Pabaiga – naujo pradžia
|
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) iki kovo 13-osios veikia Eamono O’Kane’o (Airija, Danija) paroda „And Time Begins Again” („Ir laikas prasideda iš naujo”), pakerinti turinio ir formos vienove: konceptualiu pagrindimu ir profesionaliu atlikimu, analitine gelme ir preciziška estetine išraiška.  E.O’Kane’o erdvinė instaliacija iš medinių elementų. Algirdo Kubaičio nuotr. Priverčia žaisti pagal savo taisykles Šį tekstą norisi pradėti padėka. Žiūrovo padėka menininkui, vertinančiam ir gerbiančiam savo publiką. E.O’Kane’o paroda – tai paliudijimas, kaip šiandien kuriamas menas gali praturtinti sielą, protą ir perkratyti nusistovėjusias nuostatas. Ir visa tai padaryti estetiškai subtiliai, be kurtinančio riksmo ir akinamų šviesų. Tiesiog atsiverdamas žiūrovui per vizualinį dialogą. Nors autorius ir teigė, kad paroda nėra interaktyvi, ji įtraukia ir pasiglemžia. Arba, kaip teigė vokiečių filosofas, hermeneutinės krypties kūrėjas Hansas Georgas Gadameris, įvyksta kokybinis virsmas (įsitraukimas ir dalyvavimas) be jokių tarpinių pozicijų, kai meno kūrinio suvokėjas tampa dalyviu ir dalyvauja situacijoje, kurioje jis nėra šeimininkas. Konceptualiai įtaigiai suręstas E.O’Kane’o parodos naratyvas nejučia priverčia žiūrovus žaisti pagal menininko nustatytas taisykles: kvestionuoti kūrinius, jų išdėstymą ekspozicijos erdvėje, ieškoti tarpusavio sąsajų, gaudyti pavienes citatas ir nuorodas, kad suklijuotų keliaklodį parodos labirintą, suręstą ant dviejų esminių analizės polių – natūralios (gamta) ir žmogaus dirbtinai kuriamos kultūrų sąveikos bei vaikystės (istorijos) ir žaidimo įprasminimo. Tęsiant H.G.Gadamerio mintį, meno kūrinio supratimas visada seka nuo atskirybės prie visumos ir nuo visumos prie atskirybės, siekiant aprėpti visuminę prasmę. Kartu šiame rate slypi pirmapradiškiausia pažinimo galimybė, kuri padeda suvokti meno kūrinio mintį. Formuoja paveikią juslinę atmosferą Pagrindinis parodos diskursas sukasi apie santykį tarp gamtos ir žmogaus dirbtinai kuriamos kultūros. Pastarąją menininkas įprasmina per architektūrą / urbanistinį peizažą („Trijų tiltų vieta I”, „Pastatų peizažas” (abu 2008), kt.), o gamtos visumą – per medžio (miško) motyvą, esminį parodos naratyvo ženklą, elementą, leidžiantį susieti visus parodos dalyvius (animacija „Miškas” (2007) ar „Karaliaus Džeimso medis” (2014), „Namai ir medžiai” (2008), kt.). Medis parodoje tampa keliautoju erdvėje ir laike, vienu metu galinčiu būti praeityje ir užgimti ateityje, nes jis, pasak menininko „yra pasakojimas, istorija ir aplinka. Ir meno kūrinys”. Kartais sunku identifikuoti takoskyrą tarp dirbtinės žmogaus intervencijos ir natūralios gamtos tėkmės. Tačiau E.O’Kane’as savo kūriniais nemoralizuoja, nesistengia vieno iškelti virš kito, abu polius priima kaip savaime suprantamus ir egzistuojančius greta. Vieno mirtis dovanoja kitam gyvybę, ratui apsisukus, sena pakeičia nauja. Tai įtaigiai atskleidžiama videodarbe „Regeneracija” (2006) bei videoinstaliacijoje „Ir laikas prasideda iš naujo” (2014), pagal kurią pavadinta ir visa parodos ekspozicija. Pavadinimas, pasak autoriaus, paimtas iš Samuelio Becketto „Bereikalingų tekstų”, akcentuojančių gamtos bei žmogaus sukurtų dalykų (ypač – architektūros) antagonizmą. Jam atskleisti taikliai parinktas video- ir fotoprojekcijose