Liturgija anapus komforto zonos

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) susikūrė Lietuvos laukinių vakarų širdyje, pačiame senamiesčio centre, urbanistinėje plynėje, architektūros ir senosios iki ES civilizacijos griuvėsių fone. Būsimose kultūros kryžkelėse augo beržai, alksniai ir usnys, po lietaus telkšodavo balos, neįmantrias dionisiškas, Morfėjaus pagarbinimo bei vagysčių apeigas atlikdavo parijai ir subkultūrų atstovai. Visuomenėje kybojo kažkokios transformacijos nuojauta. Vieni norėjo, kiti tikėjosi, treti pokyčių neapkentė a priori, tačiau niekas tikrai nežinojo, kas ir kaip kultūros lauke turėtų įvykti.

Tapybos akcija „Laisvė“ KKKC Meno kieme. Donato Bielkausko nuotr.
Tapybos akcija „Laisvė“ KKKC Meno kieme. Donato Bielkausko nuotr.

Manau, kad priėmiau teisingą ir savalaikį sprendimą plėtoti KKKC įvairiomis kryptimis, leisti vystytis metabolistinei, tarsi koralų rifas save kuriančiai struktūrai. Tai buvo sąmoninga nestandartinės būsimos multifunkcinės organizacijos strategija. Tapybos meno akcijos – jos vizualinė versija, siekiant meno veiksmais patikrinti publikos reakciją, sužinoti daugiau apie visuomenės poreikius, įvertinti kuriamo meno poreikį, kartų, socialinių grupių suvokimo klišes, požiūrius į tą patį reiškinį.

Rengti tapybos akcijas Klaipėdoje paskatino pastebėjimas, kad šiuolaikinio meno procesas čia ganėtinai vėluoja, daug meno gerbėjų yra prisirišę prie tradicinių žanrų bei pavardžių. Kitiems gal viskas atrodė ir atrodo kitaip, tiesiog rašau apie savo asmenines įžvalgas, gilindamasis į atsitiktinumo svarbą, nes būtent pirmas kartas – susitikimas, ištarta frazė, vaizdo fiksavimas sąmonėje – yra lemiamas.

Akcija „Aledoia 233“

Pirmąją akciją tik sąlyginai galima priskirti tapybai. Ji įvyko KKKC lūžio metu. 2006 m. Estijos menininkas Andrus Joonas, besiruošdamas personalinei parodai, ištyrė tuometinę mūsų aplinką (kaip tik buvo prasidėjusi Meno kiemo renovacija). Jis pasiūlė akciją „Aledoia 233, arba Paminklas kapitalizmo aukoms“. Tam idealiai tiko išardyta stoginė (dabar jos vietoje stiklais žvilga Meno kiemo dirbtuvės), kurioje iš second-hando – visokių konteinerinių atliekų, senų baldų, žaislų, vielos – sukonstravo būstą, tokį paskutinį menininko-žemininko lizdą, archetipinį prieglobstį.

„Tai paskutinis antiglobalizacinis forpostas, už kurio prasideda kolektyvinio identiteto pelkė“, –maždaug šitaip sumanymą suformulavo menininkas, o tuomet visas sienas, senienas ir patį save perdažė balta spalva (euroremontas!). Performansas vyko senąja finougrų tarme. Pakako vienos spalvos, vieno kūrėjo, ir mes palikome senojo komforto zoną; tapo aiškiau nei aišku, kad, net aplinkai pasikeitus, „ertmėje yra indo esmė“, pasak Lao Dzė.

2020 m. paklausiau menininko:

– Andrus, tavo performansas tapo nepakartojamu tiesiogine prasme. Pats matai, kaip dabar pasikeitė aplinka. 2006 m. gal ir nenorėdamas pataikei į transformacijų sūkurį. Viskas pasikeitė. O kas pasikeitė tavyje akcijos metu, ką tu galvojai?

– Gana sudėtinga papasakoti, nes performanso iki galo atpasakoti neįmanoma, magija dings. Tau, žinančiam mano kūrybos istoriją ir simboliką, pabandysiu paaiškinti. Tai buvo pirmas mano stiprus, tikrai stiprus meno veiksmas, kurį atlikau nevilkėdamas savo mitinio alter ego –geltonojo vilko kaukės. Po to sekė ilgas baltasis periodas (autorius dėvėdavo baltojo vilko aprangą. – I. K.), o dar vėliau apskritai galėjau jaustis laisvai be papildomų atributų.

