„Teatras – tai buvimas kartu.“ Profesionalai ir jaunimas kūrė Nidoje

Rugsėjo 23–spalio 6 dienomis Vilniaus dailės akademijos (VDA) Nidos meno kolonijoje vyko objektų ir lėlių teatro kūrybinės dirbtuvės – VDA Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedros organizuojamo renginių ciklo, skirto scenografijos mokyklos 85 metų jubiliejui paminėti, dalis.

Gamtos apsuptyje patirties sėmėsi trijų Lietuvos aukštųjų mokyklų ugdytiniai: Vilniaus dailės akademijos (VDA) trečiojo ir kertvirtojo kurso scenografai, Telšių dailės akademijos baldų dizaino studentė, Slovakijos dailės akademijos lėlių specialybės studentas, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto (KU MF) režisūros katedros antro kurso lėlininkės bei Kauno technologijų universiteto (KTU) antrojo kurso garso ir vaizdo katedros studentai.

Apie dirbtuvių eigą, iššūkius ir atradimus pasakojo jų iniciatorė ir organizatorė VDA lektorė ir scenografė Giedrė Brazytė, KU MF asistentė, režisierė Karolina Jurkštaitė ir KTU lektorius, kompozitorius Antanas Jasenka.

G. Brazytė studentus supažindino su scenografijos istorija ir teatrine šviesa, pasidalijo savo patirtimi gaminant objektus ir lėles. KU docentė, režisierė  Jūratė Januškevičiūtė apžvelgė analizės principus, režisūrinės minties plėtotę. K. Jurkštaitė vedė kūrybinius trenažus, atskleidė objektų  judėjimo paslaptis. A. Jasenka pristatė muzikos panaudojimo galimybes kuriant spektaklio atmosferą bei nuotaiką.

Taip pat kūrybinėse dirbtuvėse svečiavosi Vilniaus „Lėlės” teatro režisierius Rimas Driežis, apžvelgęs Lietuvos lėlių teatro istoriją bei pristatęs pagrindinius lėlių valdymo būdus. Teatro kompozitorius Martynas Bialobžeskis papasakojo savo sukauptą patirtį kuriant muziką teatre.

Kūrybinėse dirbtuvėse lankėsi ir viešnia iš Varšuvos Ewa Piotrowska – lėlių teatro BAJ direktorė bei lėlių teatro režisierė. Menininkė pristatė objektų ir lėlių teatre vyraujančias tendencijas bei naujoves, kalbėjo apie kūdikių teatrą, spektaklius jaunimui, emigrantų teatrą.

n4

Ugdė nešablonišką požiūrį

Kokius tikslus kėlėte organizuodami dirbtuves?

K. Jurkštaitė: Pagrindinis dirbtuvių tikslas buvo suburti jaunuosius menininkus į  grupes, kuriose jie kartu kurtų, atrastų bendrus sprendinius, ieškotų alternatyvų, diskutuotų, argumentuotai reikštų mintis, šitaip prieidami bendrą rezultatą. Jaunieji kūrėjai dirbo grupėse, kuriose buvo po scenografą, lėlininką, kompozitorių. Kūrybinių dirbtuvių pagrindinė tema – gyvenimo ciklai: gimimas/ branda/ mirtis, su kuriais visi susiduriame kasdienybėje. Projekto dalyviai ieškojo būdų, kaip savo gyvenimišką patirtį  perkelti į sceną.

Viena iš pagrindinių problemų, kalbant apie lėlių ir objektų teatrą, yra šabloniškas šio teatro supratimas arba jo nesupratimas. Taigi dar vienas iš tikslų buvo „apkrėsti” jaunuosius menininkus lėlių ir objektų teatru. Jaunieji kūrėjai žiūrėjo įvairiausių lėlių teatre dirbančių menininkų (Frankas Soehnle, Philippe’as Genty, Duda Paiva trupės, Neville’is Tranteris ir kt.) filmuotus spektaklius, etiudus, spektaklių ištraukas, interviu su lėlių teatrui kuriančiais kompozitoriais. Studentai nuvyko ir į Klaipėdos lėlių teatrą, kur žiūrėjo spektaklį „Arbatėlė”.

G. Brazytė: Kūrybinėse dirbtuvėse buvo svarbu suvokti  komandinio darbo principą. Nesvarbu, ar tu esi scenografas, aktorius ar kompozitorius, – svarbu pats kūrybinis procesas, kuriame visi yra lygiaverčiai kūrėjai ir atlikėjai. Šitaip visi galėjo atskleisti save kaip dailininką, aktorių ar kompozitorių. Dailininkams, kurie pratę dirbti vieni, buvo ypač svarbu patirti, ką reiškia būti scenoje, turėti rankoje objektą, kaip šis gali atgyti. Svarbu ne tik sukurti scenografiją, lėlę, bet ir išmanyti, kaip ji veikia. Pasaulyje yra daug dailininkų teatro pavyzdžių, menininkų, kurie ne tik gali sukurti lėlę, bet ir moka ją valdyti, režisuoti vizualinių minčių srautą – šitaip taip dirba Frankas Soehnle, Duda Paiva).

