Grafikė Ugnė Žilytė – apie keliones, daiktus ir suvenyrus

Neseniai Klaipėdos galerijoje veikusioje jaunosios kartos menininkės Ugnės Žilytės tapybos ir grafikos darbų parodoje „Geri daiktai“ ir „Suvenyrai“ žavėjo menininkės universalumas, gebėjimas realizuoti save keliose meno kryptyse bei keliuose stiliuose. 

Menininkė Ugnė Žilytė. Asmeninio albumo nuotr.

Menininkė Ugnė Žilytė. Asmeninio albumo nuotr.

Parodą sudarė tapybos darbų ir 12-os ofortų ciklas, kuriuose autorė fiksuoja kelionėse sutiktus žmones, patirtus išgyvenimus, per emociją transformuoja įsigytus daiktus ar suvenyrus.

U. Žilytės giliaspaude technika atliktuose ofortuose dominuoja figūra, daiktas, ornamentas, faktūra. Autorės darbai yra nepaprastai teatrališki, vizualiai įtaigūs: žmogaus ir jo aplinkos dermė, ornamentinė ritmika,  į drobules „įvilktų“ figūrų konfigūracija sukuria tolimos, paslaptingos šalies egzotišką dvelksmą, intriguoja ir kviečia drauge su autore kelionėn į nepažintą pasaulį. Beveik kiekvieno tapybos darbo objektas – į maršką, maišą  įsukta žmogaus figūra, veidas, – tad dominuojančiu darbo akcentu tampa kūno ar klostės linkis, figūrinės kompozicijos, judesio dinamika, prislopintų spalvų ir atspalvių žaismė, kurianti vaizdinį, kuris sujungia žemiškąjį ir dangiškąjį, oriento ir europietiškąjį pasaulius.

U. Žilytė – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos absolventė, grafiką studijavo Vilniaus dailės akademijoje, kur įgijo menų magistro laipsnį. Parodose Lietuvoje ir užsienyje dalyvauja nuo 2001 metų. Menininkės darbai eksponuoti kolektyvinėse parodose ir meno projektuose Švedijoje, Suomijoje, Estijoje, Prancūzijoje, Liuksemburge, Lenkijoje ir kitose šalyse. 2010 metais Literatų gatvės projekte sukūrė dedikacijas A. J. Greimui ir P. Skorinai. Nuo 2012 metų ji yra aktyvi Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Jūs ir tapote, ir kuriate grafikos darbus. Kas nulėmė jūsų susidomėjimą šiomis sritimis? – teiravomės menininkės.

Augau tarp menininkų – dailininkų, literatų, aktorių, – ir gyvenime nepatyriau dramatiškų kryžkelių renkantis profesiją: vieną etapą keitė kitas, vienus sprendimus lėmė prieš tai įvykę. Todėl dar M. K Čiurlionio menų mokykloje mane paviliojęs grafikos pasaulis ir gal kiek inertiškai susiklostęs kelias link akademijos ilgainiui tapo mano savastimi – tariama inercija pasirodė esanti tiesiog likimas.

Tačiau mane visada lydėjo ir tapyba, kurios pagrindus įgijau studijuodama magistrantūroje ir pasirinkusi senosios tapybos fakultatyvą pas dėstytoją Raimondą Miknevičių. Tais metais prasidėjo svarbus etapas mano, kaip tapytojos, gyvenime: bendradarbiaudama su Skandinavijos muziejais, ėmiausi tapyti XX a. pr. drobių kopijas. Ilgi metai praleisti tapant kopijas – mano, kaip tapytojos, didžiulė profesinė patirtis, kurios galėtų pavydėti ir tikrieji tapytojai.

Kai manęs klausia, kodėl pasirinkau grafiką, o ne tapybą, aš visada prisimenu savo senelio, tapytojo Gedimino Žilio, žodžius. Jis sakydavo, kad grafika – tai tik solo instrumento skambesys, kai tuo metu tapyba – viso orkestro koncertas. Bet aš vis dėlto pasirinkau pirmąją. Estampas – nepaprastai ilgas, sudėtingas, kupinas paslapties procesas. Ilgas laukimas ir nežinia, kuo viskas baigsis. Daugelį tai erzina, kiti vengia nusivylimo, nes ne visada ilgas valandas kurtas vaizdas būna toks, kokio tikimasi. Žinoma, tai meistriškumo klausimas. Vadinasi, įveikiamas. Vardan tų kelių akimirkų, kai spurdančia širdimi ir užgniaužusi kvapą nuo klišės keliu pirmąjį atspaudą… Tokiais momentais laikas sustoja, užplūsta didžiulis džiaugsmas, jaučiuosi laiminga ir tikiu, kad mano gyvenimas yra prasmingas.

