„Meno priimamasis“. Algirdas Stonis / „Kupriukas“

„Kulturpolis.lt“, kaip Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) projektas, skirtas Vakarų Lietuvos kultūros sklaidai bei polemikai, pristato interviu ciklą – „Meno priimamasis“. Kodėl „Meno priimamasis“? Kodėl dabar ir čia? Todėl, kad šiuolaikinis menas ir menininkai yra daug arčiau nei mums atrodo, tačiau vaizdas ne visada pakankamai sufokusuojamas į tai, kas svarbu ir aktualu šiuo metu, tarytum priimamajame. Todėl nusprendėme leistis į kelionę po Klaipėdos menininkų pasaulius. Kviečiame ir Jus pažinti uostamiesčio menininkus, kurie savaip formuoja meno diskursą, reflektuoja, o gal ir sukuria mums šiandieną. Šį kartą „Meno priimamajame“ atsidūrė gatvės menininkas, dirbantis su metalo stichija – Algirdas Stonis, viešumoje žinomas „Kupriuko“ pravarde. Todėl nuvykome pas Algirdą į jo kūrybos oazę – dirbtuves / garažą ir atlikome visas būtinas priimamojo procedūras, malonaus skaitymo. „Kupriuką“ priimamajame kalbino humanitarinių mokslų daktaras bei „Kulturpolis.lt“ redaktorius Žydrūnas Vičinskas.

A. Stonis savo dirbtuvėse. Viktorijos Misiulės nuotr.
A. Stonis savo dirbtuvėse. Viktorijos Misiulės nuotr.

METALAS VALDO

Algirdas sako, kad jau nuo ankstyvos vaikystės domėjosi gatvės menu, riedlenčių sportu bei sendaikčiais. „Apytikriai prieš septynerius metus, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, pradėjau mokytis nuo pagrindų dirbti su metalu, bandyti iš to pragyventi“ – sako kūrėjas. Algirdas kol kas apie save atsiliepia kukliai, teigdamas, kad menininku savęs nedrįsta vadinti, „manau tai titulas, priskiriamas kitų už jau nuveiktus darbus“. Kūrėjas sako, kad pravardę „Kupriukas“ gavo dėl automobilio, kuris visą laiką sukasi aplink jo dirbtuves / garažiuką. „Tai ukrainietiškas automobilis „ZAZ-965“ („Zaporožietis“), pagamintas šešiasdešimt septintaisiais metais. Jį irgi galima drąsiai priskirti prie mano kūrybos įkvėpimo šaltinių“.

Algirdas savo kūryboje naudoja metalą, nupirktą iš metalo supirktuvių, o labiausiai patinka eksperimentuoti su armatūra. Pasak jo, armatūra jį savotiškai sužavėjo, nes „ją visi paslepia betone, nors pati jos forma, dydžiai ir apdirbimas yra labai tinkantys kūrybai, kitokie, nei paprastai matomi metalo darbai“. Įdomu, kad jis net penketą metų darė kūrybinį eksperimentą, dalindamas lipduką su „Kupriuko“ logotipu visiems, kas paprašydavo. Tokiu būdu šis lipdukas apkeliavo didžiąją dalį pasaulio šalių. Algirdas sako, kad „šį incidentą“ priskiria prie „Slap Sticker Art Virus“. Kūrėjas savo darbams idėjų dažniausiai semiasi iš senų industrinių erdvių, juose vyraujančių formų bei devyniasdešimtųjų subkultūrų, gatvės meno ir gamtos, šešiasdešimtųjų stilistikos. „Kartas nuo karto (kartą per metus, rečiau) dirbtuvėse stengiuosi suorganizuot teminius vakarėlius, plečiančius akiratį. Būtinas akcentas, būdingas tokiems vakarėliams, tai kokybiškai skambanti alternatyvi muzika iš vinilų“.

A. Stonio dirbtuvių (garažo) durys su „Kupriuko“ logotipu. Viktorijos Misiulės nuotr.
A. Stonio dirbtuvių (garažo) durys su „Kupriuko“ logotipu. Viktorijos Misiulės nuotr.

