Apie muziką ir tapybą viename asmenyje

Apie muziką ir dailę viename asmenyje pradėti kalbėti (o gal atvirkščiai – nekalbėti?) galima nuo garsiojo mūsų tautiečio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio laikų – nuo tada, kai jis muzikoje (simfoninėse poemose) pabandė prabilti vaizdais, o tapyboje (prisiminkime sonatas) – garsais.

Irma_Lescinckaite_Tapyba_2

Irma Leščinskaitė, “Abstraktus gelminis”. 2013–2015 m. Drobė, aliejus 240 x 140 cm

 Regis, būtent toks probleminis-diskusinis laukas yra kur kas derlingesnis, duodantis daugiau naudos, nei marškinių plėšymas ant savųjų krūtinių giriantis, kad MKČ dėka esame pirmieji abstrakcionistai tapyboje, „apdėję” net patį Vasilijų Kandinskį. Iš tiesų – prisiminus, kad dar XVI a. pradžioje, kai Albrechtas Düreris nupiešė savo sapną – absoliučiai abstrahuotą kompoziciją, ar XIX a., Gustavui Moreau virpančiais potėpiukais „išaudus” ne vieną ne-figūratyvinį peizažą ar mitologinę sceną, ginčytis dėl abstrakcionizmo pirmystės yra tuščias laiko gaišimas…

Bet grįžkime prie muzikos ir dailės vienovės. Mano laikais (kalbėsiu kaip koks senukas apie dvidešimties metų senumo įvykius), praeito amžiaus paskutinįjį dešimtmetį, bent jau tarp Vilniaus dailės akademijos dailėtyros studentų (prisimenu ne vieną tokį) buvo populiaru kalbėti apie menų sintezę, apie kelių meno sričių susiliejimą į vieną neišraizgomą derinį. Kai kas net rašė darbus – diplominius, kursinius ar bent referatus. Jau tuomet tai atrodė šiek tiek naivoka. Nes negali būti nieko naiviau, kaip kalbėti apie savaime suprantamus dalykus. Antai barokinėse bažnyčiose kokie nors jėzuitai, kamalduliai ar karmelitai tai yra realizavę labai seniai ir be didesnių teorinių pompų. 

Irma_Lescinskaite_tapyba1

Irma Leščinskaitė, “Abstraktus gelminis” (fragmentas). 2013–2015 m. Drobė, aliejus 240 x 140 cm

Svarstau: kodėl taip buvo? Turiu omenyje tą tarp jaunųjų kolegų vykusį menų sintezės eskalavimą. Turbūt tiesiogiai ir netiesiogiai tai sąlygojo šiuolaikinio meno konceptualizavimasis (Lietuvoje tai buvo kažkas tokio – ir kažkodėl aprobuota vien kaip „Zapkaus mokinių”, „Emisijos kartos” privilegija) ir žanrinių ribų nykimas. Beje, termino „tarpdiscipliniškumas” anuomet niekas per daug netransliavo, masiškai jis pradėtas vartoti truputėlį vėliau. Ypač didelę įtaką darė ir „naujųjų laukinių” bei Vienos akcionistų populiarumas – vokiečių ir austrų menininkams (bent jau mums tai buvo labai žinoma…) santykis tarp tapybos ir muzikos arba dailės ir teatro priminė stalo teniso žaidimą: būtina jo sąlyga – turi dalyvauti du žaidėjai. Tik tuomet pasidaro pingpong (priešingu atveju tebūna ping arba pong).

Kiekvienas performatyvus ar instaliatyvus meno kūrinys, „kabindamas” bent porą iš juslių (regą ir klausą), labai aiškiai sintezuoja dailę (vaizduojamąjį meną) ir garsą (muziką). Prisiminkime kad ir Vladimiro Tarasovo instaliacijas. Galbūt negalima jo vadinti vienu iš pirmtakų, tačiau bent jau šiuolaikiniame Lietuvos mene jis neabejotinai yra vienas pirmųjų. Taip pat grupės „Post Ars” performansai, instaliacijos, hepeningai… Paskui pasipila ir žali lapai, ir geros blogybės, ir jansai bei mažrimai, ir daug daug kitų. Norint visus juos išvardyti ir apibūdinti reikėtų rašyti atskirą performatyvaus Lietuvos meno istorijos studiją.

Irma_Lescinskaite_tapyba3

„Miniatiūra abstrakcijoje. Papildytoji realybė” (Miniature in abstraction. Augmented reality), pristatojomo filmo kadras. Animacijos ir videofilmo autorė Gerda Antanaitytė.

Tačiau visa tai galima „suskliausti” į kur kas siauresnę problematiką ir atkreipti dėmesį į tuos TAPYTOJUS ar TAPYTOJAS, kurie savo kūrybinėje strategijoje panaudoja tam tikrus muzikinius aspektus, arba – įmanomas ir atvirkštinis variantas – MUZIKANTAI, MUZIKANTĖS, savo kūryboje besiremiantys vizualumu.

Pavyzdžių galima aptikti ne vieną.

