žyniai išmano, kur slypi jų galia. Dabar ši galia atsidūrė pas šiuolaikinius mokslininkus”, – pasakoja A. Palevičius. Praverta Pandoros skrynia „Mano paroda – mažas bandymas tą Pandoros skrynią, ar konservų dėžutę, šiek tiek praverti, kad eilinis žiūrovas galėtų savo akimis pamatyti. Kadangi tie dalykai, kurie čia eksponuojami, paprasta akimi nematomi. Reikia naudoti skanuojančius atominės jėgos mikroskopus, kitokias priemones, įvairias gudrybes, informacines technologijas, žinoti tam tikras savybes, charakterizuoti medžiagą. Kai turi tokius rezultatus, jau gali mąstyti, kokį dar galima vieną ar kitą stebuklą sukurti ir kur jį panaudoti”, – įžvalgomis dalijasi mokslininkas. Dalį šių tyrimų prof. dr. A. Palevičiui teko pristatyti vasario mėnesį vykusioje vienoje didžiausių pasaulinių mokslininkų konferencijų „SPIE Photonics WEST 2020″ San Fransiske (JAV). Konferencija vyko tuo metu, kai buvo prasidėjusi koronaviruso pandemija. Kad patektų į pastatą, mokslininkams teko laukti gal pusantro kilometro ilgio eilėje stovint metro atstumu, kinams buvo rodomas ypatingas dėmesys. Visos šios nejaukios patirtys San Fransiske ir vėliau Lietuvoje paskelbtas karantinas suponavo idėją surengti mikrostruktūrų vizualizacijų parodą. Mokslas, menas ir koronavirusas „Nors įvykiai, susiję su COVID-19, buvo labai netikėti, sunkiai paaiškinami, daug kas sustojo, bet, kita vertus, virtualioje erdvėje pradėjo dėtis neįtikimi dalykai: visuomenė ėmė aktyviai reikštis įvairiais klausimais. Visi kalba, bet nežino, apie ką kalba. O reiškiniai, susiję su koronavirusu, turi materialų pradą – tiek jo aptikimo, tiek saugojimo, transportavimo ar tyrimų srityse. Šioje ekspozicijoje yra dalykų, tiesiogiai susijusių su koronavirusu. Tai ir inspiravo šią parodą”, – pasakoja autorius. Drąsos surengti parodą mokslininkui įkvėpė ir faktas, kad prieš pat karantiną LR Kultūros ministerija jam suteikė meno kūrėjo statusą. Todėl, pasak parodos autoriaus, jis gali kompetentingai kalbėti ne tik kaip nemažai pasiekęs mokslininkas, bet ir kaip menininkas. Paprašytas pakomentuoti kai kurias parodos vizualizacijas, autorius atkreipė dėmesį į vieną fotografijų triptiką, šiek tiek primenantį medaus korį. Iš tiesų šios medžiagų struktūros pastaruoju metu itin aktualios kalbant apie COVID-19 pandemiją. „Prie šio objekto mes dirbome jau prieš gerus metus, kad sukurtume nanofiltrus, kurie filtruotų būtent tokias daleles, kaip koronavirusas. Nuotraukose matome skirtingus išdidinimo mastelius. Paprastoje medžiagoje, veikiant tam tikru cheminiu procesu, sukuriamos tam tikros supermažos ertmės, galinčios sulaikyti koronavirusą. Iš šios medžiagos jau gaminami respiratoriai. Ir tai tik viena iš idėjų, kur galima šias medžiagas praktiškai panaudoti. Jas galima taikyti pačioms įvairiausioms sritims – ir spausdinimo technologijoms, ir kt. Tai jau mokslininko vaizduotės vaisius”, – vaizdžiai pasakoja prof. dr. A. Palevičius. Apie kūrybinę bičiulystę Kita mokslininko aistra – tapyba. Klaipėdiečiai pernai gruodžio mėnesį jau turėjo galimybę pamatyti A. Palevičiaus parodą „Požiūris” Klaipėdos kultūros fabrike. Viename iš toje parodoje eksponuotų ciklų buvo įprasminti lietuvių liaudies interjero ir