ARTrokas parodų erdvėje

Pra­ėju­sią sa­vai­tę į di­džiau­sią uos­ta­mies­čio me­no erd­vę plūs­te­lė­jo Sal­va­do­ro Da­li (1904–1989) ger­bė­jai. Par­oda „Ma­te­ria­lu­sis siur­rea­liz­mas“ (Ma­te­ria­li­za­tion of the Su­rreal) – pir­mo­ji pro­ga iš­vys­ti Po­no Siur­rea­liz­mo kū­ry­bą Lie­tu­vo­je gy­vai. O tie, ku­riems įdo­mu ne tik šiuo­lai­ki­nio me­no iš­ta­kos, bet ir jo da­bar­tis, bu­vo pa­ten­kin­ti vi­zua­lio­jo me­no kū­rė­jo ai­rio Ea­mo­no O’Ka­ne’o pie­ši­nių ir ins­ta­lia­ci­jų par­oda „And Ti­me Be­gins Again“, taip pat 2010 me­tų Jau­no­jo ta­py­to­jo pri­zo lau­rea­to Ado­mo Da­nu­se­vi­čiaus „Ka­muf­lia­ži­niu vy­riš­ku­mu“.

Sa­vaip įdomūs

Įvy­kius Par­odų rū­muo­se KKKC va­do­vas me­no­ty­ri­nin­kas Ig­nas Ka­za­ke­vi­čius pa­va­di­no ar­tro­ku, sa­vo­tiš­ka vaiz­di­ne jo va­ria­ci­ja. Pa­va­di­no ir ne­pa­ga­di­no. Čia ati­da­ry­tos trys par­odos – to­kios skir­tin­gos, jog trūks plyš no­ri­si ras­ti, kas jas sie­ja. Tam rei­ka­lui vi­sai tin­ka ir mu­zi­kos sti­lius, ir pre­kės ženk­las. „Tar­kim, S.Da­li tu­ri sa­vą­jį pre­kės ženk­lą, Ado­mas se­ka queer ma­da, o Ea­mo­no dar­bai pa­klūs­ta ar­chy­vi­nei es­te­ti­kai, jos pa­vyz­džių gau­su šiuo­lai­ki­nio me­no bie­na­lė­se“, – per par­odų ati­da­ry­mą tei­gė I.Ka­za­ke­vi­čius. Ki­ta ver­tus, ga­li­ma ap­siei­ti ir be jo­kių pa­ieš­kų, ypač jei kiek­vie­no me­ni­nin­ko pa­si­ro­dy­mas sa­vaip įdo­mus.

Nuo… iki

S.Da­li var­dą vi­sų pir­ma sie­ja­me su ta­py­ba. Ta ta­kia, lip­nia vaiz­dų ma­se, srū­van­čia iš pa­są­mo­nės į są­mo­nę ir per dro­bę – at­gal. Pra­ncū­zi­jos fon­do „A­mien­com“ eks­po­zi­ci­jo­je ro­do­mi ke­li li­tog­ra­fi­jų ir me­džio rai­ži­nių cik­lai, pro­gi­niai me­da­liai, ba­rel­je­fai, ke­ra­mi­nės lėkš­tės, pa­što ženk­lo ma­ke­tas, net me­ni­nin­ko kur­tos vy­no eti­ke­tės. Gry­no­sios ta­py­bos tar­si nė­ra. Ir ne­pa­si­gen­da­me, nes ją dos­niai pa­kei­čia itin ta­py­biš­ka gra­fi­ka, pa­ma­žu ge­rai įsi­žiū­rint at­ve­rian­ti eg­zo­tiš­ką au­to­riaus sim­bo­lių pa­sau­lį. Jei­gu pa­vyks­ta ge­rai įsi­žiū­rė­ti… Mat par­odos lan­ky­to­jų srau­tas be­veik prieš ta­vo va­lią ge­na nuo dar­bo prie dar­bo, nuo sten­do prie sten­do. Nuo pra­ėju­sio tre­čia­die­nio iki sa­vait­ga­lio, nuo sa­vait­ga­lio iki da­bar. Ir, re­gis, iki pat va­sa­rio 28 die­nos.

S.Da­li kom­po­zi­ci­jo­se du, trys, dau­giau­sia – ke­tu­ri per­so­na­žai. Ir bū­ti­nai vie­nas – nu­ma­no­mas. Tiks­liau, nu­ma­to­mas. Jo še­šė­lis krin­ta iš pa­veiks­lo „pa­raš­čių”. Jau to už­ten­ka pa­jus­ti in­tri­gą ir įta­ri­mą apie slap­tą S.Da­li me­ta­fo­rų kal­bą, ga­na ra­cio­na­lias vaiz­di­ni­jos po­teks­tes.

