Geras, gražus ir teisingas menas. Paroda „Rekomendacija” KKKC Parodų rūmuose

Nepavyksta pradėti planuoto teksto, vis lenda į galvą Sapiegų parkas, nors jau išgelbėtas, bet ar ilgam? Neduoda ramybės Reformatų skveras. Kęstučio / Latvių gatvių kampe neseniai (17 d.) nupjauti medžiai. Vienas iš jų tokio storio, kad neužtektų mano rankų apkabinti… Kaip kalbėti apie meną, kai, atrodo, po gabalėlį trupa ne tik mūsų mylimas miestas, bet ir kiti, net maži jaukūs miesteliai, kai pjaunami jų centrinių aikščių medžiai, naikinamas paveldas? Ir Klaipėdoje „tvarkant” skulptūrų parką ruošiamasi išpjauti apie 500 medžių…

ZDomas_Rimeika_219

Aurimas Eidukaitis. „Rekomendacijos“ kūrimas. Domo Rimeikos nuotr.

O planavau kalbėti apie KKKC Parodų rūmuose vykstančią parodą „Rekomendacija”, sumanytą Igno Kazakevičiaus. „Projektas „įteisina” de facto jau egzistuojančią praktiką, paverčia ją konceptualiu kuratorinio modelio principu, kai tiek dalyvių atranka, publikos integravimas, tiek ir išskirtinė parodos architektūra tampa bendradarbiavimo kultūra”, – sakė projekto organizatorius. Tik šiuo atveju kuratoriumi jo vadinti negalima. Čia menas vėl pirmauja, gerokai lenkdamas valdininkus, vis dar reginčius save visagaliais būsimo ar buvusio pasaulio kūrėjais.

Paroda „Rekomendacija” atrodo itin savalaikė koncepcija – šiek tiek žaisminga, šiek tiek paradoksali. Tad pradėsiu nuo pradžių. Iš atrinktų nemažo būrio menotyrininkų, kuratorių, galerininkų, rašančių ar dirbančių su tapyba, galiausiai liko trys. Ir pasirinkimą lėmė ne kauliukas, moneta, ne trauktas iš skrybėlės popierėlis su vardu. Tris menotyrininkus atrinko šuo – KKKC edukacinių programų asistentė anglų kokerspanielė Kleopatra!

Turiu iš karto prisipažinti, kad aš tapau viena iš trijų, šunys mane visad mėgo. Tačiau šis vaidmuo nebuvo labai ryškus, uždavinys tebuvo pasiūlyti tris, tik tris menininkus – gerą, gražų ir teisingą. Tuo ši garbinga funkcija ir baigėsi. Tą patį padarė kitos dvi šuns atrinktos menotyrininkės – Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė ir Simona Skaisgirytė-Makselienė. Trys pasiūlytieji menininkai savo ruožtu turėjo pateikti dar po tris autorių pavardes. Visą kolekciją sudaro 32 Lietuvos menininkų darbai. Paroda, sukurta atsitiktinių įnorių, nuomonių, simpatijų sekos, tapo netikėtumu ne tik žiūrovams, bet ir patiems dalyviams, lyg slaptame šnipų žaidime, kai žinai tik savo ryšininką ir negali matyti visos dalyvių grandinės.

Rekomendacija_NJ8

Kairėje: Andrius Zakarauskas. Reading brushstroke. 2018 m. Dešinėje: Konstantinas Gaitanži. Sielos gilumoje tu visada žinojai, kad mėgsti kriketą. 2018-2019 m. Nerijaus Jankausko nuotr.

