R.Kazlo kūrybos kelyje – R.Akutagawa
Tik čechovai, gorkiai ir šekspyrai… Kai tiek autorių, su kuriais verta susiremti, atgaivinti scenoje, po Hermano Melville’io ir Kristijono Donelaičio teatro menininkas Rolandas Kazlas režisuoja spektaklį „Tankumyne” pagal to paties pavadinimo japonų klasiko Ryūnosuke Akutagawos apsakymą.
Spektaklį R.Kazlas kuria su „cezario grupe“ – režisieriaus Cezario Graužinio aktoriais: Brigita Arsobaite, Vilma Raubaite, Pauliumi Čižinausku, Vytautu Kontrimu ir Juliumi Žalakevičiumi. Pirmą kartą R.Kazlas nevaidins savo režisuojamame spektaklyje. Kūrybos kelyje tai ir pirmas susitikimas su scenografe Elvita Brazdylyte. Spektaklio premjera „Menų spaustuvėje“ numatoma gegužės 3 ir 4 dienomis. Premjera beveik po mėnesio, tad žiūrovai gali jai pasirengti. Tarkim, perskaityti keliuose leidiniuose ir internete publikuojamą novelę. Arba neskatinamais būdais pasižiūrėti japonų kino menininko Akiros Kurosawos šedevrą „Rasiomonas“ (1950), sukurtą remiantis R.Akutagawos novelėmis „Tankumyne“ ir „Rasiomono vartai“. „Tankumyne“ inscenizacijos ėmęsis R.Kazlas sutinka: filmą tikrai verta pamatyti, tačiau spektakliui jis nėra toks būtinas. „Noriu parodyti, jog teatras turi savų pranašumų, jame istoriją galima atskleisti dar kitaip“, – teigė jis. Apie tai, ko reikėtų tikėtis, ką žinoti, o ką tyčia primiršti – režisieriaus Rolando Kazlo pokalbis su „Lietuvos žinių“ žurnalistu. „Nenoriu, negelbėsiu“ – Kas paskatino jūsų kūrybinę bendrystę su „cezario grupe“? – Viena, nesu lepinamas kvietimais statyti spektaklius dvejus metus į priekį. Didžiausiose pasaulio ir Lietuvos scenose. (Šypsosi.) Tad C.Graužinio pasiūlymas mane labai pradžiugino. Antra, „cezario grupė“ irgi rūpinasi savo ateitimi, repertuaro įvairove, siekia meistriškumo. Todėl naujas posūkis aktorių kūrybiniame kelyje bus visai į naudą. Ačiū Dievui, pagaliau turiu progos nevaidinti, ši trupė yra gerai susiderinusi, jau daug metų kartu. Tai ir pliusas, ir minusas. Minusus visada linkstu versti pliusais. C.Graužinį puikiai suprantu, jam šauniai sekasi Graikijoje ir apskritai pasaulyje. O ir asmeninis gyvenimas – neprivažinėsi pirmyn atgal. Kiekgi gali vienas žmogus?! Jis atliko didžiulį darbą, nepametė savo auklėtinių, sukūrė teatrą, kuris gyvuoja sunkiausiomis sąlygomis, verčiasi. Didžiulė konkurencija. Turbūt teatro pasaulyje taptų lengviau, jei nebūtų „cezario grupės“, nebūtų ir manęs tokio, – kartais tai jaučiu. Tačiau su niekuo nesivaržau, dirbu savus darbus, ir tiek. – Kalbėkit ką norit, bet man graži ši kūrybinė santuoka. Spėju esant vertybinių dalykų, kurie jus sieja? – Teko vaidinti C.Graužinio spektakliuose. Man patinka jų estetika, režisieriaus pažiūros. Sutampa mūsų literatūriniai ir muzikiniai skoniai. Rinkdamasis medžiagą scenai mąstau, ką aktoriai nuveikė anksčiau. R.Akutagawos novelė žanru gana artima trupės repertuarui. Juk tai taip pat vaizduotės, pasakojamasis teatras. Suprantama, siekiu atskleisti savąjį braižą. Norisi daugiau iškalbingos tylos. Jos taip trūksta teatre. Tik ir girdisi – nesibaigiantis, prastai artikuliuotas siužeto pasakojimas, revoliuciniai raginimai gelbėti pasaulį… Nenoriu, negelbėsiu. (Juokiasi.) Iš seniausios tradicijos – Iš pradžių pamatote spektaklį „vidine akimi“, tada ateina aktorių laikas? – Šuolininko į aukštį atvejis. Tas pakelia kartelę ir įsibėgėdamas mintyse ją įveikia. Sakoma: „Pirmiau įveik priešininką, paskui kovok.