Tėvynė šaukia savo vaikus

Va­sa­rio 20 die­ną Vil­niaus kny­gų mu­gė­je pri­sta­ty­ta de­biu­ti­nė Eg­lės Gu­do­ny­tės kny­ga – do­ku­men­ti­nis ro­ma­nas „Kar­ta nuo Si­bi­ro“. Ji at­si­ra­do iš Al­ta­jaus kraš­te užau­gu­sios au­to­rės ma­mos As­tos Moc­kai­ty­tės-Gu­do­nie­nės pri­si­mi­ni­mų. Šie, sa­vo ruo­žtu, bu­vo pa­pil­dy­ti jos ma­mos Ma­ri­jos pa­sa­ko­ji­mais. Tri­jų kar­tų ro­ma­nas, tri­jų kar­tų bal­sai…

Alinos Ožič (LŽ) nuotr.

E.Gu­do­ny­tė pri­si­mi­nė, kaip pa­klau­siu­si drau­gų ran­kraš­tį iš­siun­tė ke­lioms lei­dyk­loms. Ki­tą, mo­čiu­tės gim­ta­die­nio die­ną, pa­skam­bi­no „Min­ties“ lei­dyk­los at­sto­vė, sa­kė truk­dan­ti ro­ma­no rei­ka­lu. „Ned­rį­sau va­din­ti jo ro­ma­nu, o ir at­sa­ky­mo ne­la­bai ti­kė­jau­si“, – kuk­li­no­si 1993 me­tais Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­ją ir re­ži­sū­rą bai­gu­si li­te­ra­tū­ros de­biu­tan­tė. Klau­sia­ma, kaip ry­žo­si ra­šy­ti to­kią kny­gą, au­to­rė svars­tė, kad gal­būt tai mo­čiu­tės „me­ta­fi­zi­nis pa­stū­mė­ji­mas“. „Kas skai­tė ro­ma­ną, tur­būt pa­ju­to tą po­li­fo­ni­nį ar­ba bent jau tri­jų kal­bė­ji­mą. Au­to­rys­tė yra tri­gu­ba“, – tvir­ti­no E.Gu­do­ny­tė. Po kny­gos at­si­ra­di­mo su­lau­ku­si gau­sių at­gar­sių, iš­pro­vo­ka­vu­si gra­žių su­si­ti­ki­mų, ra­šy­to­ja tei­gė su­pra­tu­si, jog „Kar­tą nuo Si­bi­ro“ la­biau de­ra va­din­ti ne li­te­ra­tū­ri­niu, o so­cia­li­niu reiš­ki­niu.

Mo­te­rų trejybė

„Vie­na ver­tus, E.Gu­do­ny­tės kny­ga – vė­ly­vas de­biu­tas. Au­to­rė ar­tė­ja prie Že­mai­tės klu­bo, „Že­mai­tės prof­są­jun­gos“. Ki­ta ver­tus, vė­ly­vas de­biu­tas tu­ri daug pra­na­šu­mų. Tai la­bai są­mo­nin­gas veiks­mas. O ap­mąs­ty­ti tam ti­krą bran­dos tarps­nį ro­ma­no for­ma yra ga­na tin­ka­ma, – apie „Kar­ta nuo Si­bi­ro“ kal­bė­jo ra­šy­to­jas Ro­lan­das Ras­taus­kas. – E.Gu­do­ny­tė ap­mąs­to ne sa­vo bran­dą, o gi­mi­nės, svar­biau­sių mo­te­rų li­ki­mą. Jo pa­no­ra­ma ir veiks­mo vie­ta – Si­bi­ras.“

Pa­sak ra­šy­to­jo, šis žo­dis pa­ty­rė sa­vus virs­mus. „Tar­kim, de­vin­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je da­rė­si ne­jau­ku ne­bū­ti trem­ti­niu. Pa­si­py­lė me­mua­rų srau­tas, ku­ris su­ta­po su tau­ti­niu vie­šuo­ju tea­tru, kai gy­ve­ni­mas per­si­kė­lė į mies­tų aikš­tes ir gat­ves. Šie pri­si­mi­ni­mų teks­tai bu­vo per­dėm anks­ty­vi, juos teks skai­ty­ti iš nau­jo. E.Gu­do­ny­tės de­biu­tas įvy­ko vė­liau, kai tas srau­tas lio­vė­si. Džiu­gu, kad Eg­lė pa­si­rin­ko vi­sai ki­tą pa­sa­ko­ji­mo bū­dą. Apie tra­ge­di­ją ji pa­sa­ko­ja la­bai azar­tiš­kai“, – tvir­ti­no ra­šy­to­jas.

