Paroda praeities mieste

Kaliningrado šiuolaikinio meno centre „Kronprinz” veikia menininkės Kristinos Inčiūraitės ir grupės „Cooltūristės” paroda „Susitikimas. Pavogta praeitis”. Lankydamasis šiame mieste negali nekalbėti apie praeitį.

Rašydami apie daugybę sentimentų mums keliančius Rytprūsius, paprastai iš patriotinių paskatų vartojame Karaliaučiaus vardą. Vis dėlto šįkart teks apsieiti su Kaliningradu. To reikalauja Klaipėdą, Gdanską ir Kaliningrado miestą siejančio kultūrinių mainų projekto „Pažink svetimšalį” esmė ir parodos darbų turinys: kuo blaiviau vertinant šiandieną atsigręžti ir naujai patyrinėti mus siejusią praeitį. Projektą inicijavo Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras.

Pentagonas

Lietuvių menininkių paroda atidaryta Kionigsbergo laikų kareivinėse, keturių aukštų tvirtovėje, „pentagone”, kuris geležiniu kumščiu gniaužia didžiulį, tačiau keistai neerdvų kiemą. Kopdamas laiptais į viršų, prasilenki su keliais negausiais studentų būreliais, šypteli prie valdybos instituto garbės lentos ir atsiduri pastogėje, Kaliningrado „šiuolaikininkams” priklausančioje mansardoje. Didžiojoje salėje po metalinių sijų laikomu stogu išsiteko pagrindinė lietuvių ekspozicijos dalis. Antroje, medžio jaukumą išsaugojusioje salikėje, kurią po pokalbio su lietuvių parodos kuratore Laima Kreivyte darbo sumetimais pavadinau „Laimos kambariu”, įsikūrė „Cooltūrisčių” vaizdo instaliacija „Kitas žvilgsnis”. Dar prieš septynis dešimtmečius „Kronprinz” pastate griaudėjo vokiečių kalba. „Ir kareivių batai”, – pridūrė palubėje virš didžiulio ekrano triūsiantis parodos koordinatorius Danilas. Atidarymas jau vakare, o ekrano drobė vis dar raukosi, aikštijasi – darbo yra.

Susitikimas neįvyko

Ko gero, artimiausiu kūriniu kaliningradiečiams tapo K.Inčiūraitės dokumentinis filmas „Susitikimas” (2012). Jame rodomi kurortinio Svetlogorsko gatvių, pakrančių, interjerų vaizdai, už kadro kalbasi dvi moterys. Filmo heroję K.Inčiūraitė sukūrė iš internetinio susirašinėjimo. Ji ėmėsi apgaulės, pažinčių svetainėje moteriai prisistatė esanti vyras. Dalydamasi prisiminimais apie kurorte su tėvais leistas vasaras, kalbėdama apie būsimą jųdviejų susitikimą, menininkė privertė Svetlogorske gyvenančią bendraamžę atlikti savotišką išpažintį, prabilti apie praeitį ir dabartį. Dar filme svarbus Svetlogorsko keltuvas, kuris gabendavo poilsiautojus nuo stataus jūros šlaito į promenadą ir paplūdimį. Tai – vaikystės nostalgijos simbolis. Kai menininkė vėl apsilanko kurorte, paaiškėja, kad įrenginys nebeveikia. Dėl skirtingų priežasčių susitikimai su vaikystės atrakcija ir pokalbių partnere neįvyksta…

K.Inčiūraitės kūriniuose pagrindinės veikėjos visuomet lieka už kadro. Ne išimtis ir instaliacija „Motina” (2013). Ekrane – nejudri Kijevo panorama, „matoma” monumento „Motina Tėvynė” akimis. Plačiaformatį, įtaigų ir savaime gražų miesto vaizdą papildo garso įrašas – menininkę sugluminusi detalė: „Motinos” viduje skamba… vyriškas balsas, lankytojams skelbiantis saugumo instrukcijas.

Menu akimirką žavingą

Kontekstams ir diskursams abejingas parodos žiūrovas gali pamanyti, jog „Cooltūrisčių” videofilmo „Didysis penetratorius” (2008) merginą supykino mums taip gerai žinomo originalo – Aleksandro Puškino eilėraščio „K***” („Ja pomniu čiudnoje mgnovenje…”) – vertimas į anglų kalbą. Toks žiūrovas taip pat gali pamanyti, jog filmo „Monika, arba Ačiū labai, kad domitės manimi” (2006) herojė gestų kalba pasakoja apie naująją Vilniaus architektūrą. O už kadro gidės klausosi grupelė ekskursantų, atvykusių iš šalies, kuriai gestų kalba yra gimtoji. Tačiau ne kartą Lietuvoje ir užsienyje rodytais darbais „Cooltūristės” siekia neigti falocentrinę kultūrą, pademonstruoti moters savijautą maskulininėje visuomenėje.

Mėgavimąsi vaikystės prisiminimais atskleidžia „Cooltūrisčių” ir menininkų grupės „nunu” vaizdo performansas „Kosminis darželis” (2012). Kol skelbiamos sovietinės Karoliniškių mikrorajono stotelės, atvykėliai iš kosmoso itin saugiai, higieniškai mėgaujasi paskutines dienas skaičiuojančia futuristine vaikų žaidimų aikštele.

Laimos kambaryje

Į epochą ir pasaulio dalį, kur buvo totaliai sekami piliečiai, o netradicinė meilė laikyta nusikaltimu, kvietė dar viena „Cooltūrisčių” vaizdo instaliacija „Kitas žvilgsnis”. Tai dvi trumputės, intymios vengrų režisieriaus Karoly Makko filmo „Kitas žvilgsnis” („Another Way”, 1982) ištraukos, dvigubai pailgintas, veidrodiniu principu apverstas aštuonių sekundžių trukmės reportažas iš pagrindinio vaidmens atlikėjos Jadwigos Jankowskos–Cieslak apdovanojimo Kanų kino festivalyje ir aštuonios to epizodo akimirkos, perkeltos į vaizdo rėmelius. Parodą rengiančios šalies kontekste kitas žvilgsnis į lesbietišką meilę atrodė kaip nedidelė, bet šauni provokacija. Beje, Rusijos cenzoriai lietuvių menininkių parodai suteikė tik „16+” amžiaus kodeksą. „Nemenka pergalė”, – džiaugėsi L.Kreivytė.

Praeities gijos

Vernisažo lankytoja, jauna dailėtyrininkė Tina džiaugėsi suvokusi į atskiras „dalelytes” išskaidytą bendrą, vientisą parodos idėją. „Toks būdas puikiai tinka pavaizduoti dabarties ir praeities susitikimą. Viename kūrinyje slypi nuoroda į kitą. Jei pamesi kurią nors grandį, bendras vaizdas bus prarastas”, – tvirtino ji. Klausiama, ar nevertėtų liautis mene eksploatavus sovietines temas – juk eina jau trečias dešimtmetis nuo imperijos griūties, – dailėtyrininkė tvirtino, esą menininkai niekada neatsisakys gilintis į būtąjį laiką. „Praeitis – neatskiriama meno dalis. Rodant istoriją galima kaskart surasti naujų idėjų, gijų šiandieniniam žiūrovui. Kad ir kaip menininkas siekia būti apolitiškas – nepavyksta”, – nusijuokė pašnekovė.

Priegliaus vandenys

Miestas, kurio senos žaizdos vis dar žioji urbanistiniame peizaže, kurio griuvėsių akmenimi tebegrindžiami nuo centro tolstantys takai, ir parodos vieta – „Kronprinz” kareivinės ypač tiko meniniams svarstymams apie atmintį. Tik parodos pavadinimas „Pavogta praeitis” gali pasirodyti kiek drastiškas ar egzaltuotas. Taip, šiame mieste praeitį norėta pasiglemžti, tačiau kaip niekur kitur toks mėginimas čia patyrė didžiausią nesėkmę.

Keistą įspūdį per viešnagę Kaliningrade padarė lėta, beveik nepastebima Priegliaus tėkmė. Sakoma, vanduo geba kaupti ir nešti informaciją. Atrodė, kad apmirusi, tarsi besislepianti upė visaip stengiasi nenutolti nuo jos krantuose vykusių įvykių, liudyti siaubingas permainas ir kataklizmus.

Lzinios _logo2013 pavasaris-visi

Leave a Reply