Neringoje vaizdų ir garsų kelionė po Klaipėdos krašto istoriją

Iki sausio 5 d. Kuršių nerijos istorijos muziejuje (Pamario g. 53, Neringa) galima aplankyti Donato Bielkausko instaliaciją „Kai žemė atėjo prie jūros“, paremtą asmenine giminės istorija ir dedikuotą Klaipėdos krašto metams paminėti.

Donato Bielkausko nuotr.
Donato Bielkausko nuotr.

Šiemet Lietuva minėjo šimtmetį nuo 1923 m. sukilimo, po kurio Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos. Vienas svarbiausių XX a. geopolitinių laimėjimų turėjo ypatingos reikšmės Lietuvos kultūrinei, politinei ir ekonominei raidai bei pačiam Klaipėdos, kaip uostamiesčio, vaidmeniui Baltijos jūros regione. Šiai progai paminėti skirta vaizdo ir garso instaliacija reflektuoja Klaipėdos krašto istoriją po prijungimo prie Lietuvos. Lietuvos pasieniu tapusio krašto ir jo gyventojų likimai liudija nevienareikšmę ir itin sudėtingą istoriją. Visų pirma, skirtingų kultūrų susidūrimą ir naujų bendruomeninių jungčių formavimąsi, palydėtą II-o pasaulinio karo pragaišties. Vėliau – tremties siaubo ar lemties gyventi sovietinės santvarkos užgrobtoje teritorijoje, kas prilygo vidinei tremčiai arba kapituliacijai, pasidavimui, veidmainystei. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis buvo įmanomas tylus pasipriešinimas…

Donato Bielkausko nuotr.
Donato Bielkausko nuotr.

Klaipėdos krašto likimą projekto autoriai perteikia, pasitelkdami garso ir vaizdo priemones. Vaizdinę instaliacijos dalį sudaro iš Neringos bei Klaipėdos muziejų surinkti šio krašto XX a. pradžios žmonių portretai ir aplinkos vaizdai (senosios fotografijos). Pastarosios meniškai dekonstruotos formuoja instaliacijos vaizdinę visumą. Ją papildo video medžiaga, fiksuojanti šiandienos Klaipėdos krašto gamtovaizdžio panoramą (pernelyg nepakitusią per pastarąjį šimtmetį). Galiausiai galerijos salės erdvę perskrodžia autentiški artimų autoriui žmonių, šio krašto gyventojų, buities daiktai, namų rakandai, darbo įrankiai.

Donato Bielkausko nuotr.
Donato Bielkausko nuotr.

Vaizdinę dalį papildo Donato Bielkausko sukurta muzikinė kompozicija, skirta seneliui. Įrašai padaryti naudojant tik akustinius instrumentus ir aplinkos garsus iš autentiškų senelio gyvenimo vietų: švilpiantys vėjai ir čiauškantys paukščiai tebestovinčiuose namuose, palėpė su senais amatininko įrankiais, bažnyčia, šlamantys pageltę dokumentai ir fotografijos, girgždantys žingsniai kapinėse… Kompozicijose užkoduoti ir pokario laikmečio simboliai, atmintin nusėdę dar vaikystėje, besiklausant artimųjų pasakojimų: tokie kaip „vilko vaikai“, „kulto tarnai“ ir kt. Tai – melancholiškas, atmosferinis ambient garsynas, skirtas žmogaus būsenai, kai savo tėvynėje tampi svetimu, įkalintu sunkaus pasirinkimo spąstuose: bėgti ar pasilikti.

Kūrybinės asociacijos „Žuvies akis“ informacija

Leave a Reply