ŠIUOLAIKINIO MENO ŠERDIS

Prieš pokalbį susipažinau su jūsų socialinių tinklų paskyros („Kupriukas“) turiniu, kurioje talpinate naujausių darbų nuotraukas, aprašymus, sakyčiau, savotiškas mizanscenas, kuriose pirmiausia figūruoja metalo kūriniai. Man asmeniškai gerą įspūdį paliko „Benderis“ iš „Futuramos“ (amerikiečių mokslinės fantastikos animacinės situacijų komedijos, aut. Matt Groening) ir Skrudžas Makdakas (Antulio Donaldo dėdė, aut. Walt Disney) su rūgstančiu cigaru snape, nes esu didelis šitų džentelmenų gerbėjas.

Pastebėjau, kad gerai valdote žodį bei jaučiate kalbos ritmą, sugebate šmaikščiai savo darbus pristatyti soc. tinklų erdvėje. Ar tai – kažkas išmokto, o gal įgimtas dalykas, irgi tam tikras talentas? Beje, tai lygiagrečiai kelia subtilesnį klausimą, ar šiuolaikinis menas savaime yra pakankamai stiprus, kaip dėmesio centras? Na, tarkime, kas lieka, iš jo atėmus soc. medijų kontekstą? Kitaip sakant, šiuolaikinis menininkas, nebėra įsivaizduojamas vien tik, kaip „kuriantis kažką“, jis dar turi, ko gero, mokėti „tą kažką“ pateikti visuomenei, privalo būti ir savo paties mediumu? Kaip manai, ar tai – geras dalykas, ar vis dėlto centre turėtų būti pats menas (kūrinys, technika, objektas, atlikimas), o ne pasakojimas, savotiškas socialinis (kartais netgi mitologinis) naratyvas, apie tą meno kūrinį?

Labai ačiū už gerus žodžius. Aišku, norėčiau, kad mano darbai patys už save kalbėtų, deja, dažnai aplinkybės gali iškreipti žinutę. Todėl, taip, visuomet kartu su kūriniu stengiuosi dar pateikti ir dalį minčių. Tai nėra išmoktas dalykas, aš jo mokausi nuolatos. Būna kartais taip, jog dar nepradėjus gaminti darbo parašau jam tekstą… na, o kitą kartą po kūrinio sukūrimo praeina visa savaitė, o aš „vis dar vartausi“ ir nieko nesugalvoju. Iš kitos pusės, neįsivaizduoju savęs – sukūrus kažkokį darbą – apie tai nerašančio.

Be to, jei kalbame apie paminėtus kūrinius „Benderis“ ir „Ančiukas“, jų piešinių autoriai – įžymus žmonės. Tačiau mano sukurta interpretacija, būtent, ir yra tas techninis dalykas, kuriam reikėjo skirti itin daug laiko. Na, o su darbais… norėjau perduoti žinutę, todėl jiems itin svarbus aprašymas. Idėja gaminti tokius darbus man kilo stebint gatvės menininką iš Anglijos „D*Face“ (Dean Stockton). Jis perteikia naujai / savaip Roy Fox Lichtenstein‘o kūrybą, pridėdamas unikalių akcentų. Taip pat ir aš, gaminu šiuos darbus iš armatūros, ją smulkiai pjaustydamas bei virindamas ir norėčiau tai identifikuoti, kaip savo akcentą (skiriamąjį bruožą).

A. Stonis rodo, kaip atrodo nuotraukų kolekciją, kurioje užfiksuota „Kupriuko“ logotipo kelionė po visą pasaulį. Viktorijos Misiulės nuotr.
A. Stonis rodo, kaip atrodo nuotraukų kolekciją, kurioje užfiksuota „Kupriuko“ logotipo kelionė po visą pasaulį. Viktorijos Misiulės nuotr.

Dabar tokie laikai, jog kūrėjas turi ne tik kurti, bet ir mokėti administruoti socialinius tinklus, fotografuoti darbus, komunikuoti ir visa tai panaudot, kaip savotišką reklamą. Iš vienos pusės, tai ženkliai padidina sklaidos mobilumą. Na, o iš kitos pusės, apkrauna tam tikromis papildomomis darbo apimtimis – sumažindama energiją, kuri galėtų būti skiriama pačiam kūriniui. Bet dabar yra taip, todėl reikia prisitaikyti (šypsosi).