Hibridai

Da­ni­jo­je šei­mą su­kū­ręs E.O’Ka­ne’as LŽ tei­gė, jog eks­po­zi­ci­jos erd­vę daž­nai pa­ver­čia lai­ki­na me­ni­nin­ko stu­di­ja, teo­ri­nių ir pra­kti­nių jung­čių la­bo­ra­to­ri­ja. Taip jis pa­siel­gė ir Klai­pė­do­je. Par­odų rū­mų an­tra­me aukš­te sve­čias iš­sklei­dė vi­są kū­ry­bos prie­mo­nių ar­se­na­lą: pie­ši­nių ang­li­mi, ae­rog­ra­fų, ob­jek­tų, ani­ma­ci­jos ir vaiz­do ins­ta­lia­ci­jų. Ai­ris ty­ri­nė­ja žmo­gaus ir gam­tos, ar­chi­tek­tū­ros san­ty­kius, sie­ja is­to­ri­jos ir as­me­ni­nės mi­to­lo­gi­jos te­mas. Ma­lo­niai ste­bi­na E.O’Ka­ne’o iš­si­la­vi­ni­mas, Re­ne­san­so žmo­gui bū­din­gi už­mo­jai de­rin­ti skir­tin­gas teo­ri­jas ir kur­ti, kaip pats sa­ko, hib­ri­dus. Ne­nuos­ta­bu. Rug­sė­jį 40 me­tų su­lauk­sian­tis me­ni­nin­kas – jau pro­fe­so­rius, dės­to Ber­ge­no me­no aka­de­mi­jo­je (Nor­ve­gi­ja). Ta­čiau sma­giau­sia įsi­ti­kin­ti ne teo­ri­niais, bet pra­kti­niais E.O’Ka­ne’o įgū­džiais. Kū­ry­bos te­mas ir ob­jek­tus jis meis­tro ran­ka at­ku­ria po­pie­riaus lakš­tuo­se, ani­ma­ci­jo­je. Ne­prie­kaiš­tin­gai iš­reiš­kia sa­ve bet ku­ria tech­ni­ka.

Ti­kro­ji tiesa

Uos­ta­mies­čio me­no mė­gė­jams ro­do­ma E.O’Ka­ne’o kū­ry­bos re­tros­pek­ty­va. Iš ai­rių ra­šy­to­jo Sa­mue­lio Bec­ket­to teks­tų pa­sis­ko­lin­tu par­odos pa­va­di­ni­mu „And Ti­me Be­gins Again“ („Lai­kas ei­na vėl iš nau­jo”) au­to­rius su­muo­ja nu­veik­tus dar­bus ir skel­bia nau­ją pra­džią. Še­šio­li­ka pa­sta­rų­jų me­tų jis gi­li­no­si į sa­vo vai­kys­tės pa­tir­tis, su­si­ju­sias su na­mais Do­ne­ga­lo gra­fys­tė­je. Šiai kū­ry­bos da­liai at­sto­vau­ja vaiz­do ins­ta­lia­ci­ja „Re-enact­ment: Hunt and Meal“.

Taip pat E.O’Ka­ne’ą ža­vė­jo jau mi­nė­ta „me­ni­nin­ko stu­di­jos“ ar­ba „me­ni­nin­ko ar­chy­vo“ – idea­lios vie­tos ku­rian­čiam žmo­gui – te­ma. Ją at­sklei­džia cen­tri­nė par­odos do­mi­nan­tė – me­di­nių ob­jek­tų ins­ta­lia­ci­ja „In All Things“ („Esan­tis vi­sur”, 2014), sa­vo­tiš­kas vai­kys­tės mies­tas. Me­ni­nin­kas re­mia­si vo­kie­čių pe­da­go­go, vai­kų dar­že­lio kon­cep­ci­jos au­to­riaus Fried­ri­cho Froe­be­lio (1782–1852) idė­jo­mis. Vai­kų kū­ry­bin­gu­mui la­vin­ti šis su­kū­rė me­di­nių žais­lų – spal­vo­tų for­mų rin­ki­nį. E.O’Ka­ne’as kal­ba apie F.Froe­be­lio svar­bą mo­der­niz­mui, kaip me­no epo­chai ir mo­der­nia­jai vi­suo­me­nei aps­kri­tai. Nes kai to­kie vai­kų dar­že­liai pa­skli­do po pa­sau­lį, juo­se pir­muo­sius me­ni­nius įgū­džius įgi­jo ar­chi­tek­tai Fran­kas Lloy­das Wrigh­tas ir Le Cor­bu­sier, ta­py­to­jai Va­si­li­jus Kan­dins­kis ir Pie­te­ris Mond­ria­nas. F.Froe­be­lio mo­ky­mai pa­da­rė įta­ką Bau­hau­so mo­kyk­lai ir abs­trak­cio­nis­tams. „Sunk­me­čiu, kai ten­ka daug ką per­mąs­ty­ti, tu­ri­me grįž­ti prie es­mi­nių da­ly­kų, o vie­nas jų, ma­nau, yra kū­ry­bin­gu­mas, – sa­kė E.O’Ka­ne’as. – Ma­no dar­bai yra so­cia­li­niai, da­lis – in­te­rak­ty­vūs. Jie sle­pia daug pra­smi­nių sluoks­nių. Ta­čiau tai, ką jums pa­vyks su­pras­ti pa­si­tel­kus sa­vą­ją pa­tir­tį, ir bus ti­kro­ji jų tie­sa.“

