R.Kazlo kūrybos kelyje – R.Akutagawa

Tik če­cho­vai, gor­kiai ir šeks­py­rai… Kai tiek au­to­rių, su ku­riais ver­ta su­si­rem­ti, at­gai­vin­ti sce­no­je, po Her­ma­no Mel­vil­le’io ir Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio tea­tro me­ni­nin­kas Ro­lan­das Kaz­las re­ži­suo­ja spek­tak­lį “Tan­ku­my­ne” pa­gal to pa­ties pa­va­di­ni­mo ja­po­nų kla­si­ko Ryū­no­su­ke Aku­ta­ga­wos ap­sa­ky­mą.
 
R.Kazlas su "cezario grupės" aktoriais režisuoja spektaklį pagal japonų klasiko R.Akutagawos apsakymą "Tankumyne". Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

R.Kazlas su “cezario grupės” aktoriais režisuoja spektaklį pagal japonų klasiko R.Akutagawos apsakymą “Tankumyne”. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Spek­tak­lį R.Kaz­las ku­ria su „ce­za­rio gru­pe“ – re­ži­sie­riaus Ce­za­rio Grau­ži­nio ak­to­riais: Bri­gi­ta Ar­so­bai­te, Vil­ma Rau­bai­te, Pa­uliu­mi Či­ži­naus­ku, Vy­tau­tu Kon­tri­mu ir Ju­liu­mi Ža­la­ke­vi­čiu­mi. Pir­mą kar­tą R.Kaz­las ne­vai­dins sa­vo re­ži­suo­ja­ma­me spek­tak­ly­je. Kū­ry­bos ke­ly­je tai ir pir­mas su­si­ti­ki­mas su sce­nog­ra­fe El­vi­ta Braz­dy­ly­te. Spek­tak­lio prem­je­ra „Me­nų spaus­tu­vė­je“ nu­ma­to­ma ge­gu­žės 3 ir 4 die­no­mis.

Prem­je­ra be­veik po mė­ne­sio, tad žiū­ro­vai ga­li jai pa­si­reng­ti. Tar­kim, pers­kai­ty­ti ke­liuo­se lei­di­niuo­se ir in­ter­ne­te pub­li­kuo­ja­mą no­ve­lę. Ar­ba ne­ska­ti­na­mais bū­dais pa­si­žiū­rė­ti ja­po­nų ki­no me­ni­nin­ko Aki­ros Ku­ro­sa­wos še­dev­rą „Ra­sio­mo­nas“ (1950), su­kur­tą re­mian­tis R.Aku­ta­ga­wos no­ve­lė­mis „Tan­ku­my­ne“ ir „Ra­sio­mo­no var­tai“.

„Tan­ku­my­ne“ ins­ce­ni­za­ci­jos ėmę­sis R.Kaz­las su­tin­ka: fil­mą ti­krai ver­ta pa­ma­ty­ti, ta­čiau spek­tak­liui jis nė­ra toks bū­ti­nas. „No­riu par­ody­ti, jog tea­tras tu­ri sa­vų pra­na­šu­mų, ja­me is­to­ri­ją ga­li­ma at­skleis­ti dar ki­taip“, – tei­gė jis. Apie tai, ko rei­kė­tų ti­kė­tis, ką ži­no­ti, o ką ty­čia pri­mirš­ti – re­ži­sie­riaus Ro­lan­do Kazlo po­kal­bis su „Lie­tu­vos ži­nių“ žur­na­lis­tu.

„Ne­no­riu, negelbėsiu“

– Kas pa­ska­ti­no jū­sų kū­ry­bi­nę bend­rys­tę su „ce­za­rio gru­pe“?

– Vie­na, ne­su le­pi­na­mas kvie­ti­mais sta­ty­ti spek­tak­lius dve­jus me­tus į prie­kį. Di­džiau­sio­se pa­sau­lio ir Lie­tu­vos sce­no­se. (Šyp­so­si.) Tad C.Grau­ži­nio pa­siū­ly­mas ma­ne la­bai pra­džiu­gi­no. An­tra, „ce­za­rio gru­pė“ ir­gi rū­pi­na­si sa­vo at­ei­ti­mi, re­per­tua­ro įvai­ro­ve, sie­kia meis­triš­ku­mo. To­dėl nau­jas po­sū­kis ak­to­rių kū­ry­bi­nia­me ke­ly­je bus vi­sai į nau­dą. Ačiū Die­vui, pa­ga­liau tu­riu pro­gos ne­vai­din­ti, ši tru­pė yra ge­rai su­si­de­ri­nu­si, jau daug me­tų kar­tu. Tai ir pliu­sas, ir mi­nu­sas. Mi­nu­sus vi­sa­da links­tu vers­ti pliu­sais.