– Kuo dalinaisi su žiūrovais, ką norėjai jiems pasakyti?

– Padaryk tai, ko labiausia bijai, nes mūsų baimės neleidžia būti ir tobulėti. Nusimeskime kaukes!

– Kas tavyje pasikeitė performanso metu? Ką pats sužinojai, kokią pamoką gavai?

– Paprastai veiksmo metu aš „išeinu“ į kitą erdvę. Manyje gimsta menininkas-šamanas, kuris plečia regimąją erdvę. Joje yra ir žiūrovas, yra daug daug visko – ir blogo, ir gero. Tačiau to performanso metu įvyko kažkas ypatingo, tarytum manyje baigėsi vaikystė. Tik dabar tai suprantu.

TAPYBA – KAIP RITUALAS

Buvimo akistatoje su kūriniu metu, stebint jo radimąsi (per ne ilgesnį nei 3 valandų laiką), statistinis žiūrovas „atsiverčia“, tampa aktyviu vertintoju ir tyrinėtoju. Tuščioje erdvėje atsiranda molbertai, stendai bei kėdės, repetuoja pozuotojai, aktoriai, gimsta pastatymai, groja muzikantai ir didžėjai, keičiasi apšvietimas, naktį sveikina prožektoriai. Kovojant su nenuspėjamomis oro sąlygoms, belaukiant visada kažkur tūnančio forsmažoro, vyksta ekspansija į žiūrovo standartų pasaulį.

Tapybos akcijų metu istorija tarsi teka atvirkštine srove. Iš pradžių prisimename žymius kūrinius ir siužetus, populiarius motyvus, tik vėliau – menininkus. Tada kalbame, kodėl pastarieji juos mėgo bei kodėl pasirinkome būtent tokią temą. Tai – kolektyvinis darbas, reikalaujantis įvertinti temą, numatyti galimą jos interpretavimą, aranžuoti pastatymą. Reikėdavo rasti pozuotojus, sukviesti konkretų sumanymą galinčius įgyvendinti autorius. Pasirengimo procese neretai dalyvaudavo ir patys menininkai.

Vykdant meno akcijas, stebėjau publikos pulsą, sekiau nuotaikas (patinka / nepatinka), fiksavau atoveiksmį, kuris neretai būdavo visiškai priešingas, nei tikėtasi – tai, ką meno publika manydavo esant gẽra, nepatikdavo visuomenei. Ir priešingai – tai, ką visuomenė „prarydavo“, meno publika kritikuodavo už polinkį į popsą.

Akcija „Mes – Dievai“

Įkvėpimas: Dionisijų misterijos, Rubenso ir Caravaggio, kitų baroko autorių tapyba. Bakchas – dviveidis Janus, roko žvaigždė ar storas girtas perdyla? Bakchantė krūtimis būtinai turi skrosti bangas it laivo priekio „brendas“. Žmonės šiame iškreiptų veidrodžių pasaulyje trokšta atpažįstamumo, jie nori matyti save. Save – gražesnį, kitą – šaržuotą.  Kaipgi be vyno ir Bakcho arba Dioniso?

Akcija „Mes – Dievai“. KKKC archyvo nuotr.
Akcija „Mes – Dievai“. KKKC archyvo nuotr.

Šioje tapybos akcijoje įdomiausia galbūt tapo fotosesija žiniasklaidai, kurios metu reikėjo suderinti du labai skirtingus pagrindinių veikėjų charakterius – lėto Bakcho ir ekscentriškos Bakchantės. Daug ką bandėme ir sužinojome jau „eteryje“. Dionisiškųjų misterijų palydovui Panui atstovavo ožys praskeltu šonu iš dramos teatro butaforijos, smuikininkai prisipažino, kad moka groti tik iš natų, aktorius Liutauras (Dionisas) gana įtariai žiūrėjo į visą šurmulį, besistengdamas įžvelgti, kur ir kada jį „išdurs“. Tačiau vynas buvo tikras ir visa misterija tapo tiesioginės menininko dirbtuvių patirties mokykla.

