Martyna Rudelytė: „Pamilau teatrą visam gyvenimui“

„Atsakomybė – įdomus daiktas: ji tave įpareigoja, suteikia tam tikrą galią ir neleidžia senti, nes nuolat pakelia adrenalino lygį kraujyje“, – sako trejus metus Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyriaus vedėja dirbanti 34-erių Martyna Rudelytė. 

„Šalia kontraboso visuomet buvo dainavimas. Šalia dainavimo – kontrabosas“, – sako M. Rudelytė. Asmeninio albumo nuotr.
„Šalia kontraboso visuomet buvo dainavimas. Šalia dainavimo – kontrabosas“, – sako M. Rudelytė. Asmeninio albumo nuotr.

Kūrybingoji M. Rudelytė myli ir gerbia scenos žmones. Muzikos kupina ir jos veikla užbaigus administracinius darbus: ji – kontrabosų grupės koncertmeisterės pavaduotoja, grojanti kontrabosu KVMT orkestre, dainuoja ir groja amerikietiškos retro muzikos projekte „Kartą Amerikoj“. Nors Amerikoje ji dar nebuvo, svajoja ne apie šią šalį: dauguma jos svajų susijusios su Lietuva ar Klaipėda, bet apie viską išsamiau sužinosite paskaitę šį interviu. 

Koks buvo jūsų muzikinis kelias? 

Mano muzikinis kelias iš tiesų prasidėjo Kretingos meno mokykloje, kur solfedžio mokytojas mokyklos direktorius Bernardas Anužis, turėdamas nemažai gyvenimiškos patirties, pasakė, kad iš mūsų klasės gal ir bus vienas muzikantas, o gal ir ne… Taip mano širdyje įsižiebė jaunatviška ambicija ir begalinis noras, kad tai būčiau aš. Bernardas išdavė paslaptį, kad jeigu norime, kad taip ir įvyktų, turime stoti į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Taip ir padariau, ten nuvykusi radau puikių pedagogų ir asmenybės formuotojų („influencerių“), pavyzdžiui, dėstytoja A. Purlienė, fortepijono dėstytoja B. Vaišienė ir daug kitų, kuriems visiems esu dėkinga iki dabar. 

Grupė „Kartą Amerikoj“. E. Lisovoj, M. Rudelyte ir M. Longo. Asmen. archyv. nuotr.
Grupė „Kartą Amerikoj“. E. Lisovoj, M. Rudelyte ir M. Longo. Asmen. archyv. nuotr.

Dar pirmame konservatorijos kurse (Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija) apsilankiau koncerte Klaipėdos koncertų salėje. Ten grojo puikus kontrabosininkas Donatas Bagurskas kartu su Neda Malūnavičiūte ir su kitais muzikais, kurių pavardžių, deja, neprisimenu… Tą vakarą jie grojo tango. Skambėjusi muzika ir kontrabosas tiesiog užbūrė mane. Grįžusi po koncerto į konservatoriją nubėgau į styginių klasę, kur buvau mačiusi kampe senutėlį kontrabosą. Tą vakarą pati išmokau kažkokią bliuzo slinktį, skambėjusią galvoje… Keletą dienų nesitraukiau nuo kontraboso. 

„Kontrabosas mane tiesiog užbūrė“, – sako M. Rudelytė. Asmeninio albumo nuotr.
„Kontrabosas mane tiesiog užbūrė“, – sako M. Rudelytė. Asmeninio albumo nuotr.

Vėliau grįžau prie dainavimo, dirigavimo. 12-oje klasėje atsirado grupelė muzikų, kurie mane nukreipė link kontraboso, parodė jį, pasiūlė mokytis, stengtis ir siekti perspektyvų Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Ryžausi! 

Amerikietiškos retro muzikos projektas „Kartą Amerikoj“. Asmeninio albumo nuotr.
Amerikietiškos retro muzikos projektas „Kartą Amerikoj“. Asmeninio albumo nuotr.

