Iš Klaipėdos – žvilgsnis į Gruzijos šiuolaikinio meno panoramą

Grožimės bičiulių nuotraukomis iš atostogų tolimojoje Gruzijoje, šmėžuojančiomis socialiniuose tinkluose, šios šalies kurortus reklamuojančiais plakatais mūsų gatvėse, mielai klausomės iš Gruzijos į Lietuvą gyventi  atvykusios dainininkės Šorenos Džaniašvili. O ką žinome apie Gruzijos šiuolaikinį meną?

Menininkas Vato Tseretelis (Wato Tsereteli, dešinėje) ir meno mediatorius Vato Urušadzė (Vato Urushadze) . Algirdo KUBAIČIO nuotr.

Menininkas Vato Tseretelis (Wato Tsereteli, dešinėje) ir meno mediatorius Vato Urušadzė (Vato Urushadze). Algirdo KUBAIČIO nuotr.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC), plėtojantis bendradarbiavimą su Tbilisio šiuolaikinio meno centru, ketina praplėsti draugiškų valstybių santykių sričių spektrą šiuolaikine konceptualiosios kūrybos perspektyva.

Vienas iš globalaus pasaulio minusų – visuotinis suvienodėjimas. Šiame kontekste Gruzija tebeatrodo išsaugojusi nemažai autentikos. Būtent ji „lošia“ planuojant keliones bei žavintis šio krašto kultūra. Savitu keliu eina ir šiuolaikinio meno propaguotojai.

Praėjusią savaitę Klaipėdoje apsilankęs tandemas iš Tbilisio šiuolaikinio meno centro: menininkas Vato Tseretelis (Wato Tsereteli) ir meno mediatorius Vato Urušadzė (Vato Urushadze) – patikino iš europiečių sulaukiantys daugybės siūlymų bendradarbiauti , bet kruopščiai atsirenkantys įdomiausius. „Fondų ir finansavimo programų – apstu, tad ir siūlymų gauname nemažai. Bet imtis projekto vien dėl projekto – kam to reikia?“ – skeptiškai patraukė pečiais V. Tseretelis.

„Pasižvalgius po Europą matyti, jog šiuolaikinio meno sklaida užsiimančios organizacijos, kurias populiariausia vadinti centrais, dažniausiai yra valstybinės arba municipalinės institucijos. Šis statusas, viena vertus, leidžia inicijuoti visaapimančias programas. Kita vertus, jos tampa labai panašios į analogiškų įstaigų projektus“,  – apie vienodėjimo tendencijas, neaplenkiančias ir šiuolaikinio meno, užsiminė KKKC direktorius Ignas Kazakevičius.

Šiuo atžvilgiu naujųjų KKKC partnerių Tbilisyje patirtis atrodo esanti gaivaus vėjo gūsis. Nepriklausoma iniciatyva, nekonvencinis požiūris, įkvėptas geriausių socialinio aktyvizmo tradicijų, tačiau kartu – struktūruotas organizavimas ir aiškūs tikslai.

Tikimasi, kad ši specifika atvers kelią ne ką mažiau įdomiems tarptautiniams sumanymams, tarp kurių yra kitąmet planuojamas lietuvių menininkų dalyvavimas Gruzijoje rengiamoje šiuolaikinio meno trienalėje bei iki šiol didžiausias mūsų šalyje Gruzijos šiuolaikinio meno pristatymas.

Kontekstas intriguoja – papasakokite apie savo organizaciją išsamiau, – teiravomės svečių.

Centras atidarytas 2010-aisiais, – sakė V. Tseretelis. – Įvairių iniciatyvų buvo ir anksčiau, bet valstybinio šiuolaikinio meno centro neturėjome ir iki šiol neturime – esame nevyriausybinė organizacija. Poreikis ją įkurti kilo iš būtinybės – prireikė įstaigos, kuri sudarytų sąlygas Gruzijos kūrybinėms iniciatyvoms susisiekti su sumanymais bei partneriais iš užsienio.

Mūsų organizacija plėtoja penkias skirtingass veiklos kryptis. Pirmoji – nepriklausoma meno studijų mokykla. Ji legali, bet nekontroliuojama valstybės, neakredituota ir nelincencijuota: Gruzijoje valstybinė licencija studijoms, kurios trunka ne ilgiau kaip 9 mėnesius, nėra būtina. Pats aštuonerius metus dirbau Tbilisio valstybinėje dailės akademijoje ir savo akimis mačiau, kad akreditacija lemia biurokratizmą ir neskatina jokių inovacijų.  Nutarėme eiti kitu keliu.

Kasmet turime apie 20 studentų. Siekiame sukurti naujas studijų programas. Užuot dėstę vien meno praktikas arba kuratorystę, papildome kūrybines praktikas estetikos ir socialinėmis studijomis, nes menininkas turi ir kurti kontekstą, ir organizuoti renginius, ir ieškoti finansavimo.

