DAINOS – KVIEČIANČIOS PAŽVELGTI Į SAVO VIDŲ

Perskaitęs 2023 m. Jūros šventės programą pamačiau, kad Teatro aikštėje koncertuos atlikėja Jurga Šeduikytė. Nusprendžiau, jog koncerto tikrai nepraleisiu. Nors Jūros šventės metu neturėjau konkrečių planų, tačiau į šios dainininkės koncertą privalėjau nuvykti. Užfiksavau mintyse valandą, bet sumaišiau dienas. Atėjau penktadienį, o Jurgos ten nebuvo. Pasitikrinau programą iš naujo ir supratau, kad tai įvyks šeštadienį… „Nieko tokio, aš sugrįšiu“ – pagalvojau.

Atėjo šeštadienio vakaras. Išėjome su draugais iš kito pasirodymo anksčiau, kad spėtume į Jurgos koncertą. „Ar galime paskubėti, juk liko tik 10 minučių“, – tariau jiems nurodydamas, kur reikia eiti, jog kuo įmanoma greičiau pasiektume Teatro aikštę, apeidami žmonių mases. Aikštėje buvo sudėtos kėdės, bet visos vietos užimtos. Tačiau neįpusėjus koncertui, kažkas nusprendė išeiti, todėl nubėgau prisėsti. Įsitaisiau patogiai antroje eilėje per vidurį. Ir tą valandą galėjau ramiai įsijausti į koncertą ir juo pasimėgauti. Atlikėja žiūrovų prašė klausantis koncerto pabandyti dainų žodžius „perleisti per save“. Iš tiesų, jos dainų tekstai, mano nuomone, itin vertingi, kviečiantys kelti klausimus apie save patį bei prasmės pojūtį šiame pasaulyje.

Iš jos pasisakymų koncerto metu ir dainų tekstų, galima pajusti, kad pati Jurga per gyvenimą „eina vidiniais takais“; bando juos praminti, kelia esminius būties klausimus. O vėliau, visa tai sudeda į dainų tekstus, kurių pagalba klausytojus bando padrąsinti atrasti savo sielos takus. Jeigu būčiau biblioterapeutas, tam tikrus jos kūrinius naudočiau terapiniais tikslais. Viena iš tokių „sielą atveriančių dainų“, nuskambėjusių tą vakarą – „Kelionė laiku“. Šiame kūrinyje yra taiklus klausimas, į kurį, ko gero, privalo atsakyti kiekvienas:

Ką sakytum, jei sutiktum

Vaiką, kuriuo buvai kadais?

Ar tada svajojai būti

Kuo šiandien tapai?

Koncertas baigėsi daugeliui žinoma muzikantės daina „Nebijok“. Su kuria, pasak pačios Jurgos, ji pradėjo savo muzikinę karjerą. Todėl kiekvienam, šį tekstą skaitančiam žmogui, palinkėčiau atsakyti į Jurgos užduotą klausimą. O suradus atsakymą – nebijoti tapti tuo, kuo, iš tiesų, nori būti ir drąsiai žygiuoti pasirinktu keliu.

Mano pažintis su Jurgos muzika prasidėjo, kai man buvo septyneri. Per radiją išgirdau jos dainą „Saulė vandeny“. Pamenu, suklusau, nes dainos melodija itin patiko – pajutau keistą, bet gerą jausmą, lyg kvietimą apie kažką pasvarstyti. Todėl galiu teigti, kad su šios atlikėjos dainomis užaugau ir vis dar augu. Po koncerto, man brangus asmuo pasakė, jog galvojo, kad apskritai anksčiau nebuvo girdėjęs nei vienos Jurgos dainos. Tačiau, pasirodo, kad žino daug Jos dainų, nes jos nuolat groja namuose, tik nesuprato, kad čia, būtent, Jurgos kūriniai.

Įspūdį padarė dar ir tai, kad atlikėja po koncerto skyrė laiko savo klausytojams: su jais trumpai pasikalbėdama, apsikabindama, nusifotografuodama. Spurdėjau iš noro ir aš prieiti, bet atsakiau, kad ne, eikime namo, nes bijau, todėl neisiu. Tada draugė prisiminė Jurgos koncerto metu pasakytus žodžius: „Tikrasis atsakymas ateina pažiūrėjus į dangų per dešimt sekundžių“. Ji ištarė šiuos žodžiu ir liepė pažiūrėti į dangų, o tada vėl atsakyti. Vis tiek pasakiau, kad nenoriu, nors viduje norėjau, kol, galiausiai, pasidavęs įtikinėjimams, nuėjau. Susitikęs su Jurga pasakiau, jog jos dainos – prasmingos bei reikalingos. Paminėjau, kad ji – pirma atlikėja prie kurios prieinu gyvai: trumpam pasisveikinti ir nusifotografuoti.

Manau, muzika itin praturtina mūsų gyvenimus. Koncerto metu „nedainavau lūpomis“, tačiau viduje kilo stiprus jausmas. Atrodė, jei būčiau vienas, tikrai, dainuočiau iš visos sielos, o savo kūnui leisčiau pasitikėti muzika ir judėti taip, kaip jis nori. Iš tiesų, kiek daug laimės gali susikurti žmogus, klausydamasis mylimus kūrinius. Galvoju, kad tai yra vienas iš būdų patikėti, jog vis dar jauti ir tikrai gyveni.

Danielius Einikis, 22 metai