Siurrealizmo idėjos architektūroje. I dalis

Oficialiojoje architektūros teorijoje termino „siurrealizmo architektūra“, apibūdinančio atskirą laikotarpį iliustruojančią architektūros meno kryptį, nėra. Šį žodžių derinį rašančiųjų architektūros tema publikacijose galima sutikti fragmentiškai, tačiau atskiru žanru siurrealizmas nevirto – tiesa, kaip ir kitos utopinės architektūros bei meno apraiškos.

Étienno-Louiso Boullée sukurtas Isaaco Newtono mauzoliejaus projektas. Šaltinis – highlike.org

Étienno-Louiso Boullée sukurtas Isaaco Newtono mauzoliejaus projektas. Šaltinis – highlike.org

Reikėtų kalbėti apie siurrealizmo idėjas architektūroje ir mene. Tuomet galima būtų įvardinti tris diskurso kryptis. Pirmoji – bet kokių utopinių idėjų atsiradimas architektūroje iki Andrė Bretono siurrealizmo manifesto[1] paskelbimo 1924 metais, antroji – pastatų, architektūros objektų kaip priemonių naudojimas kitų menininkų siurrealistų (dailininkų, poetų) kūriniuose, ir trečia – siurrealizmo arba jam artimų idėjų įkūnijimą vėlesnio laikotarpio architektų ir kitų menininkų darbuose.

Utopinė architektūra neoklasicizmo laikotarpiu

Vienas labiausiai siurrealistų tapytojų cituojamų istorinių asmenybių – Italijos architektas ir oforto[2] graviūrų meistras Giovanis Battista Piranesis (1720–1778). Kaip atsaką į to meto tikrojo stiliaus paieškų rezultatą paskelbusiam J. D. Le Roy’ui[3], Piranesis savo darbe[4] prie tokių ištakų priskyrė ir graikus aplenkusių etruskų bei vėlesnę, romėnų, kultūras.

Siekdamas savo idėjas pateikti įtaigiau, Piranesis pasitelkė jau nebe klasikinės orderio sistemos techninį vaizdavimo būdą, bet emociškai paveikias menines priemones – miestovaizdžių graviūras. Piranesio graviūrose vaizduojamus Romos miestovaizdžius[5] jo amžininkas Edmundas Burkė įvardijo kaip didinga, dramatiško mastelio yrančią senovę. Šios priemonės XX amžiuje atitiks siurrealistų siekius savo darbuose išreikšti laikinumo, prieštaringumo ir nostalgijos atmosferą. Pavyzdys – Piranesio ištobulinta kapričės (capricci) technika, kai statiniai vaizduojami išgalvotoje aplinkoje.

Kita asmenybė, kurios kūrybą kritikai priskiria utopinės architektūros ištakoms, buvo architektas, vizionierius Étienne-Louis Boullée (1728–1799). Pradėjęs nuo Prancūzijoje tuo metu vyravusios klasikinės architektūros studijų ir darbų, dėstęs Karališkoje architektūros akademijoje, É-L. Boullée vėliau dirbo Prūsijos karaliaus Frydricho II vyriausiuoju architektu. Dėstydamas Nacionalinėje tiltų ir kelių mokykloje (École Nationale des Ponts et Chaussées), kūryboje jis pradeda naudoti abstrakčias geometrines formas, didžiulį mastelį, nesibaigiantį elementų ritmą ir vis mažiau dekoratyvių detalių. Jo stilius dar pavadinamas jausminiu neoklasicizmu, arba, anot Kennetho Framptono, genre terrible[6].

Žymiausias É-L. Boullée kūrinys – milžiniško dydžio, beornamentis taisyklingos sferos formos objektas, paminklas (cenotaph) Isaacui Newtonui (1784). Nerimą ir tuo pačiu pakylėjimą galinti sukelti sferinio objekto su daugybe skylučių forma viduje spindi šviesa, dienos metu sukuriant žvaigždžių dangaus skliaute iliuziją. Monumentas I. Newtonui – šešėlių nemetantis objektas. Šis ir kiti É-L. Boullée darbai, tokie kaip Nacionalinė Prancūzijos biblioteka (1785), tapusi monumentu mokymuisi ir romantiškumui, nors ir likę nerealizuoti, tapo utopinės architektūros pavyzdžiais ir įkvėpė vėlesnių kartų kūrėjus.

Étienne-Louiso Boullée monumento Isaacui Newtonui 3D vizualizacija

Anot K. Framptono, neoklasicizmas ne tik plėtojo renesansinę žmogaus pergalės prieš gamtą tradiciją, bei ir įtvirtino žmogiškosios sąmonės pokyčius naujos kultūros formavimosi link –kultūros, kuri būtų skirta tiek aristokratijai, tiek besiformuojančiai buržuazijai.

