Eamon O’Kane: „Modernizmo dovana – galimybė žaisti“

„And Time Begins Again”. Šitaip pavadinta Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose veikianti airių menininko Eamono O’Kane’o paroda… Tiksliau tariant, instaliacija. O, vertinant pojūtį – naujasis laikinas salės interjeras.

Eamon O’Kane. Algirdo Kubaičio nuotr.

Eamon O’Kane. Algirdo Kubaičio nuotr.

„Kai daugybė kūrinių: videodarbų, projekcijų – tampa vieniu, jie veikia stebėtojo sąmonę kaip vienas organizmas, – patvirtina autorius. – Tokia instaliacija ir įtraukia, ir kelia klausimus, tačiau nesuteikia erdvės refleksijai, galimybės įvertinti kurį nors objektą visumos fone. Instaliacija Klaipėdoje siekiu abiejų dalykų, tačiau skirtingose patalpose. Lyg atskiruose knygos skyriuose.”

Tokia pradžia

– Susidaro įspūdis, kad svarbiausi jūsų kūrybos šaltiniai trykšta iš vaikystės. Turbūt šis amžiaus tarpsnis svarbus ne tik konkretaus žmogaus gyvenimui, bet kartais keičia ir visos žmonijos ateitį?

– Tikra tiesa. Atkreipkite dėmesį į videoinstaliaciją „Re-enactment: Hunt and Meal” (2009). Bet kuri vietovė turi savo istorinę praeitį. Ji užkoduota kraštovaizdyje, vietiniuose gyventojuose. Vaikas su aplinka susisaisto kūnu, siela, o ne protu kaip suaugusysis. Videoinstaliacija remiasi mano tėvų namų Donegalo grafystėje istorija. Kai įsikraustėme į juos, tėvai neturėjo daug pinigų. Visi jų baldai tilpo į vieną kambarį. Pamenu, namuose buvo šalta, vandens tekdavo neštis iš šulinio…

– Tikras kaimas…

– Taip, tokia buvo mano pradžia. Namų patirtys įsismelkė į kūną ir sielą. Vaikai perpranta aplinką kur kas geriau už mus. Jie visus darbus sugeba atlikti vienu metu. Lygiai taip ir mano kūrybinės veiklos dabar plėtojasi iš karto keliomis kryptimis. Kuriu videodarbus, paveikslus.

Bet grįžkime prie vaikystės temos. Tada patyriau miško artumą, medžių kaimynystę. Nesu vaikų darželio vaikas, tačiau juo nebuvo ir Friedrichas Fröbelis (1782–1852, vokiečių pedagogas, vaikų darželio koncepcijos pradininkas. – Aut. past.). Vis dėlto tam tikru atžvilgiu mūsų vaikystė buvo panaši. Augome prie miško, tyrinėjome gamtos įvairovę, vabzdžius.

Vertingi, bet nepasiekiami

– Kaip F. Froebelio studijos išsiskleidžia jūsų darbuose?

– Iš esmės „Fröbelio studijos” (Fröbel Studio) idėja mano kūryboje egzistavo nuo pradžių. Mes, menininkai, prabylame vis naujais darbais, tačiau kaskart grįžtame prie esminių temų ir patirčių. 2008 metais man į rankas pakliuvo knyga „An Eames Primer”, kurią parašė pasaulinio garso dizainerių Charleso ir Ray Eamesų vaikaitis Eamesas Demetrios. Iš jos sužinojau, kad tiek Ch. Eamesas, tiek ir amerikiečių modernizmo architektas Francas Lloydas Wrightas buvo vaikų darželio auklėtiniai. Kilo įtarimas, kad šių menininkų kūrybai tai galėjo turėti nemenkos reikšmės. Pradėjau domėtis, norėjosi sužinoti šiek tiek daugiau. Tada atradau Normano Brostermano knygą „Inventing Kindergarten”. Jos autorius atskleidžia faktus apie Vasilijų Kandinskį ir kitus menininkus, kurie patyrė F.bFröbelio ugdymo metodiką.

Visada domėjausi interaktyvumu. Parodoje matote mano ankstesnių metų animacinį kūrinį „Die Bildermacher: Animates” (2009) su plastelino personažais. Tada jausdavau apmaudą, kad vaikai negali žaisti su jais, tik stebėti. Suprantama, jei galėtų, tuoj pat tuos žmogeliukus sunaikintų. Todėl prieš penkerius, šešerius metus sukūriau site specific instaliaciją „The Eames Studio Limerick”. Norėjau, kad žiūrovai atrastų ne tik geografines, bet ir istorines sąsajas: kaip F. Fröbelis, vaikų darželio koncepcija, F. L. Wrightas palieka žymę Ch. Eameso kūryboje. Dalis šios instaliacijos buvo visiškai interaktyvi. Vėliau, atradęs ryšį tarp Ch. Eameso ir olando Pieterio Mondriano, „Studiją” modifikavau. Ji virto kur kas didesne „Fröbelio studija”. Čia buvo galima žaisti su viskuo, interaktyvumas tapo totalinis.