vaizduojamas apleistas šiltnamis. Architektūra, dirbtinis sėklų daiginimas ir gėlių sodinimas priešpastatomi natūraliai gamtos raidai. Bet, antra vertus, kadaise klestėjusi žmogaus veikla, šiandien ataidinti tik surūdijusio pastato konstrukcijomis ir styrančiomis piktžolėmis, leidžia įvertinti gamtos gaivalingumą, kuris nykstantį žmogaus rankų vaisių vėl prikels gyvenimui – grąžins į tikrąją gamtą. Puikus ekspozicijos sprendimas. Videoinstaliacijai parinkta fachverkinė salė sukuria šiltnamio iliuziją. Tinkama erdvė, balsas, kartojantis S.Becketto tekstą, video- ir fotovaizdiniai ant sienų bei TV ekranuose – visa formuoja paveikią juslinę atmosferą. Trūksta tik kvapo ir sudžiūvusių žolių šiurenimo garso, kad pasijustum lyg 3D erdvėje. Sukuria naujų įžvalgų spektrą Ekspozicijos inovatyvumas akivaizdus ir kitose erdvėse. Kūrinys „Miręs miškas” (2014), vaizduojantis medį, anglimi atliktas tiesiai ant sienos, o patrupėjusi ant grindų anglis reflektuoja bendrą gamtos naikinimo ir gyvastingumo temą. Ciklas „Medžio piešinys” (2006–2010) taip pat vizualizuoja medžius, tik šįkart anglimi ant didelio formato (300×150 cm) popieriaus lakštų. Intriguoja, kad kūriniai eksponuojami ne vertikaliai, kaip įprastai auga medis, bet horizontaliai, taip dar kartą „perkraudami” mumyse nusistovėjusias pažiūras. Ir kitais meno kūriniais menininkas tikrina ir keičia žiūrovų supratimą. Jis genialiai sugretina iš pirmo žvilgsnio netinkamus objektus, taip sukurdamas naujų įžvalgų spektrą. Pavyzdžiui, jo architektūriniai peizažai-natiurmortai: „Namas ant staltiesės vietovaizdžio”, „Pastatų peizažas” (abu 2008), kt. Čia uolos tampa draperijomis, o pastatai – natiurmortų objektais, verčiančiais suabejoti įvaizdijamų objektų masteliais, o gal kvestionuojančiais, kas yra didingesnis – gamta ar žmogaus kūryba? Draperijų motyvais menininkas eksperimentuoja ir cikle „Dvigubi portretai” (2014). Portretas šiuose darbuose praranda savo pirmapradę funkciją – jis neįamžina žmogaus atvaizdo, o priešingai – jį užmaskuoja po audinio klostėmis. Tai – savotiška duoklė šiuolaikinio pasaulio realijai, kai pakuotė tampa svarbesnė už turinį, o užmaskuota informacija daug labiau masina nei atvirai demonstruojama. 
Vaikystės ir istorijos sąšaukos Antroji parodoje nuosekliai gvildenama tema – vaikystė ir / ar istorija bei kūrybos sąlytis su žaidimu. Šiai idėjai atskleisti menininkas pasitelkia vokiečių pedagogo, vaikų darželio koncepcijos pradininko Friedricho Fröbelio (1782–1852) studijas ir jo domėjimąsi kristalais. Ši mokslinė kristalografijos (griežtų struktūrų) ir vaikų darželio (ugdymo metodikos) analizė ir dermė pagrįsta. Mat žaidime, vėlgi prisimenant H.G.Gadamerį, visada stengiamasi kartoti tai, kas sudaro žaidimą – taisykles, struktūrą, vidinę tvarką ir pan. Vadinasi, žaidimas, kuris iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti chaotiškas, iš tiesų yra labai struktūrizuotas. Dar daugiau – jis (kaip ir menas) yra tada, kai kartu veikia žmogus ir daiktas. Pasaulis atsiveria kaip mus supančių daiktų visuma. Daiktais mes išreiškiame žaidimą (meną), o žaidimu (menu) – save. Tiesiogiai mokslininko ieškojimai atskleidžiami dviejuose animaciniuose E.O’Kane’o darbuose „Fröbelio kristalai, Fröbelio struktūros” ir „Fröbelio konstrukcijos” (abu 2012). Pirmajame menininkas rodo, kaip medinės trinkelės