Aerozolinė Eglės Ridikaitės buitis

Eglė Ridikaitė ir šių metų „ArtVilnius“ mugės geriausios menininkės titulą jai pelnęs darbas „Rudenina plonyta vilnela". Autorės nuotr.

Eglė Ridikaitė ir šių metų „ArtVilnius“ mugės geriausios menininkės titulą jai pelnęs darbas „Rudenina plonyta vilnela”. Autorės nuotr.

Kupiškyje gimusi, Vilniuje dirbanti tapytoja apsisprendė tapti dailininke dar vaikystėje. Tuomet ji nežinojo, kad akademijoje neišmoks būti grafike, tapytoja ir skulptore vienu metu. Gal dėl to ir jos tapyba – visai netradicinė. Vaikystės prisiminimus ir asmenines buities istorijas tapytoja įtikinamai pasakoja aerozoliniais dažais. 

Nebuvau pirmoji, panorusi pakalbinti Eglę, jai laimėjus geriausios menininkės titulą šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius-2014“. Vis dėlto menininkė savo istorijomis dalinosi nuoširdžiai – kaip pirmą kartą. 

Egle, visai neseniai laimėjote šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius-2014“ geriausios menininkės titulą. Ką reiškia apdovanojimai Jūsų kūrybiniam kelyje? Kuo konkrečiai svarbus šis?

Vakar sakiau, kad nieko… Paskui pagalvojau, kad vis dėlto reiškia. Iš tikrųjų, nesitikėjau. Aišku, smagu, kad įvertino. Įgauni truputį daugiau pasitikėjimo, kai dirbi užsidaręs, tuo labiau, kai neturi parodų – personalinės su šia serija dar neturėjau. Kadangi ši kolekcija didelė, nelabai yra kur jos parodyti. Skarelių iš viso 17-a, parodoje parodžiau tik septynis – tai net ne pusė!

Įvertinimą meno mugėje Jums atnešusiame darbų cikle Palikimas. Babutas skarialas vaizduojama skarelių įvairovė. Ar tai tikros, autentiško dydžio Jūsų senelės skarelės? Gal galėtumėte apie šią seriją papasakoti plačiau jos inspiraciją, idėją ir pan.?

Taip, taip. Aš jas visas turiu, tai iš tiesų mano senelės skarelės. Žinoma, jos autentiško dydžio, taip ir reikia. Visuomet maniau, kad jau reikėtų ką nors dedikuoti močiutei, kuri mane augino ir taip mylėjo. Niekaip nesugalvojau, kaip konkrečiai tai galima įamžinti. Buvo mintis daryti nuotraukas, bet jos atsisakiau. Tuomet sugalvojau, kad reikia įtraukti ir kalbą. Taip kažkaip ir susisiejo… Šį projektą kuriu jau trejus metus, nuo 2011-ųjų.

Įdomus darbų techninis įgyvendinimas tapote, tačiau purkšdama aerozolinius dažus. Kaip atrodo techninis procesas? Ar jis sudėtingas? Naudojatės trafaretais?

Pasidarau piešinio trafaretą kiekvienai spalvai. Kuo sudėtingesnis piešinys ir daugiau spalvų – tuo sudėtingesnis ir procesas. Viską pjaustau rankomis. Galima pjaustyti ir kompiuteriu, bet… Kam tada išvis daryti? Labai nemėgau rankdarbių, bet dabar būtent juos ir kuriu. Nemėgau megzti – moku, jeigu būtų karas, nusimegzčiau ką nors, bet nepatikdavo procesas, viskas vyksta labai lėtai. Dabar, atvirkščiai, manęs tas procesas ne tik nenervina, bet kartais ir nuramina.

E. Ridikaitės paveikslas „Kieman, daržan“ iš ciklo „Palikimas. Babutas skarialas“

E. Ridikaitės paveikslas „Kieman, daržan“ iš ciklo „Palikimas. Babutas skarialas“

Renkatės aerozolinius dažus, nes jie pagreitina procesą?

Ne, nepagreitina, kartais net stabdo. Teptuku kai kuriuos dalykus padaryti būtų daug lengviau. Tačiau man šioje technikoje patinka tai, kad šitaip tapant nieko nepakartosi ir nepataisysi.