buities artefaktai – seni kaimo trobesiai, ūkiniai pastatai, nykstantys dvarai. Šįkart autorius pristato du abstrakčios tapybos ciklus „Panteonas” ir „Dvigubo viskio bliuzas”, publikuotus bendrose Arvydo Palevičiaus ir poeto Gintaro Patacko knygose. „Jau daug metų bendraujame su Kauno poetu Gintaru Patacku. Jis pastaruoju metu rašo daug eilėraščių, aš per tą laiką tapau miniatiūras – vizualizuoju tai, apie ką mąstau. Po to poeziją ir tapybą sudedame į vieną bendrą mūsų kūrybos leidinį. Dabar leidžiame jau vienuoliktąją knygą. Esame labai seniai pažįstami, tokių draugų, su kuriais galima pabendrauti ir suprasti vienas kitą, vis mažėja. Manome, kad mūsų bendras kūrybinis vardiklis – sena bendravimo istorija, bendras požiūris į gyvenimą, ir leidiniai kuriami turint tam tikrą koreliacinį ryšį bei užtaisą. Manome, kad toks jungtinis produktas labiau patrauks skaitytoją. Skaitydamas Patacko eiles žmogus pamatys ir mano vizualius paveikslus, o tie, kurie norės knygoje pamatyti tapybos darbus, gal perskaitys ir vieną kitą poeto eilėraštį”, – apie kūrybinę poeto ir dailininko bičiulystę pasakoja A. Palevičius. Tarsi sujungti į sakinį Anksčiau tapęs didelio formato drobes, pastaruoju metu menininkas vis dažniau gręžiasi į miniatiūros žanrą: „Suvokiau, kad vis dėlto ne gabaritai turi prasmę. Kitą sykį gal toje mažoje miniatiūroje, mažame plote gali sudėti daug daugiau, ir tas poveikis gali būti stipresnis. Aišku, jeigu tam užtenka meistrystės.” Miniatiūros tapytojui tapo kasdienių emocijų išraiška ir poilsiu. Paklaustas, ar jas tapyti inspiruoja mokslo tyrimų laukas, A. Palevičius patikslina: „Visiems mums daro įtakos gyvenimas, kyla įvairios emocijos, nuotaikos, turim problemų, ir tas visas laukas mus veikia. Pavyzdžiui, negalim džiaugtis pandemijos metu – vis tiek kyla tam tikra agresija, baimės, kiti jausmai, ir būtų keista, kad tokiu metu tapytum ką nors šviesaus, gražaus. Priešingu atveju – laimėjimai, pasiekimai, dar kažkas, jeigu leidžia laikas, skatina kurti kitokį pradą. Kai kuri realistinius paveikslus, galioja kitos taisyklės. Tačiau ir tuo atveju spalvos dedamos emociniu pagrindu, nemanau, kad pagal taisykles kas nors gali save realizuoti taip, jog tas darbas kalbėtų…” Kiekviena paroda menininkui – tarsi jo kūrybinės veiklos satisfakcija. Kas inspiruoja A. Palevičių pristatyti savo kūrybą žiūrovui? Žvilgsniu paglostęs tapybos ekspoziciją, autorius paaiškina: „Dabar džiaugiuosi, kadangi galiu aprėpti tai, ką padariau. Manau, kad mano laikas buvo praleistas prasmingai. Vertinimai, apdovanojimai svarbūs tik tada, kai juos gauni, nes esmė yra procesas, artėjimas prie rezultato. Tai yra esmių esmė. Be abejo, malonu, kai kažkas pastebi, tai inspiruoja tolimesniems darbams. Svarbiausias stimulas man rengti parodas – kad jose geriau atsiskleidžia, kokią energetiką spinduliuoja darbai juos išeksponavus. Šia paroda esu labai patenkintas, nes galėjau ciklus aprėpti makrožvilgsniu. Kai kalba ne vienas, o daugelis nutapytų darbų, sukabintų tam tikra tvarka, jie tarsi susijungia į sakinį ir padeda žiūrovui matyti visumą.” Daugiau apie Arvydo Palevičiaus parodą „Tarp fizikos ir metafizikos” – ČIA ir ČIA. Paroda veiks iki 2020 m. birželio 14 d. |