transformuojasi į kristalus, o anglies molekulės lėtai jungiasi į tankų tinklą, antrajame – spalvotais pagaliukais, kaladėlėmis ir panašomis geometrinėmis formomis (daiktais) atskleidžia F.Fröbelio pasiūlytos vaikų darželių sistemos įtaką modernistinei dailei ir jos kūrėjų ekspresijai. Pasirodo, kad dauguma XX a. pradžios kūrėjų buvo F.Fröbelio vaikų lavinimo metodikos auklėtiniai. Pavyzdžiui, žymus architektas F.L.Wrightas prisipažino vaikystėje patyręs didžiulę F.Fröbelio įtaką, žaidęs jo sumanytais žaislais – medinėmis įvairių formų ir spalvų trinkelėmis. Vaikystės ir istorijos sąšaukos regimos ir videoinstaliacijoje „Rekonstrukcija: medžioklė, valgymas” (2009), reflektuojančioje autoriaus vaikystės namus Airijoje bei šios šalies istoriją. Istorijos motyvai nuolat iškyla parodos erdvėje. Štai, pavyzdžiui, kūrinys „Nevienalyčiai portretai” (2007), vaizduojantis tris tūrinius renesansinius kostiumus su žmogaus galvos vietoje išaugusiais medžiais, arba pasikartojantis muziejaus, kaip istorinę atmintį saugančios institucijos, motyvas (animacija „Mobili muziejaus retrospektyva” (2004–2014), piešinys „Muziejai ir medžiai” (2008). Istorija – tai praeitis, bet kartu ir mūsų dabartis – tapatybės pagrindas, savęs identifikacijos pamatas. Kaip ir vaikystė, kuri jau praėjo, bet jos atgarsius išgyvename visą savo gyvenimą. Ir čia vėlgi puikiai tinka medžio metafora – šaknimis į žemę (praeitį) įsitvėręs, bet šakomis besistiebiantis (į ateitį). Veikia kaip vienas organizmas Parodoje eksponuojami skirtingais metais (daugiausia 2008–2014 m. laikotarpiu) sukurti darbai, tačiau jų idėjinis ir plastinis pagrįstumas toks vienalytis, kad leidžia įvertinti menininko kūrybos nuoseklumą ir gelmę, įvairovę ir kompleksiškumą. Tradicinės medžiagos – pieštukas, anglis – koreliuojamos su šiuolaikiškomis animacijos ir videomedijomis, klasikinė raiška (piešinys) – su subtiliu naratyvu, dideli formatai – su jautriu turiniu, praeitis sąveikauja su dabartimi ir nurodo į ateitį. Ekspozicijos centre – didelė medinių objektų instaliacija „Esantis visur” (2014) – savotiška visų parodoje gvildenamų temų sintezė, apibendrinanti menininko ieškojimus. Atraktyvu, kad kūriniai vienas kitą papildo. Čia medis – ir kaip koncepcija, ir kaip medžiaga. Čia ir F.Fröbelio kristalai, ir sąlytis su istorija – modernizmo schematizmas, ir erdvinė (architektūrinė) struktūra, ir žaidimas… Čia pradėjęs apsuki ratą ir vėl grįžti prie pradžios. „Kai daugybė kūrinių: videodarbų, projekcijų – tampa vieniu, jie veikia stebėtojų sąmonę kaip vienas organizmas”, – patvirtino autorius. Vizitinė kortelė E.O’Kane’as gimė 1974 m. Belfaste (Airija). Dabar gyvena ir dirba Odensėje (Danija) bei Donegole (Airija) ir yra Vakarų Anglijos universiteto Bristolyje, Jungtinėje Karalystėje, vizituojantis dailės srities mokslo darbuotojas. Aktyviai dalyvauja parodose, yra pelnęs nemažai apdovanojimų ir stipendijų, tarp jų – „Taylor Art Award”, „The Tony O’Malley Award” ir „Fulbright Award”.2006 m. buvo vienas iš „AIB Prize” konkurso finalininkų bei gavo Pollocko Krasnerio fondo didįjį prizą. Yra surengęs daugiau kaip 40 autorinių parodų Berlyne, Frankfurte, Dubline, Ciuriche, Niujorke, Londone ir Kopenhagoje 2007 m. buvo nominuotas „Jerwood Drawing Prize” apdovanojimui. Menininko kūrinių yra daugelyje viešų ir privačių kolekcijų visame pasaulyje. |