Vato Tseretelis

Vato Tseretelis

Turite galvoje meno vadybą?

Sakyčiau, labiau socialinės architektūros projektus. 70 km nuo Tbilisio yra Šindisio gyvenvietė, kurioje gyvena vienas iš reikšmingiausių šiuolaikinių Gruzijos menininkų Mamuka Jafarizdė (Mamuka Japharidze),  1999-aisiais atstovavęs Gruzijai  48-ojoje Venecijos meno bienalėje. Jis užsiima sodininkyste. Kartą per savaitę mūsų studentai važiuoja į jo ūkį – turime meno ir ūkininkavimo kursą.

Ko studentai tikisi po neformalios magistro studijų programos baigimo? – klausė I. Kazakevičius. – Sakyčiau, viena iš didžiausių menininkų rengimo problemų yra absolventų noras likti „tik menininkais“, sudėtinga paskatinti juos inicijuoti procesus arba gilintis į gretutines sritis.

Mes iškart pasakome, kad neišduodame diplomo – pamirškite apie jį. Kita vertus, dauguma žmonių, kurie į mus kreipiasi, jau yra studijavę menus, jie turi motyvacijos ir dvasios, tačiau nori išsigryninti sumanymus arba tolesnę perspektyvą. Šiuo atžvilgiu devynių mėnesių studijos tampa tranzitiniu etapu.  

Per ketverius metus mūsų programą baigę 50 žmonių. Su jais palaikome nuolatinį ryšį, siunčiame į rezidencijas, kviečiame dalyvauti parodose Gruzijoje bei siūlome jų kandidatūras partneriams.  Tad sulig studijų pabaiga darbas nesibaigia.

Taigi jau sukūrėte bendradarbiavimo tinklą?

Bendruomenę. Manau, kad tai svarbiausia, ką turime, nes siekiame sukurti alternatyvą kitiems universitetams. Siekiame, kad žmonės liktų kūrybiškai aktyvūs ir bendruomeniški po studijų baigimo.

Tuo pat metu  rengiame parodas. Esame įsikūrę medicinos istorijos muziejuje. Pastatas – 1872 metų, muziejus, beje, pirmasis tokio tipo visoje tuometėje Tarybų Sąjungoje, čia įkurtas 1963-aisiais. Jis yra sukaupęs įspūdingą ekspedicijų metu surinktos informacijos apie tradicinius gydymo būdus archyvą, tačiau kurį laiką merdėjo kaip kultūros įstaiga. Tad pasikvietė mus revitalizacijai – inicijuojame ir bendrus projektus.  

Ypač teigiamas dalykas yra tai, jog viename mūsų patalpų aukšte veikia mūsų mokykla, o kitame – galerija. Manome, kad labai svarbu išsaugoti šią pusiausvyrą, kad nė vienas iš šių komponentų nedominuotų kito atžvilgiu, kad būtų plėtojama sinergija. Efektas yra tiesioginis. Studentai patys mato, kaip profesionalūs menininkai instaliuoja savo kūrinius, arba klausosi jų paskaitų. Kai kas nors iš menininkų apsilanko centre, jis taip pat apsilanko ir mokykloje. Taigi niekam nereikia nieko specialiai ieškoti  – visi natūraliai susitinka toje pačioje vietoje. Nereikia mūsų tarpininkavimo – žmonės patys užmezga kontaktus.

Vato Urušadzė

Vato Urušadzė

Aš pats studijavau šiame kurse ir norėčiau pridurti, kad lektoriai yra tikri profesionalai,  kurie kasdien užsiima savo pristatoma veikla, – sakė V. Urušadzė. – Jeigu tai kuratorystės paskaita – pats lektorius yra kuratorius, jeigu garso ar videomeno kursas – juos dėsto medijų menininkai. Studijos reiškia ne sausas pasenusios teorijos paskaitas, o aktualių procesų analizę ir prognozes.

Kaip jūsų veiklą vertina valstybinė dailės akademija?

Nuo 2005-ųjų dirbau akademijoje, buvau fotografijos katedros vedėjas. Šį kovą buvau išmestas,  – šyptelėjo V. Tseretelis. – Bet ir gerai –  tai buvo bene tamsiausias mano gyvenimo laikotarpis. Dailės akademija turi problemų  – manau, kaip ir visos tokio tipo įstaigos, nes jos labai didelės ir negali prisitaikyti prie realybės su senomis studijų programomis ir senu požiūriu. Problema yra nė dėstytojai ir jų amžius, bet tai, ką ir kokiu tikslu jie dėsto.

