Elvina Baužaitė. „Antarktidos indėnų“ karalystė / knygos recenzija

Gaižauskas Juozas. „Antarktidos indėnai“. Vilnius: Alma littera, 2023, p. 167

„Antarktidos indėnai“. E. Baužaitės asmen. archyv. nuotr.
„Antarktidos indėnai“. E. Baužaitės asmen. archyv. nuotr.

„Kadaise, – prabilo indėnas, – mūsų pasaulis buvo gerokai didesnis, bet dabar jis traukiasi su kiekviena diena ir net nereikia atsidurti karalystėje, kad tai sužinotum. Antarktida tirpsta ir tikrai ne dėl indėnų kūrenamo sniego, tai tik snaigė pūgoje. Mūsų narsūs kariai tūkstantmečius kovojo ir gynė sniegynų pasaulį nuo įsibrovėlių ir tai, ko tiems nepavyko padaryti jėga, dabar jie mėgina užgrobti klasta. Didžiulėmis pastangomis mums pavyko sudaryti garbingas, slaptas sutartis su jūsų pasaulio vyriausybėmis ir jos paskelbė Antarktidą visų ir niekieno žeme. Tai leido mums kurį laiką gyventi ramiau. Čia neįmanoma tiesiog atvykti, tam reikia krūvos leidimų ir priežiūros. Ačiū geriesiems Žemės žmonėms, kurie padeda saugoti mūsų krantus beveik nepaliestus, juo labiau kad ir iš ten į mūsų karalystę tai paprastai nepateksi. Pats matei, kaip veikia sienos kirtimas: rūkas, dūmai, garai ar dulkės, netgi pūga tarnauja kaip vartai, vedantys į mūsų žemes. Kadaise viskas vykdavo daug paprasčiau: mes keliaudavome debesimis, tai būdavo nuostabios kelionės, trunkančios gal kiek ilgiau ir reikalaujančios įveikti rimtus iššūkius, bet vėliau žmonės Žemėje išrado lėktuvus ir šios kelionės tapo nebeįmanomos, – nostalgiškai pritilo Girdintis Tylą ir atsidusęs tęsė: – Žmonės skrisdami lėktuvais pro iliuminatorius ėmė pastebėti keistas žmogystas, vaikščiojančias ir šokinėjančias debesų paklotu, ir paskleidė žinią, jog virš debesų kažkas vyksta, tad teko tų kelionių atsisakyti, o jos būdavo tokios nuostabios! Debesų kelias buvo užmirštas ir mes pradėjome keliauti rūku. Tarp dviejų pasaulių vyravo pusiausvyra ir, regis, visi buvo laimingi, bet įvyko netikėta išdavystė: vienas Antarktidos prigimtinis pilietis lankydamasis jūsų kraštuose kiek užsibuvo, pataikė į vaišingą smuklę ir išpliurpė mūsų pasaulio paslaptį“ (p. 82–83).

Apie štai tokį slaptingos Antarktidos karalystės pasaulį pasakoja aktorius, dainų kūrėjas ir atlikėjas, prodiuseris, televizijos laidų vedėjas, rašytojas Juozas Gaižauskas savo penktojoje knygoje „Antarktidos indėnai“. Jo vaizduojama Antarktida nėra įprasto pasaulio Antarktida, nors koordinatės ir tos pačios:

„Antarktidos karalystė? Dar vakar nebuvau tikras, ar ji apskritai egzistuoja, o šiandien stoviu priešais didžiulę minią, klausydamas, kaip ginčijasi išrinktieji. Dėl ko jie ginčijasi? Dėl manęs? Bet kas aš toks, kad reikėtų gaišti laiką? Ši šalis bekraštė, čia tiek nuostabių dalykų! Ir tiek neįtikėtinų minčių, kurios tik čia virto kūnu: rogės iš žuvų? – kas galėtų geriau sugalvoti! O degantis sniegas? – kieno šis išradimas?! Šis pasaulis toks nuostabus, kaip ir jo čiauškantys žirgai! Ir ta mergaitė mėlynomis akimis juk gimė čia… O kur jai daugiau gimti, kai niekas nelaukia ar nesuteikia progos? Nejučia peržvelgiau tylinčią minią, nusidriekusią į tolius: juk čia susirinko narsiausi, geriausi ir nuostabiausi pasaulio atstumtieji. Vieni čia gimė, kiti atėjus laikui atvyko, bet visus juos vienija tai, kad kitur jiems nebėra vietos. O jie šypsosi, moja ir tiki tavo galia“ (p. 92).

