Sigita Šimkūnaitė: „Carmina Burana“ pasakos apie nuobodulyje griūnantį pasaulį

Rugpjūčio 11 d. 22.30 val. senojo elingo erdvę užvaldys patyrę reginių lauke meno „juvelyrai“: videografinį spektaklį „Carmina Burana“ pagal gerai žinomą kantatą sumanę pristatyti režisierius Dalius Abaris, muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, vaizdo projekcijų dailininkas Martynas Norvaišas. Norint įsivaizduoti didingą elingą užliesiančios kantatos mastelį pakanka paminėti, kad premjerą rengia „Skrajojančio olando“ režisierius D. Abaris ir jo puikiai užsirekomendavusi komanda. Už šio kūrinio režisūrą, pristatytą senajame elinge prieš trejus metus, D. Abaris 2021 m. buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“. 

Klaipėdos festivalio akimirkos. „Prokadras.lt“ nuotr.
Klaipėdos festivalio akimirkos. „Prokadras.lt“ nuotr.

„Nevaldomos gamtos stichijos – dangus, lietus, praplaukiantys laivai bei praskrendantys paukščiai – visuomet suteikia netikėtumo įspūdį: gali pakeisti net spektaklio nuotaiką. Esu labai laiminga, kad jau netrukus mintys taps kūnu. To labai laukiu“, – apie neeilinę elingo erdvę, kuri ne tik įkvepia kūrėjus, bet ir diktuoja savo sąlygas čia gimstančiam videografiniam spektakliui „Carmina Burana“ pasakoja scenografė Sigita Šimkūnaitė. 

Kiek specifiškumo kuriant scenografiją lemia aplinka, ypač netradicinė? Publikai – tai netikėtumas, o kūrėjui – gal tik bereikalingi rūpesčiai?  

Sigita Šimkūnaitė. Tomo Kaunecko nuotr.
Sigita Šimkūnaitė. Tomo Kaunecko nuotr.

Idėja kurti sceninius pastatymus netradicinėse erdvėse yra ypatingai įdomi, kontekstas kartais nustebina ir pasiūlo „savo“ idėjų. Scenografija po atviru dangumi labai išplečia patį spektaklio paveikslą. Taip pat nevaldomos gamtos stichijos – dangus, lietus, praplaukiantys laivai bei praskrendantys paukščiai – visuomet suteikia netikėtumo įspūdį, gali pakeisti net spektaklio nuotaiką. Dirbant atviroje erdvėje rūpesčių ir iššūkių tikrai netrūksta, nors Klaipėdos senojo elingo erdvę jau gerai pažįstu. Šį kartą pasiūlysiu pažvelgti į elingo erdvę iš visai kitos perspektyvos. Esu labai laiminga, kad jau netrukus idėjos taps kūnu. To labai laukiu. 

Kaip pavyksta susigyventi su gamtos stichijomis? „Skrajojančio olando“ veiksmui stiprybės teikė jūros vėjas, marių artumas. Ar „Carminoje Buranoje“ šie gamtos vaidmenys irgi svarbūs?   

Galvojame ir ruošiamės įvairiam orui bei tikimės, kad vėjas mums bus palankus. Turėdama „Skrajojančio Olando“ patirtį ir galvodama apie scenovaizdį labiausiai stengiausi apsaugoti orkestrą. Dirbtinių stichijų beveik nenaudosime. Šį kartą atsiduosime technologijoms: didelę dalį scenovaizdžio užims Martyno Norvaišo filmuota vaizdo medžiaga ir gyva vaizdo transliacija.  

Kokios medžiagos naudojamos kuriant scenografiją?  

Spektaklio „Carmina Burana“ videografikos eskizai. Martyno Norvaišo nuotr.
Spektaklio „Carmina Burana“ videografikos eskizai. Martyno Norvaišo nuotr.

Spektaklyje specialaus rekvizito beveik nebus: tik tai, ką mes matome kasdieniame gyvenime, gatvėje. Šį kartą pirmumą teikiau tvarumui: naudosiu statybines nuolaužas, kurias po spektaklio grąžinsime – jos sugrįš į antrinio ar net tretinio panaudojimo vietą. Kol kas tai, atrodo, bus didžiausias iššūkis.  

Spektaklio „Carmina Burana“ videografikos eskizai. Martyno Norvaišo nuotr.
Spektaklio „Carmina Burana“ videografikos eskizai. Martyno Norvaišo nuotr.