Akcija „Kas nebijo kraujo?“

Įkvėpimas: Chaïmas Soutine’as, Rembrandtas, Francis Baconas, Pieteris Bruegelis ir Klaipėdos galeristo Baročio šašlykai. Kad pastarųjų daugiau liktų projekto dalyviams, lankytojams aiškinau, esą jie kepti iš ana va „pozuojančio“ musių nutūpto veršio.

Toliau keliaujame per epochas, peržiūrime motyvus, kad „užkabintų“ daugiau istorijų, dailininkų ir, žinoma, publikos. Mėsos leitmotyvas – kaip gera reklamos pauzė, kino negadina. Nuspręsta, kad skerdiena tapyboje yra ne mažiau populiari nei Madona, todėl skambinu vietos fermeriams. Reikia gauti skerdienos, tokios pat gražios kaip Ch. Soutine’o paveiksle! Skerdiena – tiesioginės sąsajos su agrarine ekspresionistine „lietuviškąja“ tradicija, t. y. brutalumas ir natūralizmas, greiti chirurginiai potėpiai, suabstraktintas motyvas. Čia ir asociacijos su aukojimu, ir tam tikra šoko dozė (šašlykų aktyvistų klausimai: „Ar bus porcija pakartoti?“ ir mano atsakymas: „Menininkai pabaigs kurti ir iškeps jums, kas liko“). Beje, žinant standartinį ekspresionistų pamėgtą mėlynos bei raudonos kontrastą, užduotis buvo šiek tiek pasunkinta – skirtingai nei originale, vietoje mėlyno pasirinktas raudonas fonas.

„Pajuskite materijos jėgą ir dvasios polėkį, įliekite šviežio kraujo į tradicinį meno suvokimą!“ – kvietėme tapytojus. Kaunietės Violetos Juodzevičienės raginti nereikėjo. Patiesusi drobes ant grindinio, pirmuosius potėpius būsimame triptike ji liejo kibiru ir teptuku.

Akcija „Aukso veršio pagarbinimas“

Įkvėpimas: Viltis ir tikėjimas, Arkadijos pastoralės, antika, aukso amžius, klasicizmo atgaivinta išdidi herojų poza ir saikas, paprastumas visame kame, spalvose bei kūrinių siužetų tonacijose. Pusiausvyra. Ak, kaip žavu būtų ją sugriauti!

Pakvietėme į tapybos akciją, skirtą Nicolo Poussino „Aukso veršio pagarbinimui“. Simboliu aukso veršis tapo dar Senojo Testamento laikais, kuomet, Mozei bendraujant su Dievu, Sinajaus kalne iš Egipto vergovės pasprukę išrinktosios tautos protėviai ilgai nelaukę nusilydė auksinį stabą ir pradėjo jį garbinti. Ši metafora lig šiol itin populiari, išreiškianti materijos bei dvasios kovą. „Ką mes garbiname šiandieną?“ – klausėme žiūrovų. Turbūt tą patį, kaip ir anuometiniai arkadai ar klasicistai: auksą, meilę, aistrą, kūrybą, save pačius, įžymybes? Tą naktį aukso veršį žmonės aplipdė užrašytais norais ir linkėjimais.

Įsimintinas kolektyvinis darbas: veršį konstravo dizaino studentai (vienas, labai simboliška, tapo krišnaitu); avys atkeliavo iš verslininko fermos; pilvo šokėjos – iš kazino. Ir diena užleido vietą nakčiai, klasicizmas – klasikiniam siautuliui. Finale pasipylė monetų lietus. Visus kvietėme – pagarbinkime meilę ir aistrą kurti bei gyventi!

TARP GATVIŲ IR GALERIJŲ

Akcijų metu nebuvo skirties tarp modernizmo „apaštalų“, bylojančių apie tapybą, ir šiuolaikinių autorių, savo paveikslais keliančių socialinius klausimus. Išvengėme pabodusios retorikos „kūrinys jau kalba pats už save“. Šiuo atveju kalbėdavo menininkas ir momentinis kūrybos išgyvenimo intensyvumas. Akcijų metu tapybinių pastatymų pasirinkimui, tolimesnei improvizacijai įtakos neturėjo joks politinis ar socialinis kontekstas. Daug svarbiau buvo pačią idėją, jos veikimo mechanizmą, išraiškos būdą ir stilių, poveikio taktiką išbandyti vis kitoje vietoje. Todėl nuolat tekdavo dalyvauti „užklasinėje“ veikloje – įsitraukti į gęstančio Klaipėdos senamiesčio gaivinimą arba senajame turguje padėti reklamuoti Valentino Masalskio vadovaujamą Jaunimo teatrą. Pastarojoje teatralizuotoje naktinėje provokacijoje maitinome alternatyvių renginių alkaną publiką nature vivo – lankytojai galėjo valgyti natiurmortus, surinktus pagal dailininkų Jeano Baptiste’o Siméono Chardino, Franso Snyderso,Willemo Heda, Willemo Kalfo, Janode Heemo žymiausių kūrinių motyvus.