Tai savo darbais pademonstravo kitas utopinių idėjų neoklasicizmo architektūroje atstovas, prancūzas Claude-Nicolas Ledoux (1736–1806). Ji manė, kad prabanga – ne tik kilniųjų privilegija, bet ir amatininkų būtinybė, mat, anot jo, ūkinis statinys esąs toks pat svarbus, kaip ir pilis. Šią mintį iliustruoja žymiausias jo darbas – druskos gamyklos kompleksas Arc-et-Senans komunoje, dar vadinamas Šo (Chaux) miestu (1773–1779). Neįprastai ištaigingas apskritimo formos plano kompleksas, kur net kalvės turėjo dorėnines kolonas, vadinamas vienu iš pirmųjų industrinės architektūros pavyzdžių.

Kompleksą, kurį sudarė hierarchine seka išdėstytų pastatų visuma, C-N. Ledoux papildė namu su tiltu per Lu (Loue) upę. Miesto elementais tapusiems Sutaikymo šventyklos (Pacifere), Moralės mokyklos (Panareton), Meilei dedikuotos šventyklos (Oikema), viešų pirčių, dirbtuvių, turgaus ir kitiems pastatams architektas suteikė švarių geometrinių formų: kubo, piramidės, cilindro, sferos –pavidalus. Šo kompleksas – tai simboliais ir reikšmėmis iliustruoto idealaus miesto (Cite ideale) pavyzdys.

Dokumentinis filmas (anglų k.) apie Šo kompleksą

Kitas prancūzų utopinės architektūros atstovas Jeanas-Jacques’as Lequeu (1757-–1826) savo vizijas paliko piešiniuose. Žymiausios iš jų – Žemės šventykla (Temple de la Terre), Princo medžioklės vartai (La porte de la chasse du Prince et I’etable). J-J. Lequeu darbai buvo artimesni siurrealizmo idėjoms nei É-L. Boullée ir C-N. Ledoux sumanymai bei pasižymėjo žaisminga, kiek absurdiška simbolika, gamtiniais ir net erotiniais motyvais.

Jeano-Jeacqueso Lequeu Žemės šventyklos projektas. Šaltinis – googleusercontent.com

Jeano-Jeacqueso Lequeu Žemės šventyklos projektas. Šaltinis – googleusercontent.com

Šių neoklasicizmo atstovų darbai tebėra vertinami kaip Apšvietos amžiaus avangardinės  architektūros pavyzdžiai. Architektai supriešindavo abstrakčias geometrines ir klasikines formas, kurios, anot graikų filosofo Platono, egzistuoja gamtoje; inovatyviai naudojo šviesos ir šešėlio priemones. Jų darbai buvo racionalaus neoklasicizmo mąstymo antitezė.

Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos Napoleono imperijos didybę aukštinęs ampyras (Style Empire) ir vis spartėjanti industrializacija, plieno panaudojimo bumas transformavo neoklasicizmo idėjas. K. Framptonas išskiria dvi pagrindines kryptis: struktūrinį klasicizmą, kuriam būdingas racionalus, taikomasis, tipologizuotas požiūris į aplinkos ir gerovės kūrimą (Cordemoy, Laugier, Soufflot, Choisy) ir romaniškąjį klasiciszmą – tai É-L. Boullée ir C-N. Ledoux idėjų tęsėjai, kuriems formos fizionomika išliko svarbiausiu kriterijumi (Leo von Klenze). Būtent ši romantiška, laiko ir formos metafiziką propagavusi estetikos kryptis XX amžiuje, papildyta Sigmundo Freudo psichonalizės atradimais, virto terpe, kurioje gimė ir tiesiogiai reiškėsi siurrealizmo idėjos.

XX amžiaus pradžia ir Naujasis menas

Architekto ir teoretiko Eugene’o Viollet-le-Duc (1814-1879) struktūrinio racionalizmo idėjos skelbė: yra du tikros architektūros kūrimo būdai – sekti poreikių diktuojama programa arba jos konstravimo metodika. Pastarojo būdo sekėjai Belgijoje, Prancūzijoje, Britanijoje, Ispanijoje (Victoras Horta, Hectoras Guimard’as, C. R. Mackintoshas, Antonis Gaudis) E. Viollet-le-Duc idėjas įkūnijo meistriškai išnaudodami pagrindinių statybinių medžiagų: metalo, stiklo ir akmens –savybes.