Ne pirmą kartą dirbate kūrybiniame tandeme su režisieriumi Daliumi Abariumi, kostiumų dailininke Sandra Straukaite, šviesų dailininku Andriumi Stasiuliu, vaizdo dailininku Martynu Norvaišu. Ar pirmenybę kūrybiniame procese atiduodate patikrintiems partneriams? Ar mėgstate šioje srityje eksperimentuoti, dirbti su jaunais dar „nepripažintais“ menininkais? 

Be jokios abejonės, anksčiau nueiti bendri kūrybiniai žygiai sustiprina pasitikėjimą vienas kitu, nes žinai, ko gali tikėtis iš bendradarbių. Patikrintų bendražygių kompanijoje gali ramiai dirbti savo darbą ir per daug nesiblaškyti. Tuo pačiu mes dalinamės mintimis, vienas kito eskizais, bandome įsivaizduoti, kaip spektaklis atrodys bendrame paveiksle: vienas iš kito gaunam gerų patarimų, įdomių įžvalgų.  

Spektaklio „Carmina Burana“ videografikos eskizai. Martyno Norvaišo nuotr.
Spektaklio „Carmina Burana“ videografikos eskizai. Martyno Norvaišo nuotr.

Dar esu įsitikinusi, kad žmones suvienija ne vien kūrybinės idėjos, bet ir panašus požiūris į darbo kultūrą ir etiką, užsidegimą, netgi į darbo greitį. Pati norėčiau taip gražiai matyti pasaulį kaip tą mato Martynas Norvaišas, su juo esame nuėję ne vieną kelionę. Esu didelė jo kūrybos gerbėja. Be Andriaus Stasiulio šviesų meno tiesiog neįsivaizduoju nė vieno spektaklio: labai juo pasitikiu, jis – mano žvaigždė. Sunkiai savo kūrybą įsivaizduoju be Sandros Straukaitės kurtų kostiumų: tuomet liktų tik tuščias scenovaizdis be žmonių arba jie visuose spektakliuose turėtų būti neapsirengę. Daliui Abariui esu dėkinga už pasitikėjimą. O eksperimentus irgi labai mėgstu ir stengiuosi juose dalyvauti. Naujai sutikti žmonės įkvepia. Net ir su šios kūrybinės komandos nariais juk turėjome pirmus savo darbus, kuomet susitikome pirmą kartą. Kol kas stengiamės nesiskirti. 

Operos „Skrajojantis olandas“ metu žiūrovų dėmesį patraukdavo didžiulis laivas, įplaukiantis į sceną. Gal „Carmina Burana“ turės savo „herojų“ ar išskirtinumą?  

Spektaklio „Carmina Burana“ videografikos eskizai. Martyno Norvaišo nuotr.
Spektaklio „Carmina Burana“ videografikos eskizai. Martyno Norvaišo nuotr.

Tokių išskirtinių „herojų“ šiame spektaklyje nėra. Pagrindinė spektaklio ašis – žmonės. Man šis kūrinys yra apie dekadentišką visuomenę, apie dabartį, kur žmonių mintys ir jausmai yra sumišę, o egoizmas skatina bendrą visuomenės nuosmukį. Choras – šiuolaikiniai žmonės:aš, tu, bet kas kitas – tai teisuolių minia, „cancel kultūros“ atstovai, kurie smerkia, džiaugiasi ar stebisi, o jau kitą akimirką gali pavirsti savimi besimėgaujančių lėbautojų banda, skęstančia malonumuose ir nuodėmėse. 

Pačioje kūrinio pradžioje ir pabaigoje ši minia kreipiasi į Fortūną, žinodama, kas jų gali laukti. Man tai įspėjimo muzika, kuri nukelia arba į labai netolimos ateities distopinį pasaulį, arba priverčia jaudintis dėl šiandienos. Todėl scenovaizdyje norėjau sujungti begriūnantį pasaulį su šiandien populiaria nuobodulio estetika. 

Vasarą tradiciškai grįžtate kurti į pajūrį. Ar pavyksta rasti laisvą minutę pasigrožėjimui jūra? 

Visada smagu svečiuotis Klaipėdoje, ypač su nauju pastatymu. Kadangi laiko dažnai būna nedaug, ne visada pavyksta, bet visada stengiuosi. 

Kalbino Žaneta Skersytė 

Leave a Reply