Matote, menas labai susietas su komercija. To pasekmė – muziejuose ir galerijose neįmanoma interaktyvių meno aikštelių parodyti šalia kitų kūrinių. Jos paprastai atskiriamos nuo muziejinės erdvės, įrengiamos edukacijos skyriuje. Šitaip ekspozicijos turinys suskaidomas: čia – vaikams, o štai ten, muziejuje – ne jiems. Manau, ši tendencija gana žalinga. Vaikai gudrūs, jie iškart nubėga prie lego.

Kai meno, dizaino, architektūros kūrinys tampa klasika, jo vertė išauga šimteriopai. Ir ne kiekvienas gali jį įsigyti. Kūrinys tampa finansinės struktūros dalimi, kolekcine vertybe, preke. Užuot buvę interaktyvūs, reliaciniai, naudingi kiekvienam žmogui, kūriniai virsta muziejiniais artefaktais. Vertingais ir nepasiekiamais. Savo instaliacijomis mėginu sugriauti tokią praktiką.

„Fröbelio studija” yra konceptualaus meno kūrinys. Jo ir aplinkos santykis grindžiamas reliacinės estetikos idėjomis. Tačiau esama vieno skirtumo: tai – tikra. Reliacinės estetikos silpnybė ta, kad ji irgi tampa konstruktu. O aš stengiuosi sukurti šį tą tikra.

– Nicolas Bourriaud…

– Taip, tai susiję dalykai, tačiau stengiuosi nutolti. Reliacinė estetika daug žada, tačiau mažai išpildo.

Kai žengteli atgal

– Savo kūrybos studiją perkeliate į parodą. Kodėl?

– „Fröbelio studija” yra aktyvioji mano tyrinėjimų dalis. Įrengta galerijoje arba muziejuje, ji virsta mano ir žiūrovų bendros autorystės aikštele. Kai būnu drauge su parodos žiūrovais arba vėliau žiūriu nuotraukas, nuolat jaučiu grįžtamąjį ryšį. Tarkim, paveikslas ant sienos man neatskleis, ką apie jį mano lankytojai. O instaliavęs studiją – sužinosiu. Šitaip išsiaiškinu, kuria kryptimi žengti toliau. Paroda Klaipėdoje nėra interaktyvi. Bet aš ir nenoriu tokios. Kur kas svarbiau, jog ekspozicija nėra panaši į buvusias. Tačiau ji grindžiama anksčiau atrastomis idėjomis. Ne veltui savo kūrybos albumą pavadinau „Hybrids”. Instaliacija „Esantis visur” („In All Things”, 2014) yra skirtingų temų sintezė, hibridas: čia mano asmeninė istorija, vaikystė ir aplinka, čia F. Fröbelio įtaka. Galiausiai viską susieja namo ir medžio motyvai, architektūra ir gamta.

– Ar jums svarbu, kaip žiūrovas jaučiasi atsidūręs architektūrinėje parodos erdvėje, tarp darbų?

– Labai. Net jei lankytojams neleidžiama liesti eksponatų, noriu, kad jie pajustų kūnišką santykį su kūriniais. Ekspresyviojo abstrakcionizmo kūrėjas Barnettas Newmanas yra sakęs: „Skulptūra – tai, į ką atsitrenki, kai žengteli atgal norėdamas geriau apžiūrėti paveikslą” (angl. „Sculpture is what you bump into when you back up to look at a painting”). Žinoma, jis turėjo galvoje, kad tapyba yra vertingesnė už skulptūrą. Aš kalbu apie ką kita. Nenoriu, kad parodos žiūrovui viskas būtų aišku. Noriu, kad jis klaustų, kad suaktyvintų savo patirtį, mėgindamas suvokti instaliacijos prasmę.

Teko kurti ir visiškai reliatyvias instaliacijas. Kai daugybė kūrinių: videodarbų, projekcijų –tampa vieniu, jie veikia stebėtojo sąmonę kaip vienas organizmas. Tokia instaliacija ir įtraukia, ir kelia klausimus, tačiau nesuteikia erdvės refleksijai, galimybės įvertinti kurį nors objektą visumos fone. Instaliacija Klaipėdoje siekiu abiejų dalykų, tačiau skirtingose patalpose – lyg atskiruose knygos skyriuose. Pagrindinis skyrius atvertas didžiojoje Parodų rūmų salėje. Pasiryžusiems išvysti daugiau, vaizdą praturtins erdvės su videodarbais. Taip pat noriu, kad per erdvę keliaujantys žiūrovai kurtų savus naratyvus.

Fröbelis – pasauliui

– Kaip instaliacija „Esantis visur” siejasi su kristalografija?