Pasimokiusi metus privačiai, labai svarstydama, ką rinktis gyvenime, – kontrabosą, dirigavimą, dainavimą, kompoziciją ar muzikos teoriją – įstojau į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą toliau mokytis griežti kontrabosu. Ačiū mano pirmajai kontraboso mokytojai Anai Šabašovai. Dar po pusmečio gavau darbą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestre. Jausmas buvo puikus! O ypač gavus pirmą atlyginimą. Nuplasnojau į „Akropolį“ ir nusipirkau stilingą juodą paltą, ir nors buvo spengianti šalčiu žiema, o paltas gerokai per plonas, išdidžiai iškėlusi galvą žingsniavau juo pasipuošusi į Teatrą, į mylimą darbą. Orkestro dvasia ir teatro gyvenimas užbūrė mane. Pamilau teatrą visam gyvenimui. O vėliau… 

M. Rudelytė dalyvavo Eurovizijos nacionalinėje atrankoje. Asmeninio albumo nuotr.
M. Rudelytė dalyvavo Eurovizijos nacionalinėje atrankoje. Asmeninio albumo nuotr.

Vėliau vėl tęsėsi mano paieškos: kelionės, studijos ir nauji keliai. Išvykau pagal mainų programą į Krokuvą, ten likau kelerius metus, baigiau bakalauro studijas. Dainavau Krokuvos Vavelio katedros chore, jazz latino grupėje „Bomba latina“. Intensyviai ieškojau etatinio darbo Lenkijos teatruose ir filharmonijose, kad galėčiau baigti studijas Lenkijoje. Per metus sudalyvavau 12-oje perklausų visoje Lenkijoje! Muzikantų Lenkijoje gausu ir jie dažnai labai gero lygio. Galiausiai po metų man pavyko – įsidarbinau Lodzės didžiojo teatro chore. Tai buvo puiki tikro teatro, didžiosios operos patirtis. 

Ansamblis „Oboe con archi“. Asmeninio albumo nuotr.
Ansamblis „Oboe con archi“. Asmeninio albumo nuotr.

Studijavau magistrantūrą Lodzės, o vėliau ir Poznanės akademijose. Ten sutikau savo pagrindinį pedagogą, kuris, galima sakyti, ir suformavo mane kaip kontrabosininkę – Piotrą Červinskį, legendinio rusų pedagogo E. Kolosovo mokinį. Netrūko meistriškumo kursų su puikiais pasaulinio lygio kontrabosininkais, tokiais kaip E. Kolosovas, K. Firlus, B. Furtok ir kt. 

Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos studentės keliauja po Latviją. Asmeninio albumo nuotr.
Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos studentės keliauja po Latviją. Asmeninio albumo nuotr.

Laisvu laiku daug keliavau autostopu po Europą. Šalia kontraboso visuomet buvo dainavimas. Šalia dainavimo – kontrabosas. Taip visą gyvenimą ir laviruoju tarp dviejų stichijų (šypsosi). Vasaromis vis grįždavau atostogų į mylimą Klaipėdą, grodavau kartu su KVMT orkestru festivalio „Muzikinis rugpjūtis“ renginiuose. Nors Lenkijoje jaučiausi kaip žuvis vandenyje, o gyvenimo perspektyvos buvo geros, visada ilgėjausi namų, taigi, gavusi kontraboso magistro laipsnį grįžau į Klaipėdą, į seną gerą KVMT orkestrą. 

Amerikietiškos retro muzikos projektas „Kartą Amerikoj“. Asmeninio albumo nuotr.
Amerikietiškos retro muzikos projektas „Kartą Amerikoj“. Asmeninio albumo nuotr.

Kūrybiška siela nerimo: beieškant savęs kituose amplua su draugais subūrėme populiariosios klasikos grupę „Verona“, kurioje išbandžiau kitokį, popklasikinį dainavimą. Ši patirtis man, kaip dainininkei, buvo labai reikšminga ir naudinga. 

Lodzės didysis teatras. Asmeninio albumo nuotr.
Lodzės didysis teatras. Asmeninio albumo nuotr.