Aerozoliniai dažai savotiškas gatvės kultūros simbolis. Ar su grafičių menu Jus sieja tik jie? Kada ir kokiomis aplinkybėmis ėmėte juos naudoti savo darbams?

Viskas prasidėjo nuo lengvų užrašų. Iš pradžių juos liejau, paskui sugalvojau – juk galima ir taip! Ant sienų rašyti niekada nebandžiau, man nereikia to ekstrymo. Yra labai gražių liaudies meno, kaip aš vadinu gatvės meną, pavyzdžių, ypač gausu Berlyne… Tiesa, ten šriftai – klaikūs. Mūsų lietuviškas gatvės menas – kur kas subtilesnis.

Cikle Palikimas. Babutas skarialas gvildenate jautrią, asmenišką temą. Kita vertus, močiutės skareles vaizduojančios drobės eksponuojamos prikaltos prie sienos, o naudojami aerozoliniai dažai kuria stiprų urbanistinę, net gruboką darbų nuotaiką. Liežuvis neapsiverčia pavadinti to sentimentalumu.

Nežinau, kitu atveju, gal tai jau būtų per sentimentalu?.. Mano manymu, tas grubumas šičia labai tinka.

O ar pati manotės esanti sentimentali?

Labai bijau, bet kartais būna.

E. Ridikaitės paveikslas „Pagrabina“ iš ciklo „Palikimas. Babutas skarialas“

E. Ridikaitės paveikslas „Pagrabina“ iš ciklo „Palikimas. Babutas skarialas“

Kaip yra su praeitimi? Mėgstate atsigręžti atgal? Ar močiutės palikimo tema pasirinkote, nes esate linkusi į nostalgiją?

Gal ne tiek gręžiuosi, kiek dažnai ji tiesiog būna šalia. Taip labai atsigulusi neverkiu. Šiuo atveju norėjau įamžinti tą gerą jausmą iš vaikystės. Juk vaikystė – tai laikas, kai kaupi. Paskui jau tik atiduodi. 

Kalbant apie praeitį, kokios aplinkybes nulėmė, kad tapote menininke? Kas paskatino Jus studijuoti tapybą?

Nuo mažens žinojau, kad noriu piešti. Kaip aš tuo metu supratau, dailininkas daro viską – jis ir lipdo, ir kuria grafiką… Kai baigiau stepžukį (S. Žuko taikomosios dailės technikumas Kaune. – Aut. past.) ir atėjau į stojamuosius akademijoje, pasirodė, kad reikia rinktis specialybę. Sutrikau, ką čia rinktis?!.. Susitikau kažkokį grafiką, sako – stok į grafiką. Nunešiau popierius… Ir neįstojau. Man pasakė, jog esu labai tapybiška. Tada nusprendžiau bandyti tapybą. 

Prisimenate savo pirmąją parodą?

Žinoma, prisimenu, ypač, kad įvyko tik pusė parodos. Po akademijos baigimo praėjus gal trejetui metų dirbau dirbtuvėje Latako gatvėje ir turėjau surengti parodą per dvi sales kaimynystėje esančioje galerijoje „Kairė – dešinė“. Iš vakaro sužinojau, kad man vis dėlto skirta tik viena salė. Stresas – pirmoji paroda, o darbų – tik pusė! Labai susinervinau, gerai, kad dirbtuvė buvo kitoje gatvės pusėje – pernešiau paveikslus, ir tiek. Mano personalinėms parodoms įvykti visuomet kažkas sutrukdo. Jau turiu šiokį tokį kompleksą.

Kokioms temoms tapyboje teikiate pirmenybę? Kaip apskritai jos atsiranda Jūsų galvoje?

Nėra konkrečių temų. Sugalvoji idėją ir ieškai, kaip ją įgyvendinti. Nesu peizažistė ar panašiai, nesiorientuoju į kurį nors vieną žanrą. Galiu ką nors rasti ant žemės ir iš to kils mano serijos idėja. Drobėse, kurių kampuose yra laiko nuorodos, pavyzdžiui, serijoje „Persekiojantys vaizdai“, skaičiai žymi ne datą, kai darbai atlikti, o datą, kai juos sugalvojau.  