Antarktidos indėnųpagrindinis veikėjas – berniukas, senelio garbei pavadintas Kleopo vardu. Jo pusantrų metų vyresnė sesuo Upė serga, mergaitės sveikata prastėja, ji gyvena ligoninėje. Tėvai vis daugiau laiko praleidžia su dukterimi, ją slaugydami, tad Kleopas kuriam laikui apsistoja kaime, beveik vienkiemyje, pas senelį. Čia jis pamažu atranda Antarktidos karalystę, o galiausiai sužino esąs Antarktidos indėnas – Vedlys Pirmoji Plunksna.

„Čia atvykau ne dėl savo sugebėjimų, jie man tik padėjo. Atvykau pamatyti senelį, nes labai jo pasiilgau. Viliuosi jį apkabinti ir grįžti atgal, nes turiu, kur grįžti. Manęs seniai laukia mama ir tėtis, o svarbiausia, aš reikalingas Upei. Tai kokio sprendimo man reikia laukti? Juk tai ir yra sprendimas… Mintys nuplukdė tolyn, iki pat horizonto, ten, kur blausiai žiba varinė indėnų saulė, nuspalvindama šį nuostabų pasaulį. Žvelgiau, kaip minia kartu pasuka galvas, stebėdama saulę, tada atsigręžia į mane ir mano sąmonėje nuvilnijo viso pasaulio kartu pasakyti žodžiai:

– Mes girdime tave, Pirmoji Plunksna“ (p. 92–93).

Mirtis nėra idealizuojama ar pateikiama kaip gražesnis, tauresnis, įdomesnis pasaulis, kito gyvenimo galimybė, tiesiog tokia yra būties tikrovė, kurią privalu priimti, o svarbiausia – atsakingai kiekvienam įvykdyti savąsias užduotis čia, Žemėje, šiame gyvenime; kaip Kleopui – atsisveikinti su seneliu, palydėti seserį ir būti su mama ir tėčiu.

Juozas Gaižauskas šią knygą, kurioje jautriai pasakoja apie artimojo netektį, apie mirties karalystę – amžinybę – ją – Antarktidą, skiria „visiems vaikams, kurie gimė, užaugo, paseno, mirė ar neturėjo galimybės gimti“, – linkėdamas: „Tešviečia jiems Antarktidos varinė saulė!“

Autorius paprasta it lengvai besiliejanti akvarelė, ką vizualiai įprasmina Linos Lingienės sukurtas viršelio – nuotraukos autorė Natalia Hubbert – ir knygos maketo žydraspalvis dizainas, padabintas viena kita tikrų tikriausia indėno karūnos plunksna, nestokodamas humoro, giliaprasmiškai teigia: vaikai yra stiprios, išmintingos asmenybės, nuo jų nereikia slėpti gyvenimo tikrovės, jų nereikia „saugoti“ nuo būties tiesos, vaikai savaime, kartais dar net geriau, tikriau, giliau nei suaugusieji jaučia, supranta, žino, kas ir kodėl vyksta ir kaip turi vykti. Būtent todėl Kleopas „Antarktidos indėnuose“ įprasminamas kaip Vedlys, kuriam patikėta užduotis – misija palydėti mylimąja seserį į kitą pasaulį, anapus-kitapus įprastojo gyvenimo žemėje – į Antarktidos karalystę.

„Žvelgiau į krintančiose snaigėse dingstantį senelio siluetą ir jutau širdyje kylantį dar nepatirtą jausmą. Atrodė, esu kupinas tokios neįtikėtinos graudžiai galingos jėgos, užpildžiusios visą esybę, kurią privalau kažkur padėti, daryti su ja ką nors, tada išskėčiau rankas ir suklikau mintyse su tokia jėga, kad, regis, akimirkai pakėliau visą pasaulio sniego paklotą:

– Girdžiu tave, Antarktida!

Kiek patylėjusi Antarktida atsiliepė:

– Gera girdėti ir tave, Pirmoji Plunksna!“ (p. 99).

Tai atliepia Juozo Gaižausko ištartis leidinio pabaigoje: „Vaikystėje žinojau, kad Žemėje gyvena drakonai. Puikiai prisiminiau, kaip senų senovėje skraidžiau ant jų kuprų. <…> tylėjau pusę amžiaus, kol, matyt, pakankamai suaugau ir nejausdamas jokios gėdos nebijau prisipažinti: – Aš vis dar prisimenu juos, neįtikėtinus drakonus ir debesimis keliaujančius indėnus, jie visada gyveno tarp mūsų! Gyvena ir dabar.“