A.Da­nu­se­vi­čiaus vyriškumas

E.O’Ka­ne’as sa­kė nu­džiu­gęs, kai su­ži­no­jo, kad jo par­odos kai­my­nas – A.Da­nu­se­vi­čius. Ai­ris pri­si­mi­nė jau­ną­jį ta­py­to­ją pra­ėju­siais me­tais bu­vus tarp jo pa­skai­tos Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je klau­sy­to­jų.

Aka­de­mi­jos dok­to­ran­to A.Da­nu­se­vi­čiaus per­so­na­žų vei­dai – pra­ra­dę iš­skir­ti­nius bruo­žus. Au­to­rius kal­ba apie ta­pa­ty­bės mas­ka­vi­mą, ty­ri­nė­ja ho­mo­sek­sua­lu­mo reiš­ki­nį spor­te. „Anks­čiau jis bu­vo sle­pia­mas. Tik prieš pen­ke­rius, sep­ty­ne­rius me­tus spor­ti­nin­kai apie tai pra­bi­lo”, – LŽ tei­gė A.Da­nu­se­vi­čius.

„A­do­mas yra vie­nas iš ne­dau­ge­lio šiuo­lai­ki­nių me­ni­nin­kų, nuo­sek­liai ty­ri­nė­jan­čių vy­riš­ku­mo samp­ra­tą me­ne, kul­tū­ro­je, gy­ve­ni­me. Ne­ven­gia aš­tres­nių, ne­nor­ma­ty­vi­nio sek­sua­lu­mo te­mų”, – tvir­ti­no A.Da­nu­se­vi­čiaus par­odos ku­ra­to­rė me­no­ty­ri­nin­kė Lai­ma Krei­vy­tė.

Spalvos

Mė­gi­nant įsi­są­mo­nin­ti vi­sų tri­jų par­odų ko­lo­ri­tą at­ro­do, jog S.Da­li siū­lo pla­čiau­sią spal­vų ga­mą. A.Da­nu­se­vi­čius, sa­ky­tum, iš­sklei­džia pen­kias­de­šimt pil­kų at­spal­vių, gra­duo­ja juo­dos spal­vos niuan­sus. Ta­čiau nuo­sek­liai plė­to­da­mas sa­vą­ją me­ni­nę stra­te­gi­ją, mė­gi­ni­mą abs­tra­huo­ti ran­da ir blyš­kią gel­to­ną. Kar­mi­no ryš­ku­mu, lyg iro­ni­zuo­da­mas pa­veiks­lo tu­ri­nį, iš­sis­ki­ria vie­nin­te­lis se­nas Ado­mo eks­po­zi­ci­jos dar­bas „A­no­ni­mai“ (2012). Da­ly­kiš­kas, me­džia­giš­kas E.O’Ka­ne’as ro­do be­komp­ro­mi­sį juo­dos ir bal­tos kon­tras­tą, spal­vas „į­jung­da­mas” tik vaiz­do ins­ta­lia­ci­jo­se, ani­ma­ci­jo­je ir trip­ti­ke „Ne­vie­na­ly­čiai por­tre­tai“ (2007). Na ir, ži­no­ma, me­džio spal­vų na­tū­ra­lu­mas…

Adomo Danusevičiaus ir Eamono O’Kane’o parodų vernisažas. Algirdo Kubaičio nuotr.