Gyvenimas kartais iškrečia išdaigų ir parodo naujų krypčių: trumpam palikau darbą Teatre, įstojau į KU Muzikos fakultetą, į muzikos pedagogikos magistro studijas. Išbandžiau pedagoginį darbą Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, tačiau netrukus supratau, kad dar turiu kaupti patirtį tam, kad galėčiau ja dalintis su jaunesniais. Išbandžiau netgi darbą bibliotekoje, muzikos skyriuje. Tai buvo taip pat įdomi ir naudinga patirtis, kurios metu sutikau daug nuostabių žmonių. Bibliotekininkai – puikūs žmonės. 

G. Donizetti opera „Anna Bolena“, Lodzės didysis teatras, Lenkija. Choro artistės Martyna Rudelytė ir jos kolegė Marija. Asmen. archyv. nuotr.
G. Donizetti opera „Anna Bolena“, Lodzės didysis teatras, Lenkija. Choro artistės Martyna Rudelytė ir jos kolegė Marija. Asmen. archyv. nuotr.

Netrukus ėmiau ilgėtis muzikantų kolektyvo ir grįžau į KVMT orkestrą. Darbas bibliotekoje buvo labai ramus, lyginant su muzikanto specialybe, tai visgi išaušo diena, kai supratau, kad jau per ilgai sėdžiu pasislėpusi, kad laikas grįžti į areną! 

Kuo paviliojo administracinis darbas KVMT? 

Pradėjau skaityti darbo skelbimus. Norėjosi kažko išskirtinio, stipraus, aktyvaus… Tuo metu kaip tik skaičiau T. Eriksono knygą „Aplink mane vien idiotai“. Knyga apie asmenybės tipus labai sudomino ir įtraukė. Puoliau aiškintis, tai koks tas mano asmenybės tipas? Labai nustebau, kai atlikus testą paaiškėjo, kad aš vadovaujančio tipo asmenybė. Tai šiek tiek suglumino, nes buvau visiškai tikra, kad aš švelni, kūrybinga ir aktyvi. Patarimas – tam, kad psichinė sveikata būtų gera, reikia apie save galvoti 3-5 procentais geriau, nei yra iš tiesų… 

Choro artistė. Lodzės didysis teatras. Asmeninio albumo nuotr.
Choro artistė. Lodzės didysis teatras. Asmeninio albumo nuotr.

Ir tada netikėtai, o gal lemtingai, socialiniame tinkle „išlindo“ darbo skelbimas, kad Klaipėdos muzikinis teatras ieško Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyriaus vedėjo. Širdis suvirpėjo, lyg jausdama, kad tai mano vieta. Iš ilgo pareigybių pavadinimo iš karto buvo aišku, kad darbas nebus lengvas, tačiau tikrai nebus nuobodu! Šaunu, pagalvojau, kaip tik tai, ko man reikia. Gąsdino vadovaujanti pozicija, tačiau jei jau testai sako, kad esu vadovaujančio tipo asmenybė – reikia bandyti. Išsiunčiau CV, nuėjau į darbo pokalbį, pasirodo, atsidūriau reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje, visiems viskas tinka, ir štai aš jau skyriaus vedėja. Na ką, ir orkestras, ir dieninis darbas viskas po vienu stogu – nuostabu! 

Ko reikia, kad kolektyvus pavyktų darniai sustyguoti, kad visi galėtų laiku susirinkti? 

Cituojant aktorių Giedrių Savicką: „Teatras – kaip jautiena, brangus dalykas su krauju“. Šiuose žodžiuose slypi daug tiesos. Teatras brangus ne tik finansiškai, tačiau ir emociniais, psichiniais ir žmogiškaisiais ištekliais. Žmonės scenoje labai dažnai atiduoda visą širdį, visą save, todėl mes, administracijos darbuotojai, į juos žiūrime su pagarba ir meile, nes be jų – scenos žmonių – nebūtų teatro. 

Martyna Rudelytė. G. Bitvinsko nuotr.
Martyna Rudelytė. G. Bitvinsko nuotr.