Kai 2010-aisiais pradėjome neformaliąsias studijas, galėjome plėtoti savarankišką kuratorystės praktinį kursą, bet po ekonomikos krizės šis reikalas jau buvo tapęs praeitimi – menininkai patys gali užsiimti prodiusavimu, kurti koncepcijas.  Siekėme pasiūlyti ką nors naujo, žvelgdami iš pačių menininkų pozicijų, suprasdami, kad jie turi būti ir kūrėjais, ir prodiuseriais, ir organizatoriais, ir gebėti ieškoti finansavimo šaltinių.

Apskritai dailės akademija mano, kad nesame jos konkurentai, nes neišduodame diplomų. Mes ir neketiname siekti akreditacijos. O kam? Kartą buvau pas draugą Ciuriche, gyvenau komunoje. Skrisdamas namo pagalvojau: štai Gruzijoje turime Mamuką su jo ūkiu, mūsų partnerių organizacija bendradarbiauja su šveicarų bioūkininkais, tai galėtų būti studijų programa. Grįžęs surašiau projektą, po dviejų mėnesių, gavę lėšų iš Šveicarijos ambasados, mes pradėjome darbą. Įsivaizduokite, jeigu tokią  idėją reikėtų įsiūlyti Švietimo ir mokslo ministerijai – tai būtų neįmanoma, nes jie mūsų nė nesuprastų!

Ūkininkavimas nėra esmė, esmė – kūrybiškumas. Apskritai visi esame kūrybingi. Bet menininkas yra profesionaliai, kitaip tariant, nuolat kūrybingas. Ir tai gali ir turi būti pritaikoma ne tik mene, bet ir kitose visuomenės gyvenimo srityse bei versle.

Kokios kitos sritys jus domina?

Užsiimame ir tiriamaisiais projektais. Štai vienas iš mūsų leidinių, – gražiai sumaketuotą žurnalo dydžio ir storio bukletą rodo V. Tseretelis. – Iš viso esame suplanavę išleisti šešias dalis, kurios vėliau taps šešiais knygos apie XX a. Gruzijos meno istoriją skyriais. Tai ilgalaikis projektas. Dirbame su 20 įvairių sričių: kultūros, meno, lyčių studijų – autoriais.

Dar viena sritis – menininkų mainai. Juos rengiame nesižvalgydami į tokius mainstream miestus, kaip, tarkime, Londonas. Mūsų Tbilisis turi 1,5 mln. gyventojų, jis nėra metropolija, bet vis dėlto yra gana dinamiškas, gali būti net agresyvus. Vienas iš mūsų partnerių – kai kuriais aspektais gana panašus Ciurichas.

2012-aisiais pirmąkart surengėme Tbilisio trienalę. Užuot eksploatavę Tbilisį kaip prekinį ženklą, juo pavertėme trienalės temą, kurią skiriame meno studijoms ir įvairioms susijusioms tiriamosios veiklos formoms. Pirmojoje trienalėje dalyvavo 13-a eksperimentinių valstybės neakredituotų meno mokyklų iš viso pasaulio.

Kita trienalė vyks ateinančių metų spalį. Jos tema – „SOS: self-organized systems“. Bus įdomių projektų, susijusių su įvairiausiomis socialinio aktyvizmo formomis. Kolegos iš užsienio mūsų iniciatyvą sutiko labai palankiai, buvome priimti į tarptautinę meno bienalių organizaciją, kas labai svarbu siekiant finansavimo mūsų projektams.

Besimezgantis bendradarbiavimas su KKKC žada parodų ir kitokių meno ir menininkų mainų. Ką pasakytumėte apie Gruzijos šiuolaikinio meno situaciją?

Devintasis XX a. dešimtmetis sutapo su didžiuliu meno sprogimu, menininkų bendruomenių ir grupių kūrimusi. Dešimtasis buvo labai sudėtingas laikas. Nuo 2000-ųjų vyksta normalus procesas – ateina naujoji karta, kuri, manau, yra sveikesnė nei mes, turi mažiau blogosios karų patirties. Tad ir meno vystymasis yra natūralus ir logiškas. Jeigu artėjančius dvidešimt metų bus taika – užaugs dar viena, dar sveikesnė, karta.

Kol kas stinga konteksto, kuriame būtų matomas Gruzijos menas – trūkstant infrastruktūros, neturint muziejaus, jis daugiausia gyvuoja menininkų dirbtuvėse.  Bet nemanau, kad tai yra dramatiška. Pirmiausia reikėtų suformuoti meno rinkinį. Bus kolekcija – atsiras ir pastatas. Kaimyniniame Azerbaidžane, Baku, svarstoma statyti Guggenheimo muziejų. Manau, kad tai būtų visiškas svetimkūnis. Tenka konstatuoti, jog dažniausiai kalbos apie šiuolaikinio meno muziejų steigimą yra spekuliacijos, plėtojamos slystant paviršiumi.

Leave a Reply