Anot jo, au­to­rei pa­vyks­ta par­ody­ti, kad Si­bi­re at­si­dū­ru­sių žmo­nių gy­ve­ni­mas, nors ir dra­ma­tiš­kas, ta­čiau yra vi­sa­ver­tis. „Jie iš­sau­go­jo sa­vy­bių, ku­rių pri­trūk­da­vo sa­va­me kraš­te li­ku­siems žmo­nėms. Bu­vo užg­rū­din­ti kaip nie­kas ki­tas, gy­ve­nęs čia, Lie­tu­vo­je. Trem­tis ne­bu­vo stig­ma ir trau­ma, ko­kią ga­lė­jai įsi­vaiz­duo­ti iš anų pa­sa­ko­ji­mų, ta­pu­sių vie­šo­sios erd­vės ob­jek­tu, – pa­brė­žė R.Ras­taus­kas. – Man pa­ti­ko au­to­rės pa­si­rink­ta in­to­na­ci­ja, kal­bė­ji­mo bū­das ir, be abe­jo, po­žiū­ris at­ga­lios – anū­kė žvel­gia į ma­ma, o per ją – į sa­vo se­ne­lę. Šios kny­gos mo­te­rų tre­jy­bė man pa­pa­sa­ko­jo apie la­bai stip­rių, ais­trin­gų ir šva­rių žmo­nių is­to­ri­ją.“

Teks­to gyvybė

Li­te­ra­tū­ros ty­ri­nė­to­jas Ma­ri­jus Šid­laus­kas pri­pa­ži­no, jog E.Gu­do­ny­tės kū­ri­nį ver­tin­ti tik pa­gal es­te­ti­nius kri­te­ri­jus ne­pa­kan­ka. „To­kios kny­gos tar­si iš­si­gau­bia, tu­ri eg­zis­ten­ci­nį, is­to­ri­nį, kul­tū­ri­nį mat­me­nį“, – tvir­ti­no M.Šid­laus­kas. Pa­sak jo, Vla­do Kal­vai­čio „Sus­tip­rin­to re­ži­mo ba­ra­kas“ ir „Kar­ta nuo Si­bi­ro“ yra ryš­kiau­si pa­sta­ro­jo me­to trem­ties li­te­ra­tū­ros pa­vyz­džiai.

„E.Gu­do­ny­tės ro­ma­nas – gy­va kny­ga. Ji pa­lie­čia skau­džiau­sias mū­sų at­min­ties vie­tas, – tei­gė kri­ti­kas. – Ra­šy­to­ja tu­ri pa­sa­ko­to­jos ta­len­tą. Te­mą jai pa­vy­ko su­de­rin­ti su įgim­ta in­to­na­ci­ja. Štai iš kur at­si­ran­da teks­to gy­vy­bė. Tu­ri­nys tra­giš­kas, su­nkus, ta­čiau vog­čia jau­čiu, jog per­so­na­žams pa­vy­džiu dau­ge­lio da­ly­kų – gam­tos iš­gy­ve­ni­mų, stip­rių, gry­nų eg­zis­ten­ci­jos aki­mir­kų, kai ma­tai, kad gy­ve­ni­mas ne­ina pro ša­lį.“ Pa­sak M.Šid­laus­ko, pir­mo­ji au­to­rės kny­ga – ti­kra, gy­va, ge­ra.

„Kam ji skir­ta? Iš­gy­ve­nu­siems trem­tį, ku­riuos su­nku nu­ste­bin­ti, ar jau­na­jai lie­tu­vių kar­tai? – svars­tė R.Ras­taus­kas. – Au­to­rė yra pra­si­ta­ru­si, kad ją do­mi­no, kaip pa­mils­ta­ma ir at­ran­da­ma Tė­vy­nė, ku­rios nie­ka­da ne­si ma­tęs. Eg­lės ma­ma užau­go Si­bi­re ir vis dėl­to sa­vo lie­tu­viš­ką­ją ta­pa­ty­bę pa­ju­to ga­na anks­ti. Kaip pri­si­jau­ki­na­ma tė­vy­nė? Ji at­ke­liau­ja iš pa­sa­kų, dai­nų. Tė­vy­nė šau­kia sa­vo vai­kus – šis niuan­sas yra la­bai aš­trus da­bar, kai emig­ra­vu­sių­jų iš ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos skai­čius ge­ro­kai vir­ši­ja Sta­li­no iš­vež­tų į Ry­tus. Tad ma­nau, kny­gą tu­rė­tų skai­ty­ti jau­na­sis skai­ty­to­jas, – tei­gė ra­šy­to­jas ir pri­dū­rė: – Toks teks­tas tu­rė­tų bū­ti mo­kyk­lų prog­ra­mo­se.“