Prisipažinsiu: spalva mane taip pat traukia, vilioja, todėl nepraleidžiu progos „atsigriebti“ piešdama iliustracijas ar tiesiog laisvalaikiu tapydama iš natūros. Tačiau, jei kurdama grafiką aš žinau, ką turiu daryti, tai tapyboje aš tik žaidžiu. O kūryba man nėra žaidimas. Todėl į savo tapybą vis dar nežiūriu rimtai. Tapyboje galiu būti kokia tik noriu; grafikoje esu tokia, kokia negaliu nebūti.

Ši paroda, kurią skiriu į dvi dalis – rimtąją ir nerimtąją – tai patvirtina.

Ugnė Žilytė. Samsara. Ofortas, sausoji adata. 2013 m.

Ugnė Žilytė. Samsara. Ofortas, sausoji adata. 2013 m.

Keliaujate po tolimas šalis. Jas simbolizuojantys suvenyrai, daiktai šioje parodoje yra įvardijami kaip vienas iš įkvėpimo šaltinių.

Ne, ne daiktai, o kelionėse patirti įspūdžiai, nuotykiai ir sutikti žmonės mane įkvėpė sukurti šį ciklą. Prancūziškai souvenir reiškia prisiminimą, atminimą, reminiscenciją. Taigi mano estampai ne apie daiktus, o apie mano asmeninius, kartais kiek intymius, kelionių prisiminimus.                Ir apskritai tema man nėra svarbiausia, – juk ne temos aktualumas ir sudėtingumas paverčia paveikslą meno kūriniu, – man svarbiausia yra pati grafika. O tema – tik išeities taškas papasakoti apie save tai, ko negaliu pasakyti žodžiais. Grafikoje nesprendžiu jokių kitų problemų, išskyrus menines.

Kokios tolimos šalys įkvėpė šios parodos atsiradimą?

Taip, už kiekvieno mano suvenyro slypi istorija, tikras atsitikimas. Bet ne konkrečius įvykius aš stengiausi atkurti savo darbuose. Na, daugelis girdėjo apie šešiametę majų mergaitę, kurią tėvas norėjo man parduoti už dvidešimt dolerių (estampas „Socorro Guadalupe“) ar apie kiekvieną rytą Mandalėjaus gatvėse ryžių saujas renkančias vaikų – budistų vienuolių – oranžines minias („Sak Yant“)… Tačiau jei norėčiau papasakoti tiesą, tą ir padaryčiau. Pasakyčiau ar užrašyčiau. Prancūziškoji souvenir žodžio prasmė man leido atsiriboti nuo įvykių dokumentinės fiksacijos ir susitelkti į vidinius išgyvenimus.

Per pastaruosius dešimt metų aplankiau nemažai tolimų šalių Pietryčių Azijoje, Kaukaze; teko lankytis Indijoje, Meksikoje, Brazilijoje, Irane… Pastaroji šalis tiesiog užbūrė: visada žavėjausi senovės Persijos kultūra, tačiau ir šiandieninis Iranas – vienas įdomiausių mano aplankytų kraštų. Gal todėl net keli ciklo darbai skirti prisiminimams iš Irano.                    

Ugnė Žilytė. Persų piemuo. Ofortas, sausoji adata. 2013 m.

Ugnė Žilytė. Persų piemuo. Ofortas, sausoji adata. 2013 m.

Pamenu, afganų piemens kepurę įsigijau sendaikčių turguje Teherane. Kepuraitė man pasirodė labai graži: dailiai pasiūta, išpuošta sidabro karoliais, grandinėlėmis, senomis sudilusiomis monetomis. Keliaudama po šalį mačiau kalnuose ir bekraštėse plynėse dideles avių bandas ir jas ganančius piemenis. Vienišus, vėjo nugairintais veidais, atsiskyrėlių akimis, apsimuturiavusius galvas nublukusiomis skraistėmis, o ne puošniomis kepuraitėmis. Kaip prieš šimtą, kaip prieš tūkstantį metų… Tai mano „Persų piemuo“.

Praeities, vaikystės daiktai taip pat atsispindi daugelyje jūsų darbų. Kiek susiję šios dvi emocijos jūsų darbuose? Ar tiesiog praeities reminiscencija ir kelionės emocija gyvena savo atskirus gyvenimus?