Štai keli epizodai. Taktiniu muzikos panaudojimo vaizdiniame mene pavyzdžiu galima laikyti Kęstutį Lupeikį ir jo gestiškai laukinę, monochromiškai architektūrinę tapybą. Bent jau vienoje iš naujausių parodų tuos performatyviu juslingumu tvinkčiojančius darbus (žiūrovas visomis savo odos poromis gali justi teptuko, šepečio prisilietimus ir nubraukimus drobiniame baltai gruntuotame paviršiuje – toks tad tas performatyvumas…) garsais parėmė ir sustiprino roko klasikos (na, „Black Sabbath”, „hendrixų” etc.) akordai, skambantys kaip fonas ir neišvengiamybė.

Viktoras_Paukstelis1

Viktoras Paukštelis, “Keista pažintis”, 2014 m. Drobė, aliejus, 110 x 90 cm

Strategiškai muzikalųjį sandą savo kūryboje vartoja Irma Leščinskaitė. Viena vertus, abstraktumą, abstrakciją, abstrakcionizmą analizuojanti jos tapyba (tik kartais galbūt tai atrodo pernelyg sugalvota, netgi pritempta) komponavimo principais yra muzikali. Čia, žinoma, galima šiek tiek šoktelėti į šalį ir pasamprotauti, kad bet kurioje gerai sukomponuotoje tapybos drobėje yra muzikalumo. Ar ne muzikalūs Arvydo Šaltenio arba Ričardo Povilo Vaitiekūno paveikslai? Ten viskas juda, virpa, plevena muzikinės logijos ir garsinių potyrių pagrindu (o kur dar spalvos indėlis)… Kita vertus, kolaboruodama, bendradarbiaudama su kompozitoriais ir muzikantais – Linu Rimša ar Viktoru Paukšteliu – I. Leščinskaitė tartum veikia dviem frontais: ji ir tapo, ir muzikuoja. Kalbame apie galutinį rezultatą bei efektą. Bent jau aš nemėgstu „interaktyvumo” sąvokos (šį terminą pasičiupę originaliomis idėjomis niekuomet nepasižymėję nacionalinio ir periferinio statuso tautiniai muziejai), tačiau apeliuojama būtent į tai. Inovatyvios technologijos tarsi stiprina juslinį poveikį (nors, manau, geresnį biudžetą turintys reklaminiai projektai, tarkim, vaizdelių rodymas ant Vilniaus katedros fasadų Kalėdų laikotarpiu, visuomet aplenkia individualius, tokių galimybių neturinčius menininkų sumanymus).

Panašiai elgiasi ir Sigitas Staniūnas: ne viena jo paroda – jungtinis aliejinių paveikslų, gitarinės improvizacinės muzikos ir nusigrimavusių aktorių konglomeratas. Būsiu bjaurus, tačiau tiek Irmos, tiek Sigito atvejais man įdomesnė tapyba. Manau, pataupyti linkusi Lietuvos publika tokiais atvejais pelno keliagubą „bonusą” – ir paveikslus apžiūri, ir muzikos paklauso, ir vyno taurę (jeigu tai parodos atidarymas) išlenkia.

Viktoras_Paukstelis

Viktoras Paukštelis, “Pavasario belaukiant”. 2014 m. Drobė, aliejus, 120 x 109 cm

Atvirkštinio – tapybos (vaizdo) panaudojimo muzikoje (ją atliekant) pavyzdžiu laikyčiau V. Paukštelį. Tai universalus menininkas – ir pianistas (nuo muzikavimo pradėjęs menininko karjerą), ir tapytojas (mokęsis tapybos pas Izraelyje gyvenantį Lietuvos menininką Leo Ray ir studijuojantis ją Vilniaus dailės akademijoje). Rečitaliuose V. Paukštelis, grodamas kad ir Sergejų Rachmaninovą, projekcijoje neretai demonstruoja savo kurtą tapybą. Tai iš dalies primena nebylųjį kiną (kai ekrane besiskeryčiojant, sakykime, Charlie’ui Chaplinui, salėje muzikantas gyvai improvizuodavo pagal kinetinius judesius), tačiau esama ir šio to daugiau. Klausantis muzikos auditorijai pateikiamas gatavas „produktas” – tapyba. Kartais pamanau, jog man, klasikinės muzikos diletantui, to net nereikia, nes klausydamas skambinimo savaime matau vaizdus mintyse, kita vertus – tai tik sustiprina įspūdį. Tad kodėl gi ne? Juk viskas žiūrovo naudai ir sveikatai, viskas dėl jo.

Belieka perfrazuoti dar 1618 m. žymiojo flamando Peterio Paulio Rubenso sukurtą garsiąją alegorinę kompoziciją „Žemės ir vandens sąjunga” (beje, labai muzikalų tapybos darbą), vaizduojančią žemę personifikuojančią Kybelę ir vandenims atstovaujantį Neptūną (iš kurių kalto ar atvirkščiai – tyro susijungimo gimsta šlovingas Antverpeno miestas). Tiek žemė (Kybelė), tiek jūros (Neptūnas) gali gyventi atskirai. Tačiau jiems susijungus atsiranda kas nors įdomaus ir netikėto. Taip ir tapybos bei muzikos santuoka. Galbūt tai dvi niekuomet nesusitinkančios akelės, bet, kai įvyksta stebuklai, gimsta
ir visai neblogų kūdikių…

nemunas_logo_po_straipsniu

 

 

Griežtai draudžiama informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.

Leave a Reply