Neįprastas Remigijaus Treigio lauko matavimas

Kovo 6 d., trečiadienį, 17.30 val. Nišinėje galerijoje, veikiančioje Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, atidaroma Remigijaus Treigio paroda „lauko matavimas“ (kuratorė Danguolė Ruškienė). Parodoje – žinomam fotografijos menininkui neįprasti, nebūdingos raiškos kūriniai, žymintys du jo kūrybos momentus, kuriuos skiria dešimtmetis – 2013 m. ir 2023 m. – nuo fotografijos iki tapybos ir atgal. Klaipėdoje R. Treigio paroda veiks tris savaites, iki kovo 25 d. Balandžio pradžioje autorius ir kuratorė pakvies į platesnį, retrospektyvaus pobūdžio R. Treigio kūrybos pristatymą Vilniuje. Organizatorius – Kūrėjų sąjunga.

R. Treigio kūryba visuomet buvo neatsiejama nuo jo aplinkos – asmeninės erdvės, tikslingai lankomų ir atsitiktinai aptinkamų vietų. Tai buvo patyriminės vietos, su kuriomis autorius užmegzdavo vienokį ar kitokį ryšį. Kita vertus, jam lyg ir nesvarbu kur ir kada jis atsiranda ir kuris realybės sluoksnis įsirašo jo fotografijoje. Svarbiausia – santykis su fiksuojamu vaizdu, ne tiek fizinis kontaktas, kiek to kontakto išprovokuota emocija, savitai rezonuojanti kūriniuose. Tai – matymo iššauktų būsenų vaizdiniai, ieškantys ir randantys vizualius pavidalus fotografijoje. R. Treigys ne kartą akcentavo, kad būtent Klaipėdos krašto specifika – prūsiška architektūra, didesnę metų dalį ore tvyranti neperregima drėgmė – ūkanos ir rūkai, ištįsę horizontai tiesiogiai veikė jo pasaulėvoką ir formavo meninę raišką. Akivaizdu, kad šios vietos, ypatinga ir niekur kitur neaptinkama klaipėdietiška melancholija stimuliuoja jo vaizduotę, randa atitikmenis sąmonėje ir kažkurį laiką brandinta išsiveržia fotografine kalba. Taip įprastai rasdavosi vizualūs R. Treigio pasakojimai. Kartais ilgesni, kartais trumpesni, niekada nenurodantys nei konkrečios vietos, nei tikslaus laiko. Erdvė ir laikas čia svarbūs tiek, kiek paslankūs autorinei minčiai.

Pasirinkdamas gana kompaktišką temų ir raiškų rinkinį jau keli dešimtmečiai R. Treigys kuria daugiasluoksnes ir daugiaprasmes fotografijas. Menininko fotografija seniai atpažįstama. Tačiau jo kūryboje pasitaiko ir netikėtumų – eksperimentinių autorine technika sukurtų darbų ar tiesiog aliejinės tapybos, kurie iš pirmo žvilgsnio, atrodo, neturi nieko bendro su jo autoryste.

Remigijus Treigys. „Lauko matavimas“, 2023
Remigijus Treigys. „Lauko matavimas“, 2023

„Lauko matavimas ir dokumentavimas po lietaus vieną vakarą rugsėjo pirmadienį (09.05) netoli Šilavoto pievų kaimo. 234567,14 / 19+13 = vieneto ir neturi čia būti, nes jo nebuvo rate matuojant lauką. panaudota raudonoji kraujo druska. matininkas R. Treigys 2023 m.“ – užrašas ant vieno iš naujausių autoriaus kūrinių.

Šis kūrinys, skirtingai nei dauguma R. Treigio darbų, neturi tiesioginio ryšio su tikrove, su fiziniu jos pagrindu, tačiau išlaiko ryšį su fotografija. Jis taip pat sukurtas ant fotopopieriaus, „įdarbinant“ šviesą, naudojant ryškalus, raudonąją kraujo druską, fiksažą. Net ir atsisakęs fotoaparato, R. Treigys naudoja tuos pačius principus – šviesos ir chemijos pagalba formuoja savo minčių išklotines. Tik įprasti jo fotografijai paviršiaus subraižymai čia keičiami įbrėžimais į emulsiją ir popieriaus lankstymo vietose susiformavusiu tinkleliu. Galiausiai – užrašomas trumpas tekstukas grafitiniu pieštuku, gal net labiau klaidinantis nei suteikiantis patikimą informaciją. Paskutinis dėmuo – raudonos lipnios juostos skiautė, tamsioje plokštumoje suplevenanti kaip įspėjimo ženklas. Ir vėl taupus raiškų rinkinys, bet platus asociatyvinis laukas. Nors šie autoriaus kūriniai visiškai atitrūksta nuo realaus pagrindo ir įgyja savotišką autonomiją tikrovės atžvilgiu, jie lieka prie tų pačių „treigiškų“ horizontų. Nesvarbu kas tai būtų, fotografija ar tapyba, vasara ar ruduo, saulė ar lietus. Autorius, kaip ir anksčiau plokštumą skelia į dvi dalis, formuoja nuo krašto iki krašto ištįsusias tolumas, o virš jų pakabina dangų. Visa tai – jau R. Treigio tikrovė, jo matuojamas laukas (ir laikas) po lietaus ir šviečiant saulei, grįstas asociacijų, minčių ir emocijų pagrindu. Ir čia yra tai, kad nėra nieko, vien ištįsusių horizontų apriboti laukai (Danguolė Ruškienė).

Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos informacija

Leave a Reply