– Lankydamas mokyklą svajojau tapti archeologu. Iš didelio žavėjimosi Indiana Džonsu, –nusijuokia. – Po to nutariau tapti architektu. Pateikiau paraiškas stoti į du universitetus ir abu mane priėmė. Dublino meno akademijoje studijavau meno istoriją ir tapybą. Bet visuomet linkau prie architektūros. Ji dažnai tapdavo mano kūrybos objektu. Kai atradau F. Fröbelį ir visas jau minėtas sąsajas, sužinojau, jog jis domėjosi kristalografija. Tyrinėdamas kristalus jis atrado gamtos „statybines medžiagas” – anglies atomų gardeles. F. L. Wrightas prisipažįsta vaikystėje patyręs didžiulę F. Fröbelio įtaką, žaidęs jo sumanytais žaislais – medinėmis įvairių formų ir spalvų trinkelėmis.

– Tą įtaką patyrė ir kiti menininkai?

– Taip, V. Kandinskis, Le Corbusier, P. Mondrianas, bauhauzo mokyklos įkūrėjas Walteris Gropiusas ir jo kolegos.

– Visi – modernizmo tėvai. Tad galima daryti išvadą, kad F. Fröbelio vaikų lavinimo sistema paveikė pasaulį?

– Taip.

Can’t get no

– Įdomūs jūsų svarstymai apie modernizmo ir postmodernizmo gerąsias ir blogąsias puses.

– Modernizmas suteikė menininkui laisvę, galimybę žaisti. Tarkim, Jacksonas Pollockas galėjo taškyti drobes dažais ir kaip menininkas, autorius, „ego” neprivalėjo pagrįsti savo veiksmų. Jam nereikėjo aiškinti, ką reiškia jo paveikslai. Nuo XIX amžiaus ėmė rastis menininko konstruktas. Anksčiau menininkai buvo paprasčiausi amatininkai, darbininkai. Modernizmui pasiekus išsipildymo viršūnę, labai svarbi tapo menininko biografija, kūrėjo egzistencija. Ne tik darbai, bet ir asmenybė. Ir kai žvelgi į asmenybės mitą kūrusių garsių menininkų likimus, pamatai tragišką jų baigtį. Ypač abstrakčiojo ekspresionizmo kūrėjų: Markas Rothko nusižudė, J. Pollockas žuvo avarijoje neblaivus, Arshile’as Gorky pasikorė. Tai epinės istorijos, beveik kaip rokenrolas.

– Here we go! (Kavinėje, kurioje kalbamės, pasigirsta pirmieji „Rolling Stones” dainos „Satisfaction” akordai. – Aut. past.).

– Philipas Gustonas tapo tiltu tarp modernizmo ir postmodernizmo. Pirmasis pradėjo tapyti beveik animacinius paveikslus, mažyčius kukluksklano personažus. Iš čia ir mano „Die Bildermacher” personažai smailėjančiomis galvomis. Viena vertus, siekiu nuorodos į populiariąją kultūrą, vaikų televiziją. Kita vertus, jie primena ispanų inkviziciją ir religinius fanatikus. Prisiminkime vaikų pasakas, elfus. Jie ir linksmi, ir sadistiški, nežinai, kada gali užversti bobutę.

Dažnai konceptas pasufleruoja, kokią mediją geriau rinktis. Tarkim, parodoje yra keletas videokūrinių, kurie siejasi su TV, muilo operomis. Užuot tapęs paveikslą apie tai, renkuosi kūrybos priemonę, kuri tiesiogiai sietųsi su tam tikra medija.

Tarkim, medis. Man nereikia jo tapyti, užtenka nupiešti medžio anglimi. Skulptūroms, baldams naudoju medieną. Pasigaminu medžio anglies ir paišau medį ant sienos. Arba nukertu medį ir iš medienos gaminu baldą. Viskas logiškai siejasi. Ir konceptualu. Nes „medis” yra pasakojimas (story), istorija (history) ir aplinka (site). Ir meno kūrinys.

– Ratas apsisuka.

– Tam tikra prasme pats kūrinys diktuoja sąlygas. Postmodernizmo klaida, kad esi tarsi pašalinamas iš proceso. Negali rodyti savo jausmų. Esą svarbiau ne menininkas, o jo santykis su visuomene, visomis tomis nuorodomis. Tačiau menininkas labai svarbus.

DOSJĖ

E. O’Kane’as gyvena ir dirba Odensėje (Danija) bei Donegole (Airija) ir yra Vakarų Anglijos universiteto Bristolyje, Jungtinėje Karalystėje, vizituojantis dailės srities mokslo darbuotojas. Jis yra surengęs daugiau kaip 40 personalinių parodų Berlyne, Frankfurte, Dubline, Ciuriche, Niujorke, Londone ir Kopenhagoje. Menininko kūrinių yra daugelyje viešų ir privačių kolekcijų visame pasaulyje.

E. O’Kane’o Paroda KKKC Parodų rūmuose veiks iki š. m. kovo 13 d.

Leave a Reply