„Antarktidos indėnų“, ko gero, esminė idėja – kalbėti apie atsisveikinimo reik(š)mę, prasmę, gyvenimo po mirties tikrumą, nes visi išėjusieji gyvena mūsų prisiminimuose, tik kiekvieno asmeninis noras, nusiteikimas ir pasirinkimas, kiek ir kaip, išlaikyti tą ryšį, lemia santykio gyvastingumą. Gaižausko kūrinyje pavaizduotos kelionės tarp pasaulių – įprastojo gyvenimo ir Antarktidos karalystės realybės – įsteigia ir dovanoja išplėstinės, daugybinės būties vaizdinį – niekas nesibaigia, viskas tęsiasi, tai galima užčiuopti kasdieniniame bėgsme patiriant prasmės akimirką:

 „Visa savo mažyte siela jutau tų pasaulių ribą. Ji smelkėsi kiaurai kūną, vis tvodama per paširdžius ir tirpdama ant skruostų snaigėmis aimanavo tokią gėlą, kurią vos pakėliau sunkiai kvėpuodamas ir tylint mintims.

<…> Tas jausmas… kurį dabar jaučiu… kas tai per jausmas? – paklausiau gaudydamas kvapą ir akimis gaudydamas skrajojančias snaiges.

– Tokio jausmo vedami kariai atlieka didžiausius žygdarbius, poetai kuria iliadas, šventieji gieda psalmes, o mamos dainuoja lopšines… Tai svarbus jausmas.

– O kaip jis vadinasi?

– Prasmė akimirka, – atsakė senelis paglostydamas man petį“ (p. 97–98).

Antarktidos indėnai“ – vaizduotės žaismo, šviesaus tikėjimo ir pasitikėjimo būties prasme pripildytas kūrinys kiekvieno skaitytojo širdį prakalbina unikaliai ir autentiškai. Autorius bei aptariantieji knygą ją gretina su Antoineʼo de Saint-Exupéry „Mažuoju princu“, recenzijos autorės nuomone, Juozo Gaižausko papasakota istorija yra ypač artima Astridos Lindgren „Broliams Liūtaširdžiams“, grožinės literatūros meno galia praskleidžiama uždanga į būties slėpinį, leisdama jį išvysti tyros vaiko sielos akimis. Tai – tikrų tikriausia dovana kiekvienam skaitytojui, tad rekomenduotina ieškoti ir kiekvieną asmeniškai nukeliauti į tą slaptingą Antarktidos karalystę, kur girdima kiekviena širdis, kur svarbu net ir pačios mažiausios sielos skausmas“ (p. 161) .

„Dangus pritilo, laikas vėl pradėjo tiksėti ir pasirodė begalinio dydžio žalia dangaus pašvaistė, savo nuostabiu švytėjimu liudijanti kritusių didvyrių šlovę. Balsas palaukė, kol pašvaistė bent krašteliu palies kiekvieno Pasaulio Vigvamo gyventojo širdį, tada sužiuro į minią ir tarė:

– Antarktidos malda.

Kai ją vienu metu mintyse prabilo visas pasaulis, apmiriau ir klausiausi vos atgaudamas kvapą. Įsiklausęs į tuos žodžius, suprantamus net Antarktidos paukščiams, pajutau tokį begalinį gerumą ir graudulį, tokią užuojautą ir ilgesį, kad nejučia pašiurpau, ir giliai atsikvėpęs išleidau susikaupusį skausmą į dangų, kur jis blykstelėjęs sopuliu išnyko pašvaistėje ir viduje įsivyravo glostanti tyla. Keista tyla. Net nenutuokiau, kaip apibūdinti tą jausmą, niekada iki šiol nebuvau jo patyręs… kai glostoma tavo siela. Galėčiau jį įvardyti visais nuostabiausiais žinomais žodžiais, tik ar verta? Kai tave glosto vienu švelnumu labiau nei meilė…

„Už mirusių teisę gyventi,

Už negimusių teisę gimti,

Už skausme įstrigusių viltį

Ir parpuolusių – atsikelti.

//

Už nuskriausto kūdikio juoką,

Už virpančią pirmąją meilę,

Už mamos šypseną meilią

Ir draugo ranką paduotą.

//

Už pasiilgtą apkabinimą,

Nuolankiai atleidžiamą kaltę,

Už kiekvieną prasmės akimirką

Šiandien tariu: – Ačiū“ (p. 158–159).

Jeigu būtų išmokta ir kasdien prisimenama, kartojama „Antarktidos malda“, kiekviena siela būtų paglostyta, o dienų tėkmėje, laiko bėgsme visiškai paprasta būtų patirti tą gerumą vieno švelnumo labiau nei meilė.

Elvina Baužaitė

Leave a Reply