Jūsų galvoje nuolat sukasi kūrybinės mintys?

Taip, ypač mėgstu galvoti, kai vaikštau.

Kalbant apie originalumą, kas iš Jūsų mokytojų ar kitų menininkų daro įtaką Jūsų kūrybai? Kuo žavitės?

Negalėčiau įvardyti vieno konkretaus žmogaus. Tarkime, pamatai gerą parodą arba darbą… Pavyzdžiui, po ilgos pertraukos nuvykau į Londoną aplankyti sesers, nuėjau į parodą ir pamačiau Peterį Doigą. Išvysti tokią parodą ir suvoki, kad kažką gauni.

Ko siekiate savo kūryba? Kokią žinią bandote perteikti žiūrovui?

Mano darbuose kartojasi tai, ką jaučiu ir kaip gyvenu. Kartojasi buitis, namų motyvai. Kurdama visada galvoju tartum apie kažkokią parodą. Mėgstu ciklus, nors aišku, sukuriu ir pavienių darbų.

Ir vengiate juos rodyti, kol neturite visos užbaigtos serijos?

Taip, paskui būna, kad viso taip ir neparodau. Jau yra šitaip buvę, esu ne vieną kartą pasimokiusi. Parodai kur nors vieną darbą, kitur – kitą. Išeina taip, jog tavo idėja ir nepristatyta – tik dalis…

Kažkur apie Jus rašoma: Eglė Ridikaitė užkrėtė“ tapybą didžiuliais, artimais reklamos tentams, formatais. Kur ir kaip pati jais užsikrėtėte?

Gal kai mokėmės Vilniaus dailės akademijoje, mus užkrėtė Gasiūnas (tapytojas Jonas Gasiūnas. – Aut. past.). O paskui – tiesiog negali sustoti! Jeigu yra galimybė kurti dideliu formatu, nebesirenki mažo.

Kitose Jūsų darbų serijose gausu buities detalių su sovietiniu ar tiesiog monotonijos prieskoniu. Vis dėlto jūsiškę buitį dailės kritikoje jau įprasta vadinti skurdžiąja estetika arba estetiška buitimi. Ar buitis įkvepia? O gal toks jos dekoratyvumas tiesiog Jūsų pasirinktas būdas ją nugalėti?

Pradžioje ji taip ir atsirado – norėjau atsikratyti tos aplinkos, o po to ją ir pamilau. Visi akcentuoja tarybinę buitį mano kūryboje. Taip, tai tiesa. Bet tas laikotarpis darbuose yra tik todėl, kad aš juo gyvenau. Pavyzdžiui, darbas apie senelius, kuriame vaizduojama sena užuolaida („Laukimas 1“. – Aut. past.) – juk aš jos nesirinkau. Kabėjo pas senelius ir atspindėjo tą laikmetį…

Taigi visi Jūsų vaizduojami daiktai yra susiję su asmenine patirtimi, turi realias istorijas?

Taip, kažkas būtinai yra susiję su manimi. Jei kalbu apie daiktą, jis turi ką nors reikšti, tačiau tikrai nebūtinai praeities palikimą.

O kur bėgate nuo buities? Ką darote, kai net tapyba įgrysta? O gal nuo jos niekada nepavargstate?

Galbūt labiau pavargstu nuo darbo nei nuo tapybos. Kur bėgu? Pas draugus, namo, išgerti vyno. Arba tiesiog nedarau nieko. Vaikštau, keliauju. Mėgstu vaikščioti, mielai einu pasivaikščioti Vilniuje… Ir kas nors gimsta. Netyčia. Arba galvoje yra problema ir ji sprendžiasi.

Kūrinyje Autoportretas žiemą“ vaizduojama namuose kukliai papuošta kalėdinė eglutė. Ar tai vienintelis jūsų autoportretas?