Tiesa, atrodo, kad nebuvo jokio pogrindžio, tik geras, gražus ir teisingas menas. Šios trys sąvokos, ištrauktos iš kasdienių pokalbių (save gerbiantis menotyrininkas vargu ar tekste vartos sąvoką „gražus” kalbėdamas apie meno kūrinį), yra tarsi ne visai legalios, nors veikia lyg lengvas vasaros lietus – gaiva, netikėtumas ir jokių traumų. Tačiau to negalėčiau sakyti apie atrinktus kūrinius, jie veikia visu rimtumu, išlaikydami netikėtumo parametrą. Nesitikėjau šioje parodoje pamatyti Vincento Gečo „Žiemos miego” (1982), nors mano atminties galerijoje jis užima solidžią vietą tarp Lietuvos modernistų. Nustebino ir Lino Katino kūrinys „Nieko nukryžiavimas” (1997) – atrodė, kad šio menininko kūrybą pažįstu nuo vaikystės, ir štai – katiniškas, tačiau visai kitoks rakursas. Kai kurie menininkai buvo „nominuoti” net kelis kartus, tačiau lyderis – Ričardas Nemeikšis, tapęs ir geru, ir gražiu, – iš viso 4 kartus. Didelis netikėtumas buvo man nematytas Juozas Algirdas Pilipavičius. Teks pasidomėti.

Galvojant, kaip pasikeistų paroda, jei šuo būtų atsirinkęs kitus menotyrininkus, Ignas Kazakevičius, ko gero, teisingai sako, kad ne per daug ir pasikeistų. Pagrindiniai tapybos lauko žaidėjai yra gerai žinomi, nors tie netikėtumai, tokie kaip Sigitas Lukauskas su kūriniu „Kėdžiažmogiai” (2019), galėjo ir neatsirasti arba atsirasti kiti. O šie seniai matyti ar nematyti autoriai ir yra tos razinos pyrage, be kurių paroda būtų tik teisingai padaryta, bet ne gera. Akivaizdu, kad renkant gerą, teisingą, o ypač gražų (-ią) tapytoją buvo pagalvota ir apie kūrinių atranką.

Rekomendacija_NJ3

Eglė Ridikaitė. Dievo spalva V. 2004-2006 m. Nerijaus Jankausko nuotr.

Ar ši paroda, šis nuotykis yra suprantamas žiūrovui, nežinančiam žaidimo sumanymo? Ne taip ir svarbu. Visų pirma, eksponuojami tikrai stiprūs darbai. Algimanto Jono Kuro „Atspindys Nr. 22″ toks atsainiai gaivus, kad atrodo lyg dabarties jaunosios kartos tapyba, o sukurtas 1997 metais! Tas pats sakytina apie Jono Gasiūno drobę „Našlių uniformos” (2018). Džiaugiuosi, kad parodoje galima pamatyti Eglės Ridikaitės „Dievo spalvą V” (2004–2006 m.), kas gali būti teisingiau? O kartais va taip atsiskleidžia ir visa istorija, su socialiniu kontekstu – Jono Jurciko darbai rodomi tik ekrane, virtualūs. Priežastis liūdna – šiuo metu menininkas neturi dirbtuvės, visi darbai parduoti… Gerbėjai gali pasidžiaugti Adomo Danusevičiaus mažučių paveiksliukų serija „Magiškas kempas” (2018), kuri rodo menininko naują plastinę raišką. Akivaizdu, kad Solomonas Teitelbaumas ar Justas Vaitiekūnas taip pat turi savo gerbėjų.

Tačiau visko nelukštensiu, tegul razinos lieka pyrage. Tik paminėsiu puikų architekto Vilnio Putrāmo (Latvija) darbą. Rizikinga rožinė spalva, tapusi pagrindu plakatams ir kitai reklaminei produkcijai (žyminti gerą, o ne gražų meną!) papildoma melsva ir žalsva (gražiam ir teisingam), jomis pildoma ir ekspozicinė erdvė, taip išvengiant baltojo kubo nuobodulio. Vasariška gaiva persmelkta parodos architektūra, žaisminga ir šiuolaikiška parodos idėja, geri, gražūs ir teisingi kūriniai – ko dar gali norėti žiūrovas, meno gerbėjas, patys dalyviai?!

Galiu dar pridėti, kad parodoje Aurimas Eidukaitis tapė paveikslą iš visų parodos kūrinių fragmentų, bet šis publikos viliojimo triukas nėra svarbiausias. O geras, gražus ir teisingas vasarinis tapybos kokteilis priskirtinas prie būtinų patirti vasaros malonumų.

7MenoDienos_grey_JPG

7md Nr. 25 (1304), 2019-06-21

Parašykite komentarą