“ Dabar jau kovojame. – Geras priešininkas R.Akutagawa? – Labai stiprus. Teatrui nerašė, tačiau intuityviai pajutau, koks teatrališkas autorius. Taupiai talpus, nedaugžodžiaujantis. Kiekviena jo novelė daugiabriaunė. Atveri duris, o ten – dar vienos ir dar vienos. Daug kas žavisi Haruki Murakami, tačiau yra kur kas aukštesnės prabos rašytojų. Japonų literatūra – seniausių tradicijų! Beje, apsakymas „Tankumyne“ nėra visai originalus. R.Akutagawa naudojosi ta pačia priemone kaip ir Williamas Shakespeare’as – pasitelkti seną siužetą, apsakymą, epą ir sukurti savą versiją. – Kostiumų dailininkė Neringa Keršulytė jau rengia aktorius japoniškais drabužiais? – Ko gero, parodytume nepagarbą japonams imdami vaidinti samurajus, laikytis japoniškų teatro tradicijų, rengtis tradiciniais drabužiais. Ne, R.Akutagawa pats buvo itin europietiškų pažiūrų, labai mėgo Europos kultūrą. Kelias iš tankumyno – Kokio žiūrovo tikitės? – Laisvo, be išankstinių nuostatų. Kiekvienas kūrinys talpus, o ypač R.Akutagawos apsakymas. Tema juk ta pati, vienintelė – žmogus. Kalbama apie žmogų, žengiantį gyvenimo keliu, neišvengiamai užstojamu tankumyno. Tankmė prieš akis, tankmė viduje, sieloje. Nori nenori turi ją įveikti. Prisiminkime Dante Alighieri: „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio…“ Sakoma, Dante į kelią ėjo trisdešimt penkerių. Tokių metų sulaukęs R.Akutagawa nutraukė žemiškąją kelionę ir pradėjo pomirtinę. Taip, jis ir pats ieškojo kelio iš tankumyno. Kovojo su vidiniais demonais, visą gyvenimą bijojo, kad neištiktų motinos likimas. Manau, nusprendė išeiti, kol jaunas, švarus, sąmoningas, kol neaplankė negalia ar senatvė. Spektakliu kalbame ir apie nuolatinį žmogaus užmušinėjimą. Žmogiškumo, polėkių, to, kas mumyse yra gražu, naivu, kilnu, naikinimą. Juk ir mes turim stiprią tradiciją užmušinėti rašytojus, poetus. Net šiems mirus. Gandais, straipsniais. – Užtenka prisiminti Sigitą Gedą. – Taip, tankumynas vėl auginamas. Na, ir kaipgi be meilės? Ši tema spektaklyje būtina. Kas atsitinka, kad šalia buvusius žmones ima skirti neįžengiama giria? Vieni ieško kitų – kaip Orfėjas Euridikės, o treti – nebe, lieka vieniši. Taip, novelė apie samurajų. Nepaprastą žmogų. Gal poetą, o gal ir patį R.Akutagawą! Jis tiesiogine prasme buvo samurajus, plunksnos samurajus. Ir samurajiškai viską baigė… Tačiau norisi kalbėti apie gyvenimą. Jei spektaklis padėtų žiūrovams brautis per tankmę, eiti į šviesą – būtų gerai. Nes, kaip sakė mūsų minėtas S.Geda, „žmogus užgyveni daug visokių nesąmonių, daug smurto ir siaubo, bet užgyveni ir šviesos“. *** R.Akutagawa (1892–1927) gimė Niiharų šeimoje, Drakono metais, Drakono mėnesį, Drakono dieną ir valandą. Todėl tėvai jam davė Ryūnosuke – „drakono sūnaus“ – vardą. Berniuko mama sirgo sunkia psichikos liga ir netrukus mirė. Pagal japonų paprotį, vaikas buvo atiduotas auginti jos seseriai. Iš čia ir rašytojo pavardė. Sena Akutagawų giminė Japonijoje buvo garsi rašytojais ir mokslininkais, saugojo kultūros tradicijas. Ryūnosuke nuo mažumės skaitė kinų ir japonų literatūrą. Vėliau susidomėjo Vakarais, studijavo anglų literatūrą, o paskutinius gyvenimo metus skyrė Šventojo Rašto studijoms. Iš pradžių dirbo anglų kalbos dėstytoju, paskui nusprendė sukti į literatūrą, eseistiką. Kaip laikraščio korespondentas keturis mėnesius praleido Kinijoje, ten sunkiai sirgo. Po kelionės kūrėjo fizinė ir psichinė sveikata nepasitaisė. Patyręs gausybę išmėginimų, užtektinai pamatęs pasaulio, R.Akutagawa ryžosi jį palikti. Trisdešimt penkerių metų rašytojas išgėrė mirtiną dozę migdomųjų vaistų. Japonų novelės meistras pirmuosius kūrinius publikavo 1915 metais. R.Akutagawa laikė save japonų klasiko Natsume Soseki sekėju. Kūrybos temų sėmėsi iš senovės japonų literatūros, sakmių. Apsakymas „Tankumyne“ (1922) irgi paremtas XIII amžiaus epopėja. Novelė išsiskiria virtuoziška siužeto kompozicija: samurajus Takechiras su žmona Masago keliaudami sutinka plėšiką Tadziomarų; viskas baigiasi samurajaus mirtimi; tikras tėra tik šis faktas, tačiau septyni kūrinio personažai pateikia skirtingas įvykio versijas. R.Akutagawa atskleidžia, kad žmogus tėra silpna ir prieštaringa būtybė, jo požiūris – subjektyvus, o tiesa – reliatyvi. |