Kita vertus, tam, kad jie ant scenos pasirodytų, kad premjera ar spektaklis įvyktų, dirba daugybė žmonių. Ir visi mes teatre esame svarbūs ir reikalingi. Jeigu nors viena grandis nedirba tinkamai, gali išsiderinti visas „organizmas“. 

Amerikietiškos retro muzikos projektas „Kartą Amerikoj“. Asmeninio albumo nuotr.
Amerikietiškos retro muzikos projektas „Kartą Amerikoj“. Asmeninio albumo nuotr.

Mano, kaip Kūrybinės veiklos planavimo skyriaus vedėjos, pozicija yra be galo svarbi siekiant, kad viskas veiktų tinkamai. Planavimo skyrius – kaip mažytis sraigtelis didžiuliame automobilyje, nuo kurio priklauso daugelio skyrių veikla. Planavimas, komunikacija, vykdymas, kontrolė – tai svarbiausios gairės mano darbe. Viską turime numatyti mėnesiams ar metams į priekį, sudėlioti darbus taip, kad viskas vyktų puikiai.  

Kokie tie scenos žmonės? 

Kiekvienas kolektyvas yra savitas, originalus, tačiau yra bendras bruožas, vienijantis visus scenos žmones, – jie visi siekia įvertinimo ir pripažinimo. Muzikantai, menininkai dažniausiai yra jautrios asmenybės, tad ir bendrauti su jais iš tiesų būtina švelniai ir su meile. Kiekvienas nori būti išklausytas ir išgirstas. Menininkai būna įnoringi, tačiau tai nėra blogai scenos žmogui, nes scenoje pilkų pelyčių nereikia. Scenai reikia asmenybių su charakteriu. 

„Kontrabosas mane tiesiog užbūrė“,– sako M. Rudelytė. Asmeninio albumo nuotr.

Kaip sprendžiami jūsų darbe nutinkantys „force majeure“?  

Atsakomybė – įdomus daiktas: ji tave įpareigoja, suteikia tam tikrą galią ir neleidžia senti, nes nuolat pakelia adrenalino lygį kraujyje. Nesvarbu, kiek miegojau praėjusią naktį, šiame darbe niekada neima miegas ir neįmanoma užsnūsti prie stalo (juokiasi). Sunku baigti darbą laiku – kai baigiasi darbo diena, darbai toliau sukasi galvoje iki nakties. Dirbu su savimi, mokausi atskirti darbą ir asmeninį gyvenimą, nors pastarojo itin mažai. Bet Teatras – labai įdomus organizmas: jeigu jį pamilai, tave įtraukė, tai jis jau nuolat tavo mintyse, esi jame ir su juo. 

„Kartą Amerikoj“ koncertas Anykščiuose. Jolitos Kievišienės nuotr.
„Kartą Amerikoj“ koncertas Anykščiuose. Jolitos Kievišienės nuotr.

Dirbant su solistais itin skubių, nenumatytų situacijų, kurios būtų neišsprendžiamos, man dar nepasitaikė. Gal todėl, kad visuomet stengiamės apsidrausti, planuoti taip, kad būtų numatytas atsarginis variantas? Staigus solisto keitimas dieną prieš renginį, ligos atveju ar panašiai buvo ne kartą, tačiau toks mano darbas – suktis iš padėties. 

„Kontrabosas mane tiesiog užbūrė“,- sako M. Rudelytė. Asmeninio albumo nuotr.
„Kontrabosas mane tiesiog užbūrė“,- sako M. Rudelytė. Asmeninio albumo nuotr.