C.Grau­ži­nį pui­kiai su­pran­tu, jam šau­niai se­ka­si Grai­ki­jo­je ir aps­kri­tai pa­sau­ly­je. O ir as­me­ni­nis gy­ve­ni­mas – ne­pri­va­ži­nė­si pir­myn at­gal. Kiek­gi ga­li vie­nas žmo­gus?! Jis at­li­ko di­džiu­lį dar­bą, ne­pa­me­tė sa­vo auk­lė­ti­nių, su­kū­rė tea­trą, ku­ris gy­vuo­ja su­nkiau­sio­mis są­ly­go­mis, ver­čia­si. Di­džiu­lė kon­ku­ren­ci­ja. Tur­būt tea­tro pa­sau­ly­je tap­tų leng­viau, jei ne­bū­tų „ce­za­rio gru­pės“, ne­bū­tų ir ma­nęs to­kio, – kar­tais tai jau­čiu. Ta­čiau su nie­kuo ne­si­var­žau, dir­bu sa­vus dar­bus, ir tiek.

– Kal­bė­kit ką no­rit, bet man gra­ži ši kū­ry­bi­nė san­tuo­ka. Spė­ju esant ver­ty­bi­nių da­ly­kų, ku­rie jus sie­ja?

– Te­ko vai­din­ti C.Grau­ži­nio spek­tak­liuo­se. Man pa­tin­ka jų es­te­ti­ka, re­ži­sie­riaus pa­žiū­ros. Su­tam­pa mū­sų li­te­ra­tū­ri­niai ir mu­zi­ki­niai sko­niai. Rink­da­ma­sis me­džia­gą sce­nai mąs­tau, ką ak­to­riai nu­vei­kė anks­čiau. R.Aku­ta­ga­wos no­ve­lė žan­ru ga­na ar­ti­ma tru­pės re­per­tua­rui. Juk tai taip pat vaiz­duo­tės, pa­sa­ko­ja­ma­sis tea­tras. Su­pran­ta­ma, sie­kiu at­skleis­ti sa­vą­jį brai­žą.

No­ri­si dau­giau iš­kal­bin­gos ty­los. Jos taip trūks­ta tea­tre. Tik ir gir­di­si – ne­si­bai­gian­tis, pra­stai ar­ti­ku­liuo­tas siu­že­to pa­sa­ko­ji­mas, re­vo­liu­ci­niai ra­gi­ni­mai gel­bė­ti pa­sau­lį… Ne­no­riu, ne­gel­bė­siu. (Juo­kia­si.)

Iš se­niau­sios tradicijos

– Iš pra­džių pa­ma­to­te spek­tak­lį „vi­di­ne aki­mi“, ta­da at­ei­na ak­to­rių lai­kas?

– Šuo­li­nin­ko į aukš­tį at­ve­jis. Tas pa­ke­lia kar­te­lę ir įsi­bė­gė­da­mas min­ty­se ją įvei­kia. Sa­ko­ma: „Pir­miau įveik prieš­inin­ką, pa­skui ko­vok.“ Da­bar jau ko­vo­ja­me.

– Ge­ras prieš­inin­kas R.Aku­ta­ga­wa?

– La­bai stip­rus. Tea­trui ne­ra­šė, ta­čiau in­tui­ty­viai pa­ju­tau, koks tea­tra­liš­kas au­to­rius. Tau­piai tal­pus, ne­daug­žo­džiau­jan­tis. Kiek­vie­na jo no­ve­lė dau­giab­riau­nė. At­ve­ri du­ris, o ten – dar vie­nos ir dar vie­nos. Daug kas ža­vi­si Ha­ru­ki Mu­ra­ka­mi, ta­čiau yra kur kas aukš­tes­nės pra­bos ra­šy­to­jų. Ja­po­nų li­te­ra­tū­ra – se­niau­sių tra­di­ci­jų! Be­je, ap­sa­ky­mas „Tan­ku­my­ne“ nė­ra vi­sai ori­gi­na­lus. R.Aku­ta­ga­wa nau­do­jo­si ta pa­čia prie­mo­ne kaip ir Wil­lia­mas Sha­kes­pea­re’as – pa­si­telk­ti se­ną siu­že­tą, ap­sa­ky­mą, epą ir su­kur­ti sa­vą ver­si­ją.

