Tradicinių giedojimų vakaras Klaipėdos etnokultūros centre

Kovo 19 d. 17.30 val. Klaipėdos etnokultūros centras kviečia į gavėnios „Tradicinius giedojimus“ „Mokomės giedoti Žemaičių Kalvarijos kalnus – išgyventi susikaupimą, atminti gyvuosius ir mirusiuosius, melsti taikos, prisiliesti prie beveik 400 metų gyvos liaudiškojo giedojimo tradicijos.

Apeigos Žemaitijoje. Klaipėdos etnokultūros centro informacija
Apeigos Žemaitijoje. Klaipėdos etnokultūros centro vizualinė informacija

Šį vakarą Žemaičių Kalvarijos kalnus drauge kvies giedoti Žemaičių Kalvarijos Bazilikos choras „Cantikum“ (vad. Kristina Mikalauskaitė-Gricė).

Žemaičių Kalvarijos kalnai yra tradicinis Žemaitijos etnografinio regiono liaudies pamaldumo paminklas ir tuo pačiu žemaičio tapatumo ženklas. Nuo 2019 m. Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija yra įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. Tradicijos ištakos siekia 1637–1639 m., kai žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius Garduose, vėliau pavadintuose Žemaičių Kalvarija, įsteigė 19 stočių, arba 20-ies vietų Kryžiaus kelius, ir jiems apvaikščioti užsakė sukurti maldas bei giesmes.  Nors tradicija buvo naikinta carizmo bei ateizmo ideologijų, tačiau  iki šių dienų yra giedami  Žemaičių Kalvarijos kalnai – namuose, bendruomenėse bei bažnyčiose.

Kalnų  giesmės labai  artimos  žemaičių  liaudies  dainoms: panašus jų garsaeilis, giedama lėtai, „plaukiančiai“,  vadyriui  (giesmės  vedančiajam) pritariama dviem ar net trimis balsais. Be to, Žemaitijos vyskupijos teritorijoje Kalnai dažnai atliekami pramaišiui su pučiamųjų ir liaudies muzikos instrumentų grojimu, atlaidų procesijų metu naudojamas ir būgnas (katilas).

Kalnų  giedojimas  tebėra  suvokiamas  ir vertinamas  ne  tik  kaip  krikščioniškosios kultūros paveldas bei religingumo raiškos būdas, bet ir kaip žemaitiško tapatumo ženklas. Ši tradicija skatina susitelkti ir išlaikyti bendruomeniškumą.

Įėjimas laisvas

Klaipėdos etnokultūros centro informacija

Leave a Reply