Siurrealizmo idėjos architektūroje. II dalis
Kaip ir daugelis meno srovių, siurrealizmas buvo iki tol egzistavusių estetinių sampratų tąsa. Architektūra siurrealistams tapo priemone įkūnyti drąsias idėjas. Prancūzas rašytojas ir poetas André Bretonas, iširus dada judėjimui, 1924 metais suformulavo pirmąjį siurrealizmo manifestą, kurio pagrindinis teiginys – iracionalumo, dvasinės laisvės, proto ignoravimo, spontaniškumo siekis. Kūrybine priemone siurrealistams tampa simbolis, vizija. Siurrealistai siūlė žymius pastatus panaudoti siurrealistinio miesto konstravimui. A. Bretono idėja – Paryžiaus Vandomijos (Place Vendôme) aikštės koloną „pakeisti gamyklos kaminu su lipančia nuoga moterimi“. Egipto obeliskas Paryžiuje, jo nuomone, galėtų būti perkeltas prie Skerdyklos (Les Abattoirs)[1] įėjimo ir būtų laikomas gigantiškos pirštinėtos moters rankos. Dadaizmo judėjimo kūrėjas Tristanas Tzara siūlė Panteoną vertikaliai perskelti perpus ir atitraukti pastato dalis vieną nuo kitos pusės metro atstumu. Prancūzų poetas Paulis Eluard‘as (1895–1952) yra prognozavęs, esą vieną dieną pastatai taps išverčiami lyg pirštinės, o gamtinį kraštovaizdį, jo nuomone, labai papuoštų klasikinės formos. Tarkime, pora marmurinių skulptūrų, vaizduojančių nuogas moteris, sukurtų gerą įspūdį šviežiai suartame lauke. Besiganantys gyvuliai ir kaklaraiščiais ryšinčios žmonių figūros vandenyje, P. Eliuard‘o manymu, būtų puikus kontrastas vandens monotonijai. Visą tai papildytų žemė, nubarstyta galvomis, medžiai su rankomis, pėdų nusėtos rąžienos… Rašytojas André Pieyre‘as de Mandiargues (1909–1991) savo poemose[2] aprašo įvairias konstrukcijas, kurias svajojo sukurti: tai gigantiško bronzinio revolverio pavidalo fontanas mokyklos žaidimo aikštelėje; moters kojos, avinčios rožinį batelį, formos švyturys. A. Bretonas savo manifeste menininką Georges‘ą Malkine‘ą (1898–1970) pavadino absoliutaus siurrealizmo kūrėju. G. Malkine‘o tapybos serija, skirta įžymybių būstams (La Demeure, 1966) yra architektūros panaudojimo siurrealizmo tapyboje pavyzdys. Siurrealizmo pradininkai taip pat pat įgyvendindavo architektūrines vizijas savo aplinkoje. Marcelis Duchamp‘as (1887–1968) savo buto duris sumontavo taip, kad jos vienu metu būtų ir uždarytos, ir atviros. Be abejo, žymiausias siurrealizmo dailininko S. Dali architektūros darbas – gimtojo Figereso miesto Ispanijoje teatro pastatas. 1960 m. miesto valdžia ir pats dailininkas nusprendė atstatyti Ispanijos pilietinio karo metu nuniokotą miesto muziejaus pastatą ir jame įkurdinti S. Dali teatrą-muziejų. Šiame komplekse siurrealistinės idėjos sėkmingai pritaikytos eksterjero ir interjero, baldų ir atskirų detalių sprendiniuose. Dar prieš susipažindamas su A.Bretonu, JAV austras Frederickas Johnas Kiesleris (1892–1965) savo kūryboje atvirai propagavo siurrealistines idėjas. 1933 metais šis architektas, dizaineris, scenografas ir skulptorius išplėtojo nesibaigiančio namo (endless house) idėją. Kūrinyje skulptūra susilieja su architektūra. Kiti žinomi menininko darbai yra Knygų šventykla Jeruzalėje (1965, kartu su Armandu Philipu Bartosu ir Gezeriu Helleriu), Universalaus teatro idėja (1961), Miestas erdvėje (1925). F. Kiesleris, neigdamas tuo metu populiarias Bauhauso ir architekto Le Corbusier idėjas, savo manifeste[3] dėstė: „Poreikiai nėra statiški, jie kinta“. F. Kiesleris pasiūlė ir korealizmo (correalism), arba nuolatinės sąveikos tarp žmogaus, jo gamtinės ir technologinės aplinkų, terminą. Utopinės idėjos XX amžiaus viduryje Siurrealizmo idėjos prigijo ir tarp JAV kūrusių architektų. Vienas jų, Bruce‘as Alonzas Goffas, savo absoliučios architektūros terminą iliustravo apie 500 projektų. Tiesa, realizavo tik ketvirtadalį jų. Tarp jų – nemažai privačių namų: spiralinis E. Bavinger namas Normano mieste Oklahomoje, A. Struckus namas Los Andžele. B. A. Goffo kūrybai būdingas iracionalumas, simbolizmas, gamtinių motyvų naudojimas. Siurrealizmo idėjomis naudojosi ir naiviojo meno (naive art) atstovai. Žymiausi pavyzdžiai yra Simono Rodia 1954 metais pabaigti Vatso bokštai (Watts Towers) Los Andžele (JAV), Ferdinando Chevalo 1912 metais po 33 metų trukusių darbų pabaigtas statinys – Idealūs rūmai (Le Palais Ideal). Siurrealizmo apraiškos šiuolaikinėje architektūroje XXI amžiuje siurrealizmo, simbolizmo, ekspresionizmo idėjos sėkmingai integruojamos žymių architektų. Skirtingai nuo praėjusio amžiaus vidurio, joms neabejingų kūrėjų sumanymai tampa ir prestižine preke. Technologizacija nebe konfliktuoja su iracionaliąja architektūra, bet padeda jai skleistis. Tokie kūrėjai kaip Frankas O. Gehry, Ericas Owenas Mossas, architektūros firmos „Coop Himmelb(l)au“ įkūrėjas Wolfas D. Prixas ir daugelis kitų tai iliustruoja savo kūryba. Menininkas, fotografas Gordonas Matta-Clarkas siurrealistine maniera „preparuoja“ ruošiamus nugriauti pastatus, atverdamas vidaus ir išorės erdves. Architektas Robertas Brunas savo metaliniame name Ransomo kanjone JAV pritaikė ir gotikinius motyvus. O šių dienų Piranesiu pavadinamo japonų tapytojo Minoru Nomatos darbai rodo, kad ir negausios utopinės idėjos gerokai pakylėja architektūros meną nuo pragmatiško, funkcionalistinio požiūrio. Siekiančių šito neabejotinai bus ir ateityje. Literatūra:
[1] Vėliau – Paryžiaus pavilijonas (Pavillon de Paris), dabar šioje vietoje koncertų salė „Zenit“ (Le Zénith) [2] André Pieyre de Mandiargues (1948) [3] Frederick John Kiesler (1939) |