Vykę trenažai buvo nuostabi patirtis, nes kai pradeda judėti kūnas, išjuda ir mąstymas. Šiuo požiūriu kūrybinės dirbtuvės tapo psichofizinės terapijos vieta.

A. Jasenka: Studentai turėjo unikalią galimybę susitikti Nidos meno kolonijoje ir pabūti kartu, drauge gaminti maistą, diskutuoti, ieškoti  bendrų socialinių, filosofinių, egzistencinių, technologinių temų bei  jas įgyvendinti. Tai buvo gera galimybė patirti skirtingų profesijų dinamiką: muzikai vaidino, scenografai pritaikė muziką, aktoriai kūrė objektus bei scenografiją, ir atvirkščiai.

Pažinti teatrą iš vidaus reikėtų kuo anksčiau

Ar galėtumėte išskirti pagrindines teatralų mokymosi programų ydas? Ar jos yra sprendžiamos? Kaip, jūsų nuomone, tai galima daryti?

K. Jurkštaitė: Mūsų teatrinės mokyklos nesimuliuoja teatro. Labai sunku suvokti, koks nuolatinis kūrybinis procesas verda teatre, jei dažniausiai scenografai ir kompozitoriai studijuodami kuria vieni, lėlininkai bendrauja tik tarpusavyje. O teatro esmė – bendradarbiaujanti grupė, ir galutinis  rezultatas priklauso nuo kiekvieno teatre kuriančio žmogaus. Programos nėra pritaikytos prie realios kasdienybės. Jei viename kurse nuo pradžių mokytųsi kompozitoriai, scenografai ir lėlininkai, be abejonės, viskas keistųsi. Studentai pradėtų žaisti teatrą jau mokydamiesi. Išsispręstų ir daug psichologinių problemų, kurias patiria jaunas kūrėjas, pradedantis dirbti teatre.

G. Brazytė: Jei šie jauni žmonės galėtų mokytis ir kurti kartu, gal būtų mažiau bedarbių, nes jie jau baigdami studijas galėtų funkcionuoti kaip kūrybinės komandos.

Kokius pozityvius studijų organizavimo pavyzdžius Lietuvoje ar užsienyje paminėtumėte?

G. Brazytė: Lietuvoje tokių pavyzdžių praktiškai nėra. Mėginama jungti VDA bei Vilniaus muzikos ir teatro akademijos mokymo procesus, bet kol kas vangokai. Trukdo ir tai, kad paskaitos vyksta skirtingose erdvėse, skirtinguose pastatuose, kai, pavyzdžiui, Prahoje DAMU universitetas telkia lėlininkus, aktorius, režisierius ir scenografus, alternatyvaus teatro kūrėjus, kino dailininkus. Jie turi mokymuisi gerai pritaikytas dirbtuves bei mokomąsias scenas su teatrine įranga. Taigi jaunieji menininkai jau studijų metais susipažįsta su teatru iš vidaus. Juo labiau, kad maži kursiniai darbai tampa savarankiškais mini spektakliais, kurie yra rodomi miesto gyventojams, ir visa tai virsta festivaliu. Jie turi galimybę patirti ne tik komandinio darbo reikšmę, bet ir pirmąją žiūrovo reakciją, kas taip pat be galo svarbu.

A. Jasenka: Skirtingose aukštosiose mokyklose studentai nagrinėja savo dalyką, bet Lietuvoje jaučiamas programos, kuri sujungtų viena kryptimi einančius, stygius. O juk tai galėtų duoti bendrą rezultatą, kurį mes vadiname „spektakliu”, „teatru”, „reginiu”, „būtimi”, „potyriu”, „čia ir dabar”.  Europos universitetuose, pavyzdžiui, Čekijoje, Suomijoje, tai jau vyksta. Šiais metais dėsčiau viename Italijos universitete Cosenzos mieste, netoli Sicilijos, kur minėti dalykai puikiai veikia. Studijos turi bendrą vektorių: vizualinį, garso bei muzikos panaudojimo, literatūros, mąstymo. Mano garso dizaino paskaitose būsimieji garso režisieriai studijuoja iš pažiūros ne savo profesijos dalykus, turime perskaityti, pavyzdžiui, Friedricho Nietzsche’s filosofinius veikalus, pjeses, poeziją tam, kad geriau suprastume technologijas muzikoje, kaip su ja elgtis ir ką jos reiškia vienu ar kitu atveju.

Į kūrybinį individualizmą žvelgia kitaip

Kokias tradicinės mokymosi sistemos problemas pastebite į dirbtuves suvažiavusių studentų veikloje?

K. Jurkštaitė: Kaip ir minėjau, viena iš pagrindinių ir opiausių problemų yra bendradarbiavimo stoka. Žinoma, lėlininkai neturi ir techninės bazės. Lėles ir scenografiją jie gaminasi patys, turėdami labai kuklias sąlygas.

A. Jasenka: Pradžioje problema buvo bendravimas. Mano paties didžiulei nuostabai, dalyviai norėjo būti individualūs, veikti nepriklausomai vienas nuo kito. Gal tai yra XXI amžiaus didžioji problema, kai susitikę draugai ima į rankas mobiliuosius telefonus ir bendrauja ne su priešpriešais sėdinčiu žmogumi, bet virtualioje realybėje? Elektronikos amžius skatina norą būti pačiam su savim. Bet teatras yra bendras kūrybinis procesas. Jei teatre nėra buvimo kartu: laiko išgyvenimo, mąstymo kartu, diskusijos – tuomet neįmanoma sukurti ko nors ypatingo.

Dirbdamas Norvegijoje, Oslo nacionaliniame dramos teatre, kartu su režisieriumi Oskaru Koršunovu, scenografu Vytautu Narbutu, su visa aktorių, technikų, scenos darbininkų grupe ėjome į kalnus, kad pabūtume kartu, nes turėjome vieną bendrą tikslą, spektaklį – „Peer Gynt”. Beje, maistą teatre kartais gamindavomės taip pat kartu. Šitaip dirbant, niekas netrukdė kurti individualiai, bet sykiu jaučiant partnerį.

Į ką kreipėte daugiausia dėmesio?

K. Jurkštaitė: Per trenažus ne tik išbandėme įvairių objektų judėjimo principus, bet ir daug dėmesio skyrėme visos grupės apjungimui, vienas kito pajautimui, atsipalaidavimui, koncentravimuisi.

G. Brazytė: Labai svarbu, kad galėjome aptarti tai, kas vyko, ką sukūrėme. Siekėme, kad visi kūrėjai galėtų išsakyti savo mintis, o kartu išgirstų ir kitų bei mūsų, keturių lektorių, patarimus. Akcentavome, kad bendro darbo rezultatas turi būti prasmingas ir visokeriopai kokybiškas – vizualiuoju, plastiniu bei garso požiūriu. Ir nesvarbu, kad tai tik penkių minučių pasirodymas.

A. Jasenka: Pirmiausia buvo svarbu minties, mąstymo raiška, idėjos grynumas, motyvacija. Be tokios pradžios nepajudėtume iš vietos.  Kitas etapas buvo suvaldyti tai, kas sumanyta ir konstatuota, kaip pasiekti išbaigtą realią veiksmo, garso, vaizdo išraišką.

Rimas Driežis

Rimas Driežis

Įvadas į lėlių teatrą

Su kokia teatro kalbos forma daugiausia praktikavotės?

G. Brazytė: Objektų teatro kalbos forma buvo pasirinkta neatsitiktinai, kaip įvadas į lėlių teatrą, nes dauguma dalyvavusiųjų šioje srityje žengia pirmuosius žingsnius. Daugumoje  teatro mokyklų, su kuriomis esu susipažinusi, ši teatrinė kalba būna pirmoji. Buvo svarbu suvokti, ką kiekvienas daiktas ar objektas gali papasakoti, kaip galima atskleisti jo istoriją per vaizdą, judesį ir garsą.

A. Jasenka: Objektų teatras, įvykių teatras, vizualusis teatras – pagrindiniai aspektai. Garsas taip pat yra materija, objektas. Turi dažnio fazes, jėgą, poziciją. Tad buvo įdomu teatrines sąvokas paversti garsais.

Kaip apibūdintumėte dirbtuvių rezultatus?

K. Jurkštaitė: Visi dalyvavę studentai yra kūrybiški, turi įdomių minčių, surado netikėtų sprendimų. Manau, kad šios dvi savaitės daugeliui iš jų buvo itin naudingos. Tikiuosi, jaunieji menininkai užčiuopė lėlių ir objektų teatro esminius principus, suprato, kokios plačios jo galimybės bei brandina naujų darbų sumanymus.

A. Jasenka: Reikia pripažinti, kad kai peržengėme bendravimo problemą, įvyko tikrai prasmingi ir turiningi įvykiai. Turime talentingą būsimųjų kūrėjų kartą.

G. Brazytė: Džiugu, kad pirmasis tokio pobūdžio projektas pavyko ir jo rezultatą galėjome viešai pademonstruoti VDA Nidos meno kolonijoje. Tikiuosi, kad požiūris į neribotas lėlių teatro galimybes ateityje turės apčiuopiamus kūrybinius rezultatus. Kol kas labai dažnai mūsų visuomenėje lėlių ir objektų teatras asocijuojasi išimtinai su vaikų teatru.

Projektą remė LR Kultūros rėmimo fondas, Vilniaus dailės akademija ir VDA Nidos meno kolonija, partneriai – Kauno technologijos universitetas ir Klaipėdos universitetas.

Leave a Reply