Nidos forumas: „Stiprūs kartu. Europos vienybės diagnozė”

Pasibaigus vasarai ir prasidėjus naujiems mokslo metams, unikaliame Lietuvos kampelyje, esančiame Kuršių nerijoje, prie pat sienos su Rusijos Federacijai priklausančia vadinamąja Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritimi jau šeštą kartą vyks Nidos forumas. Forumas vyks rugsėjo 8–9 dienomis, Nidos Kuršių nerijos istorijos muziejuje.

Šį kartą Nidoje susirinkę intelektualai iš Lietuvos, Vokietijos, Lenkijos, Prancūzijos ir Ukrainos diskutuos apie stiprybę ir vienybę, nes būtent tokia tema yra užduota šių metų forumui. 

„Diskusijos apie Europos vienybę ar nevienybę, ko gera, tokios pat senos, kaip ir Europos Sąjunga. Tiesą sakant, turbūt net senesnės. Mūsų dienomis jas pirmiausiai smarkiau pakurstė Brexitas, tapęs lyg ir nevienybės ženklu. Tuo metu buvo itin suaktyvėjusios kalbos apie grėsmę Europos vienybei visai subyrėti. Pandemija tas kalbas prigesino. O karas Ukrainoje jas užaštrino iki kraštutinumo.“ – oficialiame forumo pranešime rašo Antanas Gailius, forumo iniciatorius ir patriarchas.

Šeštajame Nidos forume dalyviai mėgins nustatyti Europos vienybės diagnozę, iš anksto žinodami, kad ji nebus galutinė, nes gyvenimas įdomesnis už visas mūsų prognozes.

Bernardas Gailius – Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas, autorius ir rašytojas – savo pranešime, pavadintame „Kodėl mes laimėjome?“ analizuos XX a. Vakarų solidarumo ir politinės kovos idėjų istoriją.

Michael Wolffsohn – buvęs Bundesvero universiteto Miunchene profesorius, vokiečių istorikas ir visuomeninis veikėjas, gimęs Tel Avive, o vaikystę praleidęs Šaltojo karo laikų Vakarų Berlyne, skaitys pranešimą nuotoliu. Profesorius bandys atsakyti į klausimą dėl vokiečių tapatybės, kuri per pastarąjį šimtmetį patyrė įvairius radikalius pokyčius. „Vien XX šimtmetyje būta šešių skirtingų Vokietijų. Vokietija yra Vokietija, bet ne ta pati. Vokietijos piliečiai visados buvo vokiečiai, bet nuo XX šimtmečio pradžios iki pabaigos jie dažnai ir ilgai buvo būtent ne visados tie patys.  Ne visados, bet dažnai tai buvo tie patys vokiečiai.“ – rašo Wolffsohnas ir savo pranešime pasidalins mintimis, indikatoriais ir tezėmis apie XX a. vokiečių istoriją ir bandys pažvelgti į XXI šimtmetį.

Jarosław Kuisz – lenkų valstybės ir teisės istorikas, politologas, eseistas. Leidinio “Kultura Liberalna” įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius. Varšuvos universiteto Teisės ir administravimo fakulteto Teisės istorijos instituto docentas – dėmesį skirs atsakomybės ir moralės aspektams, istorinės traumos kontekste. „Kaip kalbėti apie istoriją ir karą šiandienos Europoje?“ – užduoda klausimą dr. Kuisz.

Chantal Delsol – politinės filosofijos profesorė, Marne-la-Vallée universiteto Paryžiuje Europos studijų centro direktorė, Moralės ir politikos mokslų akademijos prezidentė, kuri save apibūdina kaip liberalią neokonservatorę – skaitys pranešimą pavadintą „Vakarai pavojaus metu: prisiminti ir iš naujo kartu mokytis“ ir pabrėžia, kad iš esmės privalome kalbėti apie Europą kaip apie vientisą erdvę, o ne tik apie „Vakarus“.

Andrij Kurkov – populiarus ir vienas labiausiai žinomų užsienyje šiuolaikinių ukrainiečių rašytojas ir kino scenaristas, rašantis ukrainiečių ir rusų kalbomis, savo romanuose aprašo šiuolaikinę Ukrainos tikrovę – užduos klausimą: „Ar ukrainiečių tapatybė atspari kulkoms?“ Ukrainoje tebevykstant žiauriam karui, šis klausimas toli gražu nėra retorinis.

Mohamed Amjahid – vokiečių ir marokiečių žurnalistas ir rašytojas, kuris savo knygose ir publicistikoje nagrinėja rasizmo klausimus, skaitys pranešimą nuotoliu, kuriame kalbės apie migracijos klausimus Europoje universalių žmogaus teisių kontekste, savo kalbą pavadinęs „Geri pabėgėliai, blogi pabėgėliai“.

Klausimų, kuriuos kelia forumo pranešėjai iš tiesų tiek daug, kad, žinoma, juos lengviau užduoti nei į juos atsakyti.

Ar yra kažkas, ką galėtume vadinti Europos ar net, plačiau žvelgiant, Vakarų pasaulio vienybės pamatu? Kiek mūsų vienybė priklauso nuo kiekvienos atskiros šalies interesų? Ar kalbėdami apie vienybę, dažniausiai neturime galvoje tam tikro idealo, kuris, kaip visi idealai, iš tikrųjų niekada nepasiekiamas, bet vis dėlto siektinas? Ar vienybė įmanoma tada, kai reikalas, dėl kurio turime susitarti, nėra toks mirtinas kaip karas Ukrainoje? Šį sąrašą galima tęsti bemaž be galo.

Palaukime, kuo jį papildys ir kokius atsakymus siūlys Forumo pranešėjai.

Thomo Manno kultūros centro informacija

Leave a Reply