– Kos­tiu­mų dai­li­nin­kė Ne­rin­ga Ker­šu­ly­tė jau ren­gia ak­to­rius ja­po­niš­kais dra­bu­žiais?

– Ko ge­ro, par­ody­tu­me ne­pa­gar­bą ja­po­nams im­da­mi vai­din­ti sa­mu­ra­jus, lai­ky­tis ja­po­niš­kų tea­tro tra­di­ci­jų, reng­tis tra­di­ci­niais dra­bu­žiais. Ne, R.Aku­ta­ga­wa pats bu­vo itin eu­ro­pie­tiš­kų pa­žiū­rų, la­bai mė­go Eu­ro­pos kul­tū­rą.

Ke­lias iš tankumyno

– Ko­kio žiū­ro­vo ti­ki­tės?

– Lais­vo, be iš­anks­ti­nių nuo­sta­tų. Kiek­vie­nas kū­ri­nys tal­pus, o ypač R.Aku­ta­ga­wos ap­sa­ky­mas. Te­ma juk ta pa­ti, vie­nin­te­lė – žmo­gus. Kal­ba­ma apie žmo­gų, žen­gian­tį gy­ve­ni­mo ke­liu, ne­iš­ven­gia­mai užs­to­ja­mu tan­ku­my­no. Tank­mė prieš akis, tank­mė vi­du­je, sie­lo­je. No­ri ne­no­ri tu­ri ją įveik­ti. Pri­si­min­ki­me Dan­te Alig­hie­ri: „Gy­ve­ni­mo nu­ėjęs pu­sę ke­lio…“ Sa­ko­ma, Dan­te į ke­lią ėjo tris­de­šimt pen­ke­rių. To­kių me­tų su­lau­kęs R.Aku­ta­ga­wa nu­trau­kė že­miš­ką­ją ke­lio­nę ir pra­dė­jo po­mir­ti­nę.

Taip, jis ir pats ieš­ko­jo ke­lio iš tan­ku­my­no. Ko­vo­jo su vi­di­niais de­mo­nais, vi­są gy­ve­ni­mą bi­jo­jo, kad ne­iš­tik­tų mo­ti­nos li­ki­mas. Ma­nau, nu­spren­dė iš­ei­ti, kol jau­nas, šva­rus, są­mo­nin­gas, kol ne­ap­lan­kė ne­ga­lia ar se­nat­vė.

Spek­tak­liu kal­ba­me ir apie nuo­la­ti­nį žmo­gaus už­mu­ši­nė­ji­mą. Žmo­giš­ku­mo, po­lė­kių, to, kas mu­my­se yra gra­žu, nai­vu, kil­nu, nai­ki­ni­mą. Juk ir mes tu­rim stip­rią tra­di­ci­ją už­mu­ši­nė­ti ra­šy­to­jus, poe­tus. Net šiems mi­rus. Gan­dais, straips­niais.

– Už­ten­ka pri­si­min­ti Si­gi­tą Ge­dą.

– Taip, tan­ku­my­nas vėl au­gi­na­mas.

Na, ir kaip­gi be mei­lės? Ši te­ma spek­tak­ly­je bū­ti­na. Kas at­si­tin­ka, kad ša­lia bu­vu­sius žmo­nes ima skir­ti ne­įžen­gia­ma gi­ria? Vie­ni ieš­ko ki­tų – kaip Or­fė­jas Eu­ri­di­kės, o tre­ti – ne­be, lie­ka vie­ni­ši.