O grodama orkestre turėjau vieną įsimintiną atvejį. Tik man pradėjus dirbti orkestre, pavasarį, sukome laikrodžius, kaip ir kasmet – valandą į priekį. Aš šią informaciją praleidau, pabudusi šeštadienio ryte ramiai vaikštinėjau po namus laukdama vakaro, kai turėsiu groti Z. Liepinš „Paryžius katedra“. Atėjo 17 valanda vakaro, ramiai ruošiuosi eiti pro duris (gyvenau šalia Teatro), skambutis, kolegė kontrabosininkė šaukia: „Martyna, kur tu esi? Jau 18 val. Nėra nė vieno kontraboso! Spektaklis prasideda!“. Ji tą dieną gulėjo lovoje su temperatūra, o kitas kolega kontrabosininkas, kuris turėjo groti su manimi, taip pat neatsisuko laikrodžio. Per tris minutes atsiradau teatre, tačiau problema – kontrabosas repeticijų salėje, nesuderintas, o spektaklis, diriguojamas I. Lapinšo, jau prasidėjo. Kaip patekti į orkestro ložę? Vaizdelis toks: skamba „Paryžiaus katedros“ antras numeris be kontraboso, o aš, Rudelytė skruzdėlytė, tempiu didžiulį kontrabosą per visą orkestro ložę iškėlusi sau virš savo galvos, virš glaudžiai it silkės statinėje susėdusių ir grojančių kolegų galvų. Iki dabar, kai grojame tą spektaklį, ir ateina ta vieta, regiu tą kuriozišką vaizdelį… 

Esate pasakiusi: „dainuoti ir kurti tikrai nenustosiu. Nežinau, kokią muzikos sritį pasirinksiu, bet nuo muzikos niekas manęs neatplėš“. 

Groja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras. Asmeninio albumo nuotr.
Groja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras. Asmeninio albumo nuotr.

Aš ne tik svajoju apie sceną, bet ir dažnai esu joje kaip solistė! Amerikietiškos retro muzikos projektas „Kartą Amerikoj“ – mano sena svajonė ir tikslas sujungti retro muziką, solo dainavimą ir kontrabosą išsipildė 2021 m. pavasarį. Kartu su savo draugu Egidijumi ir per pandemiją į Klaipėdą atvykusiu pianistu, dirbusiu ir mūsų teatre, Ch. Cooley „užkūrėme“ projektą, kurį dabar toliau „įdirbinėjame“ su Teatro kolega C. G. Longo. Kūrybingasis italas kuria puikias dainas, buvęs grupės pianistas Christoferis rašo puikius tekstus mūsų dainoms angliškai. Man belieka viską išmokti mintinai, groti, dainuoti, na, ir visą laiką gerai atrodyti (juokiasi). Myliu retro muziką ne mažiau nei teatrą, sceną myliu, jos nebijau. Tai nuostabiausia vieta, kurioje nuolat augi ir, kaip sakė Muzikinio teatro solistė Rita Petrauskaitė, „šiame kelyje negali sustoti“. 

Ar lieka laiko pomėgiams? 

Laisvalaikis – „Kartą Amerikoj“. Laisvu laiku – irgi darbas, kuomet pakeičiu amplua ir atsipalaiduoju. O visomis kitomis laisvomis akimirkomis mokausi mylėti save: lai skamba egoistiškai, bet tai sritis, kurioje matau esant poreikį tobulinti savo asmenybę. 

Groti ir dainuoti Gyvenimas – nuostabus. Asmen. albumo nuotr.
Groti ir dainuoti. Gyvenimas – nuostabus. Asmen. albumo nuotr.

Didžiausia svajonė? 

Nuvykti į Ameriką (juokiasi)?! O jeigu nuvyksiu, kaip tada gyvensiu be didžiausios svajonės? O jeigu rimtai, turiu svajonių, didesnių ir mažesnių, ir dauguma jų – nesusijusių su Amerika. Labiau su Lietuva. Ar net Klaipėda. Negaliu išduoti, neišsipildys. 

Gyvenimo moto? 

Nori dainuoti – reikia dainuoti. Nori groti – reikia groti. Kitaip tariant, geras rezultatas bet kokioje srityje reikalauja įdirbio ir praktikos. Itin svarbu, kaip sako Muzikinio teatro baleto trupės koordinatorė V. Galvanauskienė, „daryk tai, be ko negali gyventi“. 

Kalbino Žaneta Skersytė

KVMT informacija 

Leave a Reply