XIX amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje gimsta Naujojo meno[7] kryptis, sujungusi dekoratyvųjį daiktų, interjero ir statinių architektūros dizainą. Skirtingai nuo Belgijos ir Prancūzijos dekoratyviojo Art Nouveu, Austrijoje ši kryptis įgavo daugiau metafiznio simbolizmo bruožų. Kartu su tapytojais Gustavu Klimtu ir Kolomanu Moseriu architektai Josepha Maria Olbrichas ir Josefas Hoffmanas 1897 metais sukyla prieš Vienos meno akademiją. Palaikomi architekto Otto Wagnerio, jie įkuria Austrijos menininkų sąjungą, dabar žinomą kaip Vienos secesija (Wiener Secession). Du žymiausi J. M. Olbricho kūriniai išsiskyrė masyviais ir kontrastuojančiais su pastatu elementais. Tai sfera ant Sesesijos pastato Vienoje bei Darmštate (Darmstadt) 1901 metais pastatyto Ernsto Liudwigo namo pagrindinio įėjimo portikas su milžiniškomis statulomis. Toks kontrastingų formų naudojimas nebuvo būdingas Naujojo meno stilistikai, tad šie J. M. Olbricho sprendimai bendrame kontekste labiau priminė C-N. Ledoux utopistines idėjas.

Josepho Olbricho projektuotas Ernsto Liudwigo namas Darmštate. Šaltinis – wikimedia.org

Josepho Olbricho projektuotas Ernsto Liudwigo namas Darmštate. Šaltinis – wikimedia.org

Vokietis architektas ir urbanistas Brunas Julius Florianas Tautas (1880-1938), dar vadinamas architektūros ekspresionistu, savo 1914 metais suprojektuotame Krištolo pavilijone (Pabellon de Cristal) tarsi atkartojo É-L. Boullée idėjas. Tik šį kartą – panaudodamas stiklo kupolą šviesai į vidaus erdves įleisti. B. Tauto idėjos, anot K. Framptono, savo gotiška religine estetika oponavo tuo metu Walterio Gropiuso propaguojamai racionaliosios architektūros krypčiai, vėliau įsikūnijusiai Bauhauso architektūros estetikos pavidalu.

Bruno Tauto Krištolo paviljono 3D vizualizacija

Kitas vokiečių ekspresionizmo atstovas, architektas, dailininkas, poetas, kompozitorius Hermannas Finsterlinas (1887-1973) savo vizijas perkėlė į piešinius.

Vėliau, Europoje prasidėjus ekonominei suirutei, secesijos stilių pakeitė racionalizmo, funkcionalizmo idėjos. Salvadoras Dali (1904-1989) savo publikacijoje[8] siurrealistų leidinyje „Minotaure“ gyrė tuo metu nepelnytai pamirštą A. Gaudžio ir H. Guimard’o kūrybos originalumą. S. Dali žavėjosi savo kraštiečio, katalono A. Gaudžio, kūrybos principais – visiškai atsisakyti istorinių architektūros kanonų, pasitelkti tik gamtines, gyvūnų ir augalų, formas.

Antonio Gaudžio projektuota Casa Mila Barselonoje. Šaltinis – wikimedia.org

Antonio Gaudžio projektuota Casa Mila Barselonoje. Šaltinis – wikimedia.org

Siurrealizmo priešaušryje Vakarų Europoje susiklosčius sudėtingai ekonominei ir politinei situacijai, vis labiau ėmė reikštis racionalaus minimalizmo idėjos. Tai savo ruožtu vėliau suaktyvino joms priešingų idėjų konsolidaciją.

Literatūra:

  1. Andre Breton. Manifeste du surréalisme. Éditions du Sagittaire. 1924, Paris
  2. J.-D. Le Roy, Ruines des plus beaux monuments de la Grece. 1758
  3. Giovanni Battista Piranesi, Vedute di Roma, Antichita Romanae, vol.17. 1748
  4. Giovanni Battista Piranesi, Della Magnificienza ed Architettura de’ Romani. 1761
  5. Joshua Foer, A Minor History Of / Giant Spheres, Cabinet magazine Nr. 27. 2007, New York
  6. Kenneth Frampton. Modern architecture: A Critical History. 2007, London
  7. Frederick John Kiesler. Manifest of Correalism, 1939
  8. André Pieyre de Mandiargues. Les incongruite’s monumentales. R. Laffont, 1948, Paris
  9. Salvador Dali, ‘De la beauté terrifiantte et comestible, de l’architecture Modern’ style’. Minotaure, Nr. 3-4. 1933, Paris

II dalis


[1] Andre Breton (1924)

[2] Ofortas – grafikos technika, kuomet klišė daroma iš metalo (vario, cinko) plokštės, kuri keliskart ėsdinama azoto rūkštimi. Išėsdintos vietos padengiamos dažais ir daromas atspaudas (tarptautinių žodžių žodynas).

[3] J.-D. Le Roy (1758)

[4] Giovanni Battista Piranesi (1761)

[5] Giovanni Battista Piranesi (1748)

[6] Kenneth Frampton (2007)

[7] Prancūzijoje, Belgijoje – Art nouveau, Vokietijoje – Jugendstil, Portugalijoje – Arte nova, Italijoje – Stile Liberty, Centrinės ir Rytų Europos šalyse – modern, Katalonijoje – Modernisme

[8] Salvador Dali (1933)

Leave a Reply