Geri daiktai“ – tapybos natiurmortų ciklas – priešingybė jausmų ir išgyvenimų kupiniems „Suvenyrams“. Tai „nerimtoji“ mano parodos dalis. Kaip minėjau, estampas – ilgas ir sudėtingas procesas, o šie natiurmortai buvo nutapyti vienu ypu, vasarojant sodyboje prie ežero ir vieną po kitos, beveik fanatiškai, klausantis garso knygų (turbūt gerą tuziną jų perklausiau, kol nutapiau šį ciklą). Tapyba man – puiki proga pasidžiaugti spalva, pasimėgauti regimybe bei pačiu procesu, savotiška vasaros pramoga. Pasirinkau natiurmortą, tarsi mažiausiai įpareigojantį rimtam turiniui ir gilioms mintims, žanrą. Nors visiškai nemanau, kad šis žanras kažkuo paprastesnis už kitus: prisimenu Van Gogho „Batus“ ar Švėgždos svogūnus bei obuolius… Tačiau šis žanras leidžia tai, ko galbūt neleidžia kiti: čia „pagrindiniu veikėju“ gali tapti bet kas, net tai, ką randi po ranka. Parankiniai daiktai. Reikalingi ir nereikalingi, naudingi ir ne, kažką menantys ir brangūs, arba atvirkščiai – sulūžę, nebereikalingi, bet įdomūs ir gražūs. O jei gražūs, tai ir geri. „Geras daiktas“, – tuomet sakau. „Pasiliksiu, gal kur pravers.“, – rašau parodos anotacijoje. Taip mano drobėse atsirado daiktų iš vaikystės, kaip antai stiklo taurė, skirta gydyti plaučių uždegimą („Pneumonia“) ir senelės siūta lėlė negrė („Trys seserys“). Kiti daiktai į paveikslus pateko be ypatingos atrankos, beveik atsitiktinai („Penkiolika gerų daiktų“).

Abu parodoje eksponuojami ciklai skiriasi savo prigimtimi. Estampų ciklą „Suvenyrai“ kūriau ilgai, metodiškai, su daugybe paruošiamųjų darbų, tarpinių, kontrolinių atspaudų, tiksliai apmąsčiusi kiekvieną kompozicinę struktūrą ir detalę, o „Gerus daiktus“ tapiau be eskizų, iš natūros, lengvai ir laisvai, bet su dideliu džiaugsmu.

Ugnė Žilytė. Mehandi. Ofortas, sausoji adata, mecotinta. 2013 m.

Ugnė Žilytė. Mehandi. Ofortas, sausoji adata, mecotinta. 2013 m.

Neseniai įstojote į Lietuvos dailininkų sąjungą. Aktyviai dalyvaujate parodose. Esate surengusi nemažai parodų Šiaurės šalyse: Suomijoje ir Švedijoje. Kokiose galerijose esate surengusi parodų ir kokiuose projektuose dalyvavusi?

Kai dirbi, nesiblaškai, nuosekliai eini ten, kur veda pašaukimas, parodos tampa natūraliu darbo etapu. Nors nesu iš tų, kurie demonstruoja viską, ką sukuria. Retai jaučiuosi taip, lyg turėčiau ar galėčiau parodyti kitiems kažką įdomaus ar vertingo, jog užtektų drąsos visus pakviesti, reikalauti dėmesio, galų gale – gaišti svetimą laiką. Taip pat manau ir apie kolegas. Paprastai imu galvoti apie parodą tik tuomet, kai būnu pabaigusi darbus, niekada „nerezervuoju“ galerijų iš anksto ir niekada neeksponuoju kūrinių, kurie man pačiai nepatinka.

Baigusi Vilniaus dailės akademiją, kurį laiką neturėjau sąlygų užsiimti lakštine grafika, todėl dirbau pedagoginį darbą ir tapiau jau minėtas kopijas. Į intensyvų kūrybinį ritmą grįžau prieš penkerius metus. Įsigijau dirbtuvę su spaustuve, užsiimu tik kūrybine veikla, dalyvauju parodose. Tarp svarbesnių mano parodų – personalinės parodos Liuksemburge, Tartu, Vilniuje; taip pat paroda Paryžiuje, „Espace Chatelet Victoria“ galerijoje, dalyvavimas estampo trienalėje Tulūzoje (Triennale Européenne de L’Estampe Contemporaine) bei įvairiuose mažosios grafikos projektuose Suomijoje, Lenkijoje ir kt. Pastaruosiuose dalyvauju su malonumu, nes tik šiose parodose galiu pademonstruoti ekslibrisus, kurių kasmet sukuriu po kelis.

Išskirčiau šiais metais įvykusią jau antrąją savo personalinę parodą Liuksemburge, „MediArt“ galerijoje. Manau, tai geras pavyzdys, kaip turėtų veikti galerija. Čia vyksta rimta atranka, dirba tik dailės žinovai ir profesionalai, puiki ekspozicinė salė, nepriekaištinga organizacija, plati sklaida ir, žinoma, išprususi publika. Pokalbiai per atidarymą sukasi beveik tik apie parodą, žiūrovai susirenka tikrai ne vyno išgerti ir jiems nereikia aiškinti, ką, pvz., reiškia épreuve d’artiste… Džiaugiuosi ir savo paroda Klaipėdos galerijoje, maloniu bendravimu ir profesionaliu bendradarbiavimu.  

Leave a Reply