FORMA – TURINYS – KARAS

Jūsų kūrybos įrankiai ir medžiagos – industriniai dalykai. Šiuo metu esame kūrybinėse dirbtuvėse (garaže), kur „įvyksta visa šita magija“. Gal galite trumpai skaitytojams pristatyti svarbiausius (mylimiausius) savo įrankius, kuriuos naudojate darbo-kūrybos procese? Gal galėtumėte ir patį procesą daugmaž nupasakoti. Tai turbūt yra ganėtinai materialus, sunkus darbas, reikalaujantis nemažai fizinio kontakto, jėgos, ar nebūtinai?

Na, be standartinių metalo apdirbimo įrankių (staklių, virinimo aparato ir pan.), išskirčiau kelis man svarbiausius: vienas būtiniausių dirbtuvėse įrankių – grotuvas, per kurį visuomet skamba muzika. Jei matau, kad reikia paskubėti, klausausi intensyvesnes dainas, o jei skubėti niekur nereikia, groja lengvi dūžiai. Tai padeda kurti, palaikyti ritmą, „kompensuoti kolektyvą“ (juokiasi). Buvo diena, kai sulūžo grotuvas. Dirbti tada buvo tikra kančia. Galbūt, daug labiau, nei pačius metalo apdirbimo įrankius, norėčiau išskirti senus daiktus, pritaikytus kasdienai, pavyzdžiui: senas gazuoto vandens aparatas, kurį gavau, deja, be vidinės įrangos. Todėl jį dabar naudoju, kaip rūbų spintą. Dirbu garaže, o tokiuose vietose paprastai – apstu erotinių plakatų. Na, o pas mane maži vaikai, žmona, dėl to manau, kad tai būtų per daug vulgaru. Todėl ant vienos sienos nupiešiau duris ir uždėjau seną iškaba „moterų dušas“. Ir jei kas nori įsivaizduoti ten ką nors pašėlusio, tai lai lavina savo vaizduotę (juokiasi). Šiaip, dalį savo įrankių laikau sename šaldytuve, arba senoje medicininėje spintelėje, o kitus garažo (dirbtuvių) kampus puošiu senais daiktais, man tai suteikia jaukumo. Na, o pats darbas su metalu nebūtinai gali būti fiziškai sunkus. Ko gero, jis dažniau reikalauja susikaupimo, atidumo, apmąstymo ir neskubėjimo, ko kartais tenka mokytis vėl ir vėl…

Pakalbėjome apie fizinę erdvę, pristatei darbo įrankius bei aplinką, fizinį kūrybos procesą. O kaip su mintimis? Kaip gimsta idėjos? Na, gal atsibundi naktį ir sakai – „Gerai, dabar man reikia padaryti cigarą rūkančio Skrudžo Makdako reljefą iš armatūros, nes, ko gero, niekas pasaulyje dar to nebandė“? Apskritai, dabar mes rengiame interviu ciklą pavadinimu „Meno priimamasis“, kuris gali būti, kaip nuoroda į meno aktualizacijos svarbą dabartiniame pasaulyje. Šis interviu ciklas turėtų kelti klausimą – „kaip šalia mūsų esantys menininkai ir menas atliepia dabar aktualius klausimus, jausmus, galbūt, geopolitinius reiškinius ir t.t.“? Norėtųsi sužinoti, galbūt Jūsų daromi darbai irgi aktualizuoja kažką, ką „skauda dabar“? Ar vis dėlto tai apgalvoti, gal net tęstiniai projektai?