Taip, no­ve­lė apie sa­mu­ra­jų. Ne­pap­ras­tą žmo­gų. Gal poe­tą, o gal ir pa­tį R.Aku­ta­ga­wą! Jis tie­sio­gi­ne pra­sme bu­vo sa­mu­ra­jus, plunks­nos sa­mu­ra­jus. Ir sa­mu­ra­jiš­kai vis­ką bai­gė…

Ta­čiau no­ri­si kal­bė­ti apie gy­ve­ni­mą. Jei spek­tak­lis pa­dė­tų žiū­ro­vams brau­tis per tank­mę, ei­ti į švie­są – bū­tų ge­rai. Nes, kaip sa­kė mū­sų mi­nė­tas S.Ge­da, „žmo­gus už­gy­ve­ni daug vi­so­kių ne­są­mo­nių, daug smur­to ir siau­bo, bet už­gy­ve­ni ir švie­sos“.

***

R.Akutagawa (1892–1927) gi­mė Nii­ha­rų šei­mo­je, Dra­ko­no me­tais, Dra­ko­no mė­ne­sį, Dra­ko­no die­ną ir va­lan­dą. To­dėl tė­vai jam da­vė Ryū­no­su­ke – „dra­ko­no sū­naus“ – var­dą. Ber­niu­ko ma­ma sir­go su­nkia psi­chi­kos li­ga ir ne­tru­kus mi­rė. Pa­gal ja­po­nų pa­pro­tį, vai­kas bu­vo ati­duo­tas au­gin­ti jos se­se­riai. Iš čia ir ra­šy­to­jo pa­var­dė. Se­na Aku­ta­ga­wų gi­mi­nė Ja­po­ni­jo­je bu­vo gar­si ra­šy­to­jais ir moks­li­nin­kais, sau­go­jo kul­tū­ros tra­di­ci­jas. Ryū­no­su­ke nuo ma­žu­mės skai­tė ki­nų ir ja­po­nų li­te­ra­tū­rą. Vė­liau su­si­do­mė­jo Va­ka­rais, stu­di­ja­vo ang­lų li­te­ra­tū­rą, o pa­sku­ti­nius gy­ve­ni­mo me­tus sky­rė Šven­to­jo Raš­to stu­di­joms. Iš pra­džių dir­bo ang­lų kal­bos dės­ty­to­ju, pa­skui nu­spren­dė su­kti į li­te­ra­tū­rą, eseis­ti­ką. Kaip lai­kraš­čio ko­res­pon­den­tas ke­tu­ris mė­ne­sius pra­lei­do Ki­ni­jo­je, ten su­nkiai sir­go. Po ke­lio­nės kū­rė­jo fi­zi­nė ir psi­chi­nė svei­ka­ta ne­pa­si­tai­sė. Pa­ty­ręs gau­sy­bę iš­mė­gi­ni­mų, už­tek­ti­nai pa­ma­tęs pa­sau­lio, R.Aku­ta­ga­wa ry­žo­si jį pa­lik­ti. Tris­de­šimt pen­ke­rių me­tų ra­šy­to­jas iš­gė­rė mir­ti­ną do­zę mig­do­mų­jų vais­tų.

Ja­po­nų no­ve­lės meis­tras pir­muo­sius kū­ri­nius pub­li­ka­vo 1915 me­tais. R.Aku­ta­ga­wa lai­kė sa­ve ja­po­nų kla­si­ko Nat­su­me So­se­ki se­kė­ju. Kū­ry­bos te­mų sė­mė­si iš se­no­vės ja­po­nų li­te­ra­tū­ros, sak­mių. Ap­sa­ky­mas „Tan­ku­my­ne“ (1922) ir­gi par­em­tas XIII am­žiaus epo­pė­ja. No­ve­lė iš­sis­ki­ria vir­tuo­ziš­ka siu­že­to kom­po­zi­ci­ja: sa­mu­ra­jus Ta­ke­chi­ras su žmo­na Ma­sa­go ke­liau­da­mi su­tin­ka plė­ši­ką Ta­dzio­ma­rų; vis­kas bai­gia­si sa­mu­ra­jaus mir­ti­mi; ti­kras tė­ra tik šis fak­tas, ta­čiau sep­ty­ni kū­ri­nio per­so­na­žai pa­tei­kia skir­tin­gas įvy­kio ver­si­jas. R.Aku­ta­ga­wa at­sklei­džia, kad žmo­gus tė­ra silp­na ir prieš­ta­rin­ga bū­ty­bė, jo po­žiū­ris – su­bjek­ty­vus, o tie­sa – re­lia­ty­vi.

Lzinios _logo2013 pavasaris-visi

Leave a Reply