Svarbiausi meno publikos ir visuomenės bendrystės momentai gimsta tada, kai kūriniai išeina į miestą, atrandami pasiklydus, pataikius į akligatvį. Taip gimė sumanymas tapybos akcijas transformuoti į gatvės meno kūrinius, nepamirštant ir Parodų rūmuose vykstančio insitu meno kūrimo proceso. Nesiekiau kiekio ir rekordų, tiesiog prisimenant tapybos akcijų poveikį konsoliduojant bendruomenę, norėjosi palikti „žinią“ ilgesniam periodui, savotiškai pratęsti tapybos akcijas laike. Norėjosi kartu su žiūrovu „pereiti“ miestą, įvietinti menininko idėją, „išvynioti“ kūrinį tarsi dovaną miestiečiams ir jų svečiams. Ilgesnis žinios perskaitymo laikas panaikina abejones dėl jos tikrumo, suteikia daugiau galimybių interpretacijai, sulėtina tapybinį gestą, o potėpiai ir formos įgyja vienovės.

Freska „Disruption 07: kokliai“

Įkvėpimas: Kaliningrado meno grupės „San Donato“ sukurtas išdidintas surūdijusio metalo QR kodas, daug metų eksponuojamas ant KKKC Parodų rūmų sienos, tarsi ženklino būsimą teritoriją menui, kurioje pradėjo rastis konceptualūs kūriniai. „San Donato“ kūrinyje užkoduota mintis „Čia galėjo būti jūsų grafiti“ atsirado Klaipėdos kovos su tageriais metu, ir atspindi nei daugiau, nei mažiau kaip jaunimo siekį komunikuoti su visuomene tegul ir ne visai socialiu būdu.

Šiuolaikiniai (legalūs) grafičiai murals –  tapyba, pateikta gatvės meno formatu. Meno kūrinio vertę pakelia gerai, netgi praktiškai pasirinkta vieta, erdvės matomumas, jos istorinė ir asociatyvioji vertė, leidžianti toliau kurti istorijas.

KKKC ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus (MLIM) sankirtoje esantis skveras, taip pat patyręs euroremontą, buvo tapęs prabangiausia nemokama automobilių stovėjimo aikštele ir prašyte prašėsi akcento. Ilgos tinkamos išraiškos ir tinkamo autoriaus paieškos suvedė mane su portugalu menininku Diogo Machado. Bemat supratau jo stiliaus universalumo pranašumus ir galimybes idealiai išnaudoti Klaipėdos istoriją. Menininkas savo grafiti trafaretuose daug metų naudoja tradicinio portugališko azulejo plytelių dekoro motyvus. Tik jie ne mėlynos spalvos – kiekvienoje šalyje, vietoje, priklausomai nuo istorinio konteksto, raštai kitokie. Sprendimas buvo žaibiškas – kokliai! Kokliai – tas senovės laikų facebookas, kuriame galėjai perskaityti tuometinio miesto ir jo ryšių su užsieniu kryptį, atsispindėdavo religiniai ir mitologiniai simboliai, flora ir fauna, istorinės asmenybės, heraldika. Taip MLIM koklių archyvo išklotinė atsirado viešojoje erdvėje.

Freska „Sesės“

Įkvėpimas: „Sesės“ buvo realizuotos Tado Vincaičio projekto „Nuo gatvės iki galerijos“ metu, kuomet pavyko sujungti laike sunkiai spėjamus dalykus – menininkas vienu metu ruošėsi darbui parodų salėse ir kūrė freską miesto erdvėje, vyko eskizo derinimo darbai. Jie nuolat vertė pergalvoti – kas gi yra tasai menas viešojoje erdvėje?