Kuo labiau galvoju, tuo sunkiau gimsta mintys darbam. Na, pavyzdžiui, visai neseniai sukūriau darbą pavadinimu „Pirmadienis“. Tai tarsi savotiška darbo savaitės dienų darbingumo skalė iš metalo, tik pirmadienis, kaip sunkiausia diena – pasikreipęs, o trečiadienis, pagal darbingumą – didžiausias ir dėl to žiūrint iš toli, gal kam nors gali pasirodyti, kaip kažkoks gestas. Ir jeigu taip nutiktų, reiškia, stebėtojas viską mato teisingai. Tiesiog turėjau metalo ruošinių ir juos dirbtuvėlėse kilnojau iš vienos vietos į kitą… gal kokius du mėnesius, paišiau ant lapo, bet vis tiek nieko negalėjau sumąstyti. Ir po dviejų mėnesių, sekmadienį, einant gatve per lietų, pamačiau tekantį vandenį iš lietvamzdžio… aišku, negaliu visko susieti logiškai, bet per sekundę, pamačius tą vaizdą, man kilo mintis sukurti „Pirmadienį“. O dabar su nekantrumu planuoju šio darbo tęstinumą. Dažniausiai įkvėpimas ateina netikėtai, dėl to visuomet su savimi turiu lapuką, jog galėčiau fiksuoti, kol neišgaravo. Viena mėnesį patinka dirbti su armatūra, kitą mėnesį – pjaustau metalo supirktuvėje perpirktus lobius… tik metų eigoje pradedu pastebėti darbų tęstinumą.

A. Stonis. „Pirmadienis“. Asmen. archyv. nuotr.
A. Stonis. „Pirmadienis“. Asmen. archyv. nuotr.

Manevisuomet žavėjo drąsūs menininkai, nebijantys pasakyt tiesos, dėl to rizikuojantys prarasti dalį savo auditorijos.Pastebėjau, kad prasidėjus karui Ukrainoje, žmonės nustojo domėtis meniniais darbais, pirmenybę skirdavo praktiškumui, darbų stipriai sumažėjo. O aš nenorėjau sustoti, todėl visomis laisvesnėmis akimirkomis bandžiau savanoriauti ir visais įmanomais būdais platinti žinią. Rinkau skardines / vašką apkasų žvakėm, pjausčiau ratlankius, pagaminau keletą krosnelių siuntimui į Ukrainą. Susipažinau su nuostabiais savanoriais, jiems didelė pagarba. Man ši veikla padeda psichologiškai išgyventi suvokimą, jog Ukrainos žmonės dabar susiduria su košmaru. Vasarą šios veiklos sumažėjo, bet ateina žiema ir jau dabar po truputį buriamės, neabejoju, kad šią žiemą vėl startuosime su paramos rinkimu, gamyba.

Manau, visa šita patirtis turėjo poveikį ir mano kuriamiems darbams. Karo pradžioje visus daromus kūrinius labai sunkiai sekėsi nesusieti vien tik su karo tematika… sunkiai sekėsi sugalvoti ką nors naujo.

„BĖGA VILKAS – TUNKA VILKAS, GULI VILKAS – DŽIŪSTA VILKAS“

Pakalbėkime apie meną ir pinigus. Apie meną ir sąskaitas už butą, šiuo atveju, garažą / dirbtuves? Juo labiau, kad, kaip suprantu, derinate meninius ieškojimus su bandymu pragyventi? Kitaip sakant, ar egzistuoja takoskyra tarp darbų, kuriuos darote kasdien, tarkime, pagal užsakymą ir kūrybinių projektų? Gal šiuo metu galite išgyventi vien iš meno kūrinių realizacijos? Man atrodo, kad kažkodėl klausimai menininkams apie pinigus, (pra)gyvenimą dažnai lieka nutylėti… nes jie kažkokie „nešvarūs“, per daug žemiški, nesusiję su kūryba, bet kūrėjas juk irgi žmogus – turintis rasti būdą išgyventi.