O, šitas geras! Esu dariusi ir „veido autoportretų“, kai mokiausi. Negi tapysi save? Sugalvojau, kad eglutę. Dabar žiūriu, jog ir viena jaunųjų tapytojų, taip pat Eglė (Eglė Ulčickaitė. – Aut. past.) jau yra nutapiusi savotišką autoportretą eglutės pavidalu. Apskritai, rodos, kad dabar tapytojos – vien Eglės…

E. Ridikaitės „Autoportretas žiemą“

E. Ridikaitės „Autoportretas žiemą“

Jūsų eglė stovi namuose. Ar namai Jums ypatinga erdvė? Dalis, be kurios savęs neįsivaizduojate?

Tuo metu, kai tapiau, buvau su mažu vaiku. Taip ir prasidėjo tie namai… Šiaip jau, anksčiau namo grįždavau tik miegoti. O tuomet teko aprimti, pradėjau stebėti aplinką – ką matai, tą ir tapai. Atrodė, buvau pasiruošusi motinystei, bet vis dėlto ji buvo netikėtas sustojimas. Gal tuo pačiu ir pradėjau galvoti, kaip neišeidama galiu iš jo išeiti. Nenustoti tapyti.

Kokie yra Jūsų pačios namai? Ar juose gausu sovietinių atributų?

Grįžtu ten pailsėti, pamiegoti, pas vaiką… Turbūt kaip visi. Buitis visų tokia pati. Nelabai sureikšminu, man svarbu, kad būtų patogu. Apie atributus, tiesiog tai buvo tėvų palikimas, su kuriuo reikėjo susidraugauti. Dabar dar yra likučių, bet namai jau pasikeitę.

Ar bandėte kada nors apibūdinti, įsivardyti savo stilių?

Nežinau, kas tai per stilius, ir man net nelabai įdomu. Gal kai pasensiu, reikės galvoti.

Tačiau gal vis dėlto pastebite, kaip, bėgant metams, keitėsi darbai?

Savarankiškai tapau nuo akademijos baigimo, t. y. nuo 1997 metų. Anksčiau, skaičiuojant nuo diplominio darbo, mano kūryboje nebuvo nieko konkretaus. Laisvi, išbėgantys kunkulai… Murkdžiausi dažuose. Gal dabar tiesiog labiau susivaldau. Svarbesnė tampa idėja.

Koks Jūsų santykis su jau nutapytais darbais? Kaip su jais atsisveikinate? Nebūna sunku?

Būna. Dar reikia prižiūrėti, kad tavo darbų nesugadintų. Nebaisu tuomet, kai žinai, kur jie bus. Kad saugiai būna.

O kokie žmonės dažniausiai įsigyja Jūsų paveikslus?

Jų nėra daug. Sakyčiau, visi jie nestandartiniai. Daugiausia darbų yra nupirkęs Modernaus meno centras. Kažkas „Art Vilnius“ mugėje pasisakė, kad turi mano darbų. Aš net nustebau, nežinojau!

Kuo dar, be tapymo, domitės? Apskritai kur kitur, jei ne tapyboje, įsivaizduojate save?

Kažkada norėjau būti balerina, čiuožėja, labai mėgau šokti. Mane labai tiesiogiai veikia muzika. Jeigu gera, kojos iš karto trypia!

Kaip atrodo Jūsų eilinė diena? Pavyzdžiui, ką veikėte šį antradienį?

O, šį antradienį buvo truputį bedarbė diena! Atsikėliau, išgėriau kavos, nulėkiau į darbą – Lietuvos dailės muziejuje dirbu edukaciniame centre su vaikais, – bet užsiėmimų nebuvo, tiesiog sėdėjau. Lijo. Ne pati įdomiausia diena.

Kas Jums, Egle, gyvenime yra gražu?

Kartais ir gyvenimas būna labai gražus! Vilniaus senamiestis labai gražus, gal tik ne čia, kur sėdim (o sėdėjome Pilies gatvės pradžioje, lauko kavinėje su visais atributais. – Aut. past.).

Pabaigai kokie Jūsų planai?

Surengti personalinę parodą, bet gal jau ne tų pačių darbų. Turiu kitų idėjų, jas įgyvendinu, tik nežinau, kur reikės parodyti. Darbai dideli, o Vilniuje su erdvėmis truputį sunku. Be to, čia vis dėlto galvoju parodyti ir visą bobutės skarelių seriją…

Leave a Reply