Pasakojimo pradžioje minėjau, kad euroremontas atvėrė galimybes pristatyti meno renginius platesniam visuomenės ratui, tačiau jis pasiglemžė ir geriausiu tituluotą miesto grafitį. Tado Vincaičio-Plūgo kūrinys „Sesės“ buvo planuotas kaip socialiai teigiama žinia. Dvi mergaitės su žydinčių obelų vainikais, laikančios petardą, panašią į Pirmosios Komunijos žvakę, ir tyros akys, žvelgiančios į mus. Namo sienos (Gulbių g. 2) perspektyva labai gera, suteikia akimirką važiuojančiam posūkiu pagalvoti – o juk pasaulis gražus! Šis kūrinys išgyveno maždaug 2 metus, iki objekto renovacijos.

Estetinių skirtybių ir verčių stumdymasis taikus sambūvio beieškant? Nuo galerijos iki gatvės ir vice versa: daug metų visame pasaulyje vyksta miesto ir grafičių kova, nuolat atsiranda piratiniai piešiniai, netyčia sunaikinami žymių menininkų kūriniai (vėliau paaiškėja, kad namo vertė buvo juokinga palyginti su dingusiu meno kūriniu). Kas yra tik bandytojas, amatininkas, o kas –menininkas, „nustato“ buvimas vietoje ir laiku, laiminga žvaigždė bei meno kūrinio žinią „pagavusi“ ir išplatinusi meno publika. Tapytojas turi viltį ir galimybę, jei pasiseks, pratęsti savo ir savo kūrinio gyvenimą muziejuje. Muziejus kaupia laiką. Gatvės meną, kuris kondensuoja akimirkas, laikas visada nugali. Gatvės menas nepretenduoja į amžinybę. Pasak T. Vincaičio, „kai paišau, žinau, kad kūrinys išnyks, nes tokia gatvės meno prigimtis – laikinumas. Tikiuosi, kad kūriniu skleidžiama žinia, mūsų perduodama, gyvens ilgiau“.

Akcija „Laisvė“

Įkvėpimas: Pasaulyje žinomos tik trys moterys: Mona Liza, Marilyna Monroe, Laisvės statula. Laikas jas pavertė ikonomis, kurios buvo daugiausiai kartų interpretuotos meno istorijoje, visais masteliais, visomis technikomis, ir dalyvavo įvairiuose socialiniuose kontekstuose, netgi tęsė meno istoriją, pvz., Marcelio Duchampe’o kūriniuose, „Mona Liza“ dalyvavo ir Salvadoro Dalí erotinėse transformacijose.

Pristatydamas projektą „We can be heroes“, skirtą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro veiklos 15 metų jubiliejui, po ilgos pertraukos pabandžiau erdvėje, kur prasidėjo centro istorija, priminti senų gerų laikų atmosferą. Ilgai rinkau temą, galiausiai apsistojau ties „Laisve“, šio žodžio semantinės gelmės talpa. Laisvės prasmė turbūt yra jos siekis. Akcijoje ją įkūnijo Niujorko Laisvės statula – kaip fantasmagoriškas laimės žiburys, vieta, kolekcionuojanti mūsų svajones. Toji Amerika vėl simboliškai mus sugrąžino prie centro ištakų Meno kieme, kur nuolat virė gyvenimas, atvažiuodavo menininkai, vykdavo kūrybinės dirbtuvės, kurias daug kas prisimena su nostalgija. Ši vieta buvo labai palanki minties ir formos koncentracijai, susitikimams su bendruomene, o jau po to žmonės keliaudavo į parodų sales, kad pamatytų galutines kūrinių versijas. Tapybos akcijos priminė menininko dirbtuvių tęsinį viešojoje miesto erdvėje ir tuos pačius klausimus, kurie visada bus aktualūs: kodėl dailininkas kuria būtent taip? Iš kur kyla tos intencijos? Juk parodoje žmogus arba skaito tekstą, arba mato vaizdą, arba įsiklauso tik į garsus, koncentruojasi į videoįrašo kadrus, o gal įsijaučia į šalia esančiųjų išsakytas mintis. Mano misija buvo deramai perpasakoti žiūrovams menininkų patirtis, pasitelkus visus šiuos dėmenis jungiantį tapybos ritualą.    

I. Kazakevičiaus projektas „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“ finansuojamas gavus Klaipėdos miesto savivaldybės stipendiją kultūros ir meno kūrėjams.

Leave a Reply