Manau, labai teisingas klausimas, vertas dėmesio. Mano tėtis sako, kad menininkas, „kaip alkanas vilkas, jei ką sumedžios – pavalgys, o alkis jį skatina nesustoti“. Norėčiau su juo nesutikti, bet mano atveju jis – visiškai teisus. Galbūt, kartais yra sukuriama lengvumo iliuzija, tuose pačiuose soc. tinkluose, apskritai viešumoje. Na, visą laiką yra noras save pateikti kaip sėkmingą žmogų, nes priešingu atveju tave nurašys, o tada tau bus dar sunkiau. Aš kaip tik norėčiau perspėti, tuos, kurie dabar skaito ir nori pradėti eiti savo kūrybos keliu. Galbūt, toks žmogus mąsto, kad yra pasiryžęs pirmus kelis metus dirbt dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę… na, o paskui jau viskas vyks automatiškai, ir beliks tik palaikyti tempą. Deja, šitaip pasiseka ne visiems. Būna dienų, kai turiu darbo. Tarkime, gaunu daugiau užsakymų, kartais net eilės susidaro vasarą… o būna dienų, kai pardavinėju anksčiau saugotą gražių formų metalą, kad tik galėčiau susimokėti komunalinius mokesčius. Tokiais atvejais – gerai turėti planą: „B“, „C“ ir „D“. Kai man ateina sunkus metas, tiesiog sukuosi, kaip koks vijurkas, dirbu dar daugiau. Imuosi bet kokių darbų. Paskutinėje tokioje finansinėje nuosmukio bangoje prisijungiau prie bičiulio statomo kanapinio namo. Buvo tikrai sunku, didelė baimė prarasti garaže susikurtą darbo vietą, bet ta baimė sukėlė pliūpsnį adrenalino, paskatino nesustoti, daryti dar daugiau.

A. Stonis, laikantis savo kūrinį „Gaublys“. Viktorijos Misiulės nuotr.
A. Stonis, laikantis savo kūrinį „Gaublys“. Viktorijos Misiulės nuotr.

Bijoti, kad darbai gali sustoti yra visiškai normalu, gyvenimas yra nenuspėjamas. Svarbiausia, turimą laiką išnaudoti teisingai – išeities paieškoms, tobulėjimui, arba poilsiui.Pinigai nėra purvini, jei jie naudojami geriems tikslams.

SVAJONĖS PILDOSI

Gal galima sužinoti, koks yra (ar apskritai yra?) jūsų santykis su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmais? Galbūt KKKC Parodų rūmams turite kokių nors sentimentų, prisiminimų-sąsajų, ar niekas nesaisto? Mano žiniomis, artimiausiu metu KKKC Parodų rūmuose planuojama eksponuoti vieną jūsų darbą? Gal galite plačiau pakomentuoti, kas tai yra per darbas, kokia jo atsiradimo istorija (pagaminimo technika, atlikimas) ir ką jis mums komunikuoja?

KKKC Parodų rūmai yra ta vieta, kurioje lankausi reguliariai. Su žmona ir vaikais einame ten kiekvieną mėnesį, paprastai apžiūrėti vis naujų eksponuojamų darbų. Dažniausiai sekmadieniais. Patinka atvykt ten žiemą. Didelė šilta erdvė, gerai apgalvotas darbo laikas. Džiugu būna stebėti skulptūros parodų eksponatus. Nagrinėti detales, formas. Neslėpsiu, pristatyti savo darbą KKKC Parodų rūmuose buvo mano svajonė. Labai nuoširdžiai džiaugiuosi šia galimybe. Kadangi darbas bus eksponuojamas vitrinoje, taip jau sutapo, jog ant jos stiklo kažkas dar yra išraižęs „tag‘ą“ (liet. „gairę, žymę“ – tam tikrą ženklą, simbolį). Tokios stilistikos darbą seniai buvau pagaminęs iš armatūros, tik su kitokia raidžių kombinacija bei specialiai padaryta gramatine klaida. Tai mano pirmas pasirodymas Parodų rūmuose, todėl nenorėčiau atskleist viso aprašymo (kūrinio istorijos) šičia. Mieliau pakviesčiau žmones atvykti į KKKC Parodų rūmus gyvai ir apžiūrėti kūrinį bei aprašymą vietoje. Manau, bus tikrai įdomiau.

Galbūt norėtumėte ir galėtumėte pasidalinti ateities darbais, projektais? Kokios kūrybinės mintys sukasi galvoje?

Įdomūs sendaikčiai A. Sonio garaže (dirbtuvėse). Viktorijos Misiulės nuotr.
Įdomūs sendaikčiai A. Sonio garaže (dirbtuvėse). Viktorijos Misiulės nuotr.

Anksčiau kartais girdavausi ateities planais ir daug dalykų, kuriuos suplanuodavau… kažkur užstrigdavo. Dabar man labiau patinka apie darbus pasakoti, kai jie jau būna pagaminti (šypsosi).

Ačiū už pokalbį, Algirdai.

Leave a Reply