Lėlių misterija suaugusiesiems „Šišion“ skelbia turą po Lietuvą

Rugsėjo 27 d. spektaklis „Šišion“ bus rodomas Tauragės kultūros centre, rugsėjo 30 d. Šilutės kultūros ir pramogų centre, spalio 13 d. Pagėgių kultūros centras, spalio 20 d. Kauno valstybiniame lėlių teatras, lapkričio 15 d. Klaipėdos dramos teatre, lapkričio 29 d. Rietavo kultūros centre, gruodžio 9 d. – Panevėžio teatre „Menas“.

„Lino lėlių“ kraupės „Šišion“ – spektaklis, pasakojantis apie vienos senųjų Klaipėdos gyventojų, šeimos likimą, –  skelbia turą po septynis Mažosios ir Didžiosios Lietuvos miestus. Per tris mėnesius lėlių misteriją suaugusiesiems galės išvysti Tauragės, Šilutės, Pagėgių, Kauno, Klaipėdos, Rietavo ir Panevėžio žiūrovai. Spektaklį, lėlių teatro priemonėmis permąstantį vietinių Klaipėdos krašto gyventojų išstūmimo ir naikinimo procesą pokariu bei išlikusiųjų gyvenimus sovietmečiu ir ankstyvaisiais Nepriklausomybės metais, lydės susitikimai su specialiais svečiais – mokslininkėmis, tiriančiomis Klaipėdos krašto vietinių gyventojų bendruomenes istoriniu, socialiniu ir antropologiniu žvilgsniu.

Spektaklyje „Šišion“ lėlininkas Linas Zubė pasakoja tikrą, asmenišką istoriją apie kaimynių šišioniškių šeimą. Jis, atvykėlių iš Žemaitijos šeimos vaikas, siūlo unikalų žvilgsnį į konfliktą tarp išlikusių vietinių gyventojų ir iš Didžiosios Lietuvos atkilusių naujakurių. Linas, vos aštuonerių, žaisdamas su šišioniškių šeimos jaunesniuoju sūnumi Dietrichu, negali suvokti situacijos rimtumo, tačiau mato draugo senelius, „omą ir opą“, inteligentiškai atrodančius, lyg ne vietoje atsidūrusius vokiškosios kultūros atstovus, pastebi jo dėdę Beno, