KKKC surengto poetinio terorizmo išraiška

Birželio 8–12 dienomis Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vyko paskutinis projekto „Close stranger” renginių ciklas „Taip toli, taip arti: nežinomi garsovaizdžiai ir miesto ritualai”. Beveik visą savaitę menininkai ir akademikai iš Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos diskutavo apie miesto ritualus ir jų santykį su menu, praktinių užsiėmimų metu ieškojo naujų garso formų.

Garso menininkai ir akademikai siekė atrasti bendrų sąlyčio taškų. KKKC archyvo nuotr.

Pagrindinis projekto tikslas – į uostamiestį sukviesti originaliai kuriančius garso menininkus ir leisti jiems skirtingose miesto erdvėse rinkti, įrašinėti, komponuoti ir konceptualizuoti garsus. Šio kūrybinio eksperimento rezultatai parodė, kad kiekvienas jų miestą girdi skirtingai. Juk tai, kas vieniems yra rutina, skirtinguose kontekstuose kitiems tampa neeiline patirtimi. Savo unikalius kūrinius menininkai pristatė audioperformanso, vykusio KKKC Parodų rūmuose, metu.

Visi mes – kūrėjai

Keturias dienas trukusio praktinio garso meno seminaro „Art of Choices” savanorė Vesta Ašmenskaitė pasakojo, kad pirmąją projekto dieną visi dalyviai, klaidžiodami po Klaipėdos miesto erdves, turėjo užsirašyti, kokius garsus išgirdo, ką pajuto bei kokia atmosfera vyravo. Beje, pagrindinė praktinių užsiėmimų taisyklė draudė šnekėtis ar kitaip kelti triukšmą. Vėliau Parodų rūmuose vyko diskusija bei buvo aptarti rezultatai ir atradimai.

„Kitą dieną dirbome individualiai – į diktofonus įrašinėjome garsus. Galėjome grįžti ir į tas vietas, kurios praėjusią dieną padarė įspūdį, ar ieškoti naujų”, – pasakojo savanorė.

Užsiėmimai, kuriuos vedė garso menininkas iš Lenkijos Konrad Gęca, merginai sukėlė teigiamų emocijų: ji esą niekada prieš tai neatkreipdavusi dėmesio į garsus, kuriuos išgirdo šįsyk. Automobilių ūžesys, žmonių klegesys, spengianti tyla – ar tai yra menas? K. Gęca, anot V. Ašmenskaitės, bandė įteigti, kad kiekvienas žmogus yra kūrėjas. Juk buitis taip pat gali būti meniška. Pavyzdžiui, skutant bulvę, joje galima išvysti skulptūrą.

Kalbant apie K. Gęca kūrybą, kažin, ar ją galima vadinti muzika. Regis, menininkas siekia sulaužyti kiekvieną įmanomą garsinio signalo struktūrą. Vienoje Parodų rūmų salės erdvėje penktadienį buvo galima išgirsti konceptualias menininko ir jo mokinių, dirbusių kartu su juo, garsines instaliacijas. Lankytojų jis prašė vaikščioti tyliai ir pamėginti patiems įrašyti tai, ką jie girdi.

K. Gęca prieš pasirodymą, kuris buvo įvardijamas kaip „beskausmės intervencijos ritualų struktūra”, sakė, kad lyginant su kitais jo lankytais miestais, Klaipėda yra tyli ir gana lėta. Ritmas čia žymiai lėtesnis nei, pavyzdžiui, Mumbajuje Indijoje.

Įgarsinti bandė net skruzdėlyną

Penktadienį vykusiame audioperformanse savo improvizacijas miestiečiams pateikė ir trys lietuviai.

Kristijono Lučinsko garsinių miesto ritualų paieškos. KKKC archyvo nuotr.

Tautvydas Bajarkevičius aka Audio_z dažniausiai kuria poetiškas kompozicijas apie tylą, tačiau šįkart tai buvo kompozicijos apie pokalbius. O štai Kristijonas Lučinskas aka Driezhas išsiskyrė palyginti muzikaliomis improvizacijomis.

Audrius Šimkūnas aka Sala bandė įrodyti, kad tyla – tai realybėje neegzistuojanti sąvoka. Jis teigė, kad bet kuris objektas, turintis materialų kūną, skleidžia tam tikrą garsą. Kontaktiniu mikrofonu šis menininkas siekė įrašyti tiltų gaudesį ir netgi skruzdėlyno garsus.

Kaliningradui renginyje atstovavo Sergei Ivanov aka Kratong bei Danil Akimov aka Dr. Switchoff. Pastarasis pristatė epizodus arba, kitaip tariant, pjeses, sukurtas lankant Klaipėdą, kaip antai „Bad Morning” arba „The Summary of The Latest News”. Šis menininkas sakė, kad Lietuvos uostamiestyje yra žymiai daugiau ritualų nei mes pastebime.

Bendrų sąlyčio taškų paieškos

„Šis audioperformansas – tai poetinis terorizmas, kuriam apibūdinti sunku rasti racionalių paaiškinimų bei netgi suvokti prasmę, – sakė projekto moderatorius sociologas Liutauras Kraniauskas ir pridūrė: – Kasdieniai garsai mums nebedaro jokio įspūdžio ir mes jų tiesiog negirdime. O susidūręs su dar negirdėta garsine forma, laužančia kasdienę rutiną, truputį nustembi: „Kas tai?” Garso menininkai sako, jog tokios reakcijos pakanka, kad rutina sugriūtų.”

Praktinio garso meno seminaro „Art of Choices” metu subūrus menininkus ir akademikus, šie diskutavo ir, vartodami socialinės kritikos sąvokas, siekė atrasti bendrų sąlyčio taškų. Anot L. Kraniausko, šis garso meno eksperimentas – tai lyg socialinis tyrimas. Juk garsas provokuoja įvairias žmonių emocijas: agresiją, liūdesį, džiaugsmą, ramybę.

Danil Akimov aka Dr. Switchoff (Kaliningradas) performanso metu pristatė garso pjeses, sukurtas Klaipėdoje. KKKC archyvo nuotr.

Projekto moderatorius filosofas Aldis Gedutis kalbėjo: „Renginio pagrindas buvo miesto ritualai, garsovaizdžiai, o mes, akademikai, tiesiog siekėme įkvėpti menininkus. Tai – sintetinis, tarpdisciplininis renginys, kuriame gimė kažkokia nauja kokybė. Nežinau, ar pirmasis bandymas yra vykęs, tačiau jį tikrai prisiminsime.”

A. Gedutis prisiminė, kad pirmąją projekto dieną, akademikams vedant paskaitą, garso menininkai jautėsi sutrikę ir nelabai suprato, ką šie nori pasakyti. Ironiška, jog penktadienį vykusiame audioperformanse kai kurių garso improvizacijų nesuprato ir akademikai. Taigi būta abipusio supratimo ir nesupratimo.

Rutinos triuškinimas

Tai – kūrybinis eksperimentas, tačiau muzika vadinti šių kompozicijų nesiryžta net patys menininkai. Kodėl? Tarp muzikos atlikėjo ir publikos esą egzistuoja ryškus barjeras, kadangi šios dvi pusės artimai nesąveikauja. Tačiau būtent tokiuose garso eksperimentuose bandoma įtraukti ir pačią auditoriją. Pavyzdžiui, kūrybiniuose užsiėmimuose K. Gęca skatina dalyvius piešti garsus, kuriuos vėliau jis bando įgarsinti. „Susidūrus su šių kūrėjų eksperimentais ir, pavadinčiau, poetiniu terorizmu, mums yra sudėtinga juos suprasti”, – dalinosi mintimis sociologas.

Tačiau šie menininkai, anot L. Kraniausko, auditorijai nebando „pripiršti” konteksto bei prasmingų reikšmių. Tai esą bandymas sulaužyti žmonių, tarkime, einančių pro šalį, rutiną. Socialiniu aspektu šie eksperimentai prilygtų akibrokštui, pavyzdžiui, jei vietose, kuriose nežaidžia vaikai, būtų paleidžiamas įrašas su vaikų klegesiu. Arba žinant, kad miesto valdžia riedlentininkams yra įvedusi griežtų draudimų, būtų įrašomi riedlenčių garsai ir jais užpildoma kai kurių miesto erdvių tyla. Tai – lyg mažas protestas.

L. Kraniauskas taip pat pastebėjo, kad menininkai labai dažnai perima specifinę socialinės kritikos kalbą. Dėl to jie taip dažnai kuria bendruomenes.

Šešėliuose slypinti alternatyva

Projekto iniciatorius KKKC direktorius Ignas Kazakevičius pasakojo, kad projekte alternatyvi šiuolaikinė garso muzika vyrauja dėl to, kad ji yra vis dar įdomi ir nepažinta. „Visiems žinoma, kad alternatyvos šešėlyje renkasi tie, kas nepritampa ar nenori pritapti prie oficialios kultūros. O mes alternatyvą traktuojame kaip pamatinės, esminės kultūros kitą versiją, ir tikslingai kuriame erdvę tai alternatyvai, arba, jei norite, oficialiosios kultūros šešėliui. Juk paveikslą, kuriame formos neturi šešėlių, sunku suprasti. Jie suteikia formai apimtį. Taigi tai, ką kasdieną kuria įvairios viešos ar privačios įstaigos, iš šios perspektyvos žvelgiant tėra tik kontūrai, ir tik kai juos papildo šešėliai, galime kalbėti apie tradiciją ir pasikartojantį meno ritualą.”

Muzikos kūrėjas Donatas Bielkauskas aka Donis pasakojo, kad šis projektas vyksta pirmą kartą, tačiau jau planuojama, kad į kūrybines paieškas Klaipėdoje visai netrukus telksis kiti garso menininkai. „Kam to reikia? Kad ir kaip egoistiškai skambėtų, pirmiausia turbūt mums patiems. Nes tik mes, to norėdami, gebėsime užkrėsti ir kitus.” D. Bielkauskas pabrėžė, kad Klaipėdoje visuomet buvo grupelė eksperimentinės muzikos kūrėjų, tačiau norėtųsi, kad jų būtų daugiau.

Metų pabaigoje žadama išleisti kompaktinę plokštelę „Negirdima Klaipėda”.