Rugsėjo „Duryse“ – gaivus festivalių lietus

Durys_virselis_2014 RUGSEJISŠiandien uostamiestyje su dienraščiu „Klaipėda“ pasirodė rugsėjo „Durys“ – devintasis mėnesinio kultūros ir meno žurnalo numeris. 64 puslapių, spalvotas, gausiai iliustruotas „Klaipėdos“ laikraščio leidinys, šiemet – 20-aisiais leidimo metais, remiant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, tapęs žurnalu, toliau įdėmiai fiksuoja, analizuoja, vertina ryškiausius uostamiesčio bei Klaipėdos krašto kultūros ir meno reiškinius.

Jie reprezentuoja Klaipėdą

Rugsėjo „Duris“ pradeda kultūros žurnalistės Valerijos Lebedevos publikacija, kurioje ji dalijasi savo ir viso būrio renginio komentatorių – žiūrovų, dalyvių, organizatorių įspūdžiais iš devintąsyk uostamiestyje surengto šiuolaikinių menų festivalio „Plartforma“. Be kita ko, straipsnyje autorė pastebi, kad „reprezentaciniams miesto renginiams (tokia yra ir „Plartforma“ – R.B.) seniai metas dalytis įdirbiu ir siūlymais – šitaip jie praturtintų vienas kitą“ (V.Lebedeva. Devintoji „Plartforma“: menas, draugiškas žmogui).

Muzikologė Danguolė Vilidaitė „Duryse“ grįžta prie vėlgi reprezentacinio šiemečio Klaipėdos muzikinio teatro festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, šiuosyk aptardama jo finalinį akcentą – Imrės Kalmano operetės „Misteris X“ („Cirko princesė“) premjerą, kuri, anot muzikologės, „garbingai užbaigė, tiesiog vainikavo virtinę įvairiausių renginių, skirtų operetės (…) išaukštinimui“. Spektaklio recenzijoje rašoma: „Naujasis klaipėdietiškasis pastatymas (režisierė – Rūta Bunikytė, dirigentas – Stasys Domarkas) tikrai nėra klasikinė operetė tradiciniu požiūriu. Siužetas pašaipiai sušiuolaikintas. Vietoje cirko mes matome dabartinę visuomenę, jos elitą (o gal ir pačius save), vietoje gyvūnų – žmonių ydas… (…)  Režisierės R.Bunikytės arsenale – priemonių daug, akivaizdu, kad ji žino, kaip veiksmą padaryti įdomesnį, dinamiškesnį, linksmesnį, ir tai įgyvendinta su skoniu“… (D.Vilidaitė. „Misteris X“ – uždangą praskleidus).

Svečias ir svečiuose

Jovita Navickaitė žurnale kalbina italų kompozitorių ir pianistą Vincenzo Cipriani, kuris rugpjūčio viduryje Klaipėdoje, Nidoje ir Palangoje – XVII tarptautiniame festivalyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ koncertavo drauge su Klaipėdos muzikinio teatro orkestro styginių grupe bei dainininke Vaida Genyte. „Džiazas, klasika, minimalizmas, populiarioji muzika – visa tai italų muzikos alchemiku tituluojamo V.Cipriani kūryboje susilieja į savitą muzikinę drobę. Šiuo „mišiniu“, pavadintu WEKE, jo autorius prisivilioja pilnas sales klausytojų gimtojoje Italijoje, atlieka jį Vakarų ir Rytų šalyse, keliauja po pasaulį, ieškodamas naujų jo dedamųjų. Šiandien V.Cipriani kuria ir atlieka muziką, aranžuoja, dėsto Materos muzikos akademijoje, vadovauja bent trims prestižinėms Italijos muzikos kūrėjų asociacijoms, rengia tarptautinius pianistų konkursus, muzikos festivalius. „Eklektika viduje“, – prisipažįsta jis ir ima vieną po kitos žerti mintis apie muzikos deskriptyvumą, technologijų nulemtus auditorijos pokyčius, populiariosios ir klasikinės muzikos revoliuciją, improvizavimą, džiazo krizę, klausos aparato evoliuciją… Visko ir neišvardysi“, – taip autorė pristato svečią. O V.Cipriani interviu teigia, kad „muzikantų misija viena – į muziką atvesti visus: jaunus, senus, išmanančius ir visiškai nieko nenutuokiančius“ (J.Navickaitė. V.Cipriani. Eklektika viduje).

O klaipėdietė kompozitorė Loreta Narvilaitė „Durų“ skaitytojus veda į Šveicariją, kur neseniai itin sėkmingai gastroliavo Klaipėdos kamerinis orkestras. „Šalis, kuri garsėja prabangiais laikrodžiais, solidžiais bankais, muziejus primenančiomis parduotuvėmis ir gurmanišku šokoladu, buvo labai svetinga klaipėdiečiams“, – džiaugiasi autorė ir pažeria dar karštų įspūdžių iš pirmų lūpų (L.Narvilaitė. Klaipėdos kamerinis orkestras Šveicarijoje: tūkstančiai susižavėtų klausytojų).

Fotografijos istorijos ir dailės dedikacijos

Menotyrininkė Danguolė Ruškienė įdėmiai ir su įkvėpimu analizuoja klaipėdiečio fotomenininko Artūro Šeštoko fotografijų parodą „Nutylėtos istorijos“, veikiančią Klaipėdos parodų rūmuose. Recenzijos pabaigoje apibendrina: „Nutylėtos istorijos“ – dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepapasakoti pasakojimai. Ne tik apie miestą, kuriame beveik nematyti žmonių, ar apie žmones, kuriems nerūpėjo miestas. Šios istorijos – apie vidinį nerimą, nuotaikas, kurios susiformavo anuomečio sociumo ir laikmečio terpėje. Apie būsenas, kurios atsirado būtent tuo laiku ir toje vietoje“ (D.Ruškienė. A.Šeštokas. Nutylėtos istorijos – ne tik apie miestą ir žmones).

Dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė pagauliai dalijasi įžvalgomis iš tuose pačiuose uostamiesčio Parodų rūmuose atidarytos Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus apžvalginės parodos „Vakarų vėjai“, kuri šįsyk sutapo su Kristijono Donelaičio metais ir yra jiems dedikuota. Autorė savo tekstu kviečia atidžiau „pasižvalgyti, kaip menininkų darbuose skleidžiasi santykis su „mokyklinio klasiko“ (gerai, kad mokyklinėse programose dar paliktas) asmeniu ir jo kūriniu“… Apėjusi parodą, dailėtyrininkė padaro išvadą: „Gausiai atsiliepę į kvietimą paminėti lietuvių grožinės literatūros pradininko jubiliejinius metus, tapytojai, grafikai, skulptoriai ir taikomosios dailės atstovai pasiekė įvairių, daugiau ar mažiau sėkmingų rezultatų. Visos dailininkų pastangos kūriniais išreikšti K.Donelaičio reikšmę ir prasmę šiuolaikiniame pasaulyje yra vertingos ir gerbtinos“ (K.Jokubavičienė. Vakarų vėjai vardu Donelaitis).

Apie teleserialą, radiją ir istoriją

Kino kritikas Aivaras Dočkus šįkart „po kaulelį narsto“ televizijos serialą „Vaikščiojantys negyvėliai“ pagal Roberto Kirkmano komiksus. Kino apžvalgininkas aiškinasi, kas tame seriale jau keturis sezonus fenomenaliai į vieną komandą suburia tiek amžinai viską kritikuojančius kinomanus, tiek paprastus „filmų valgytojus“ (A.Dočkus. Serialas, verčiantis sustingti prie ekrano).

Kokie žmonės klausosi klaipėdiečių „RadijoGama“, ką ir kam jis transliuoja, „Duryse“ pasakoja Valentina Žigienė. „Kaip iš tikrųjų atrodė Kristijono Donelaičio veidas? Apie ką savo naujausioje knygoje rašo Nijolė Kepenienė? Kokią legendą slepia Danės krantinėje esanti „Juodojo vaiduoklio“ skulptūra? Kodėl jaunimas vėl klauso „Pink Floyd“? Ką bendro Žemaitijoje turi arklys ir serbentai? Į šiuos ir daugybę kitų klausimų „RadijoGama“ ieško atsakymų savo kultūrinėse laidose. Joms rengti buriama ne vien Vakarų Lietuvoje žinomų, aktyvių žmonių grupė, kurios kiekvienas narys įsilieja su savo gebėjimais, įžvalgomis, žiniomis“, – rašo autorė (V.Žigienė. „RadijoGama“ tyčia transliuoja kultūringiems).

Kultūros istorinę atmintį „Duryse“ gaivinanti Jovitos Saulėnienės populiarioji publicistika šiuosyk vilioja pasivaikščioti senósios Klaipėdos mažosiomis gatvelėmis ir susipažinti su Didžiąja ir Mažąja Biržos gatvėmis, Pievų taku, Senojo Rūpesčio skersgatviu… „Įdomių biografijų tos nedidelės gatvelės, kertančios ilgąsias gatves ar nuo jų nutiestos tam tikra kryptimi, – tvirtina autorė. – Vienos – jaukios, formavusios vaizdingus miesto kampelius ir saugančios įdomius istorijos momentus. Kitos – judrios, triukšmingos. Daugelio jų nebeliko ir jas mena tik senos nuotraukos. Kai kurios jų – bevardės, vėliau pakitusios ir jau įvardytos pasiekė mūsų laikus (J.Saulėnienė. Senósios Klaipėdos mažosios gatvelės).

Literatūra šiandien

Į žurnalą integruoti literatūriniai „Gintaro lašai“, kuriuos sudarinėja rašytojas Gintaras Grajauskas, šįkart prasideda Akvilės Eglinskaitės interviu su buvusiu klaipėdiečiu rašytoju Rimantu Kmita, kurio nuomone, „skaityti net svarbiau, negu rašyti. Nes jei visi rašo, kas tuomet skaitys“. Iš tikrųjų tai įtraukiantis pokalbis apie „kitus rašto darbus“, kas yra poezija, kodėl Maironis buvo modernus poetas, lietuvių norminę kalbą ir šiauliečių tarme Rimanto Kmitos išverstą Pedro Lenzo romaną „Čia aš varatarius“ (šiauliečių šnekta varatarius – vartininkas) ir poetų sambrūzdį „Placdarmas“, šešis rudenis iš eilės vykusį buvusiuose kariniuose įtvirtinimuose pajūryje, bei vietas, kurių dažniausiai pasiilgstame (A.Eglinskaitė. R.Kmita: kalbos varatarius). Toliau „Gintaro lašuose“ tradiciškai publikuojama naujos knygos recenzija: Dainius Vanagas analizuoja Romualdo Granausko knygą „Trečias gyvenimas“ (D.Vanagas „Dialogas ar jo imitacija?“). Gintaras Grajauskas savo esė svarsto „Skaityti ar neskaityti“, taip pat jis išvertė ukrainiečių poeto Serhijaus Žadano poezijos. Naujame Serhijaus eilėraščių cikle „Kodėl manęs nebėra socialiniuose tinkluose“ – Maidano įvykių, karo Ukrainoje atspindžiai. JAV rašytojo Charleso Bernardo Gilfordo kūrybos gerbėjai „Gintaro lašuose“ dar ras jo apsakymą „Numirti naktį“, kurį pateikė žinomas vertėjas iš anglų kalbos Jeronimas Brazaitis. Be to, skaitytojai turi galimybę įvertinti „Gintaro lašų“ jaunųjų kūrybos konkurso dalyvės Beatričės Juškaitės novelę „Gimtadienis“.

Kas už „Lango“

Bene ir viskas. Tiesa, žurnale dar yra skiltis „Langas“ – pro jį „matyti“, ką Lietuvos pajūrio menininkai veikia ir nuveikia kitur. Šiuosyk tai dailininkai Isroildžonas Baroti ir Mindaugas Petrulis, atidarę savo darbų parodą Šiaulių universiteto dailės galerijoje; fotografų seminaro Nidoje atgarsiai; Klaipėdos muzikinio teatro gastrolės Vilniuje bei Kaune; projekto „Meno terminalas“ pristatymas sostinėje.

Dabar jau tikrai viskas. Belieka priminti, kad „Durys“ įprastai išeina kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį ir platinamos su tos dienos „Klaipėdos“ laikraščiu. Kitomis dienomis žurnalą galima įsigyti „Klaipėdos“ dienraščio redakcijos skyriuose. Be to, „Duris“ galima atskirai užsiprenumeruoti internetu www.kl.lt/prenumerata ir gauti į namus bet kurioje Lietuvos vietoje.

Besidomintiems po dienos kitos naujausias numeris taps pasiekiamas ir internetu – žurnalo svetainėje www.durys.daily.lt arba per „Klaipėdos“ dienraščio portalo www.kl.lt poziciją E-leidiniai.

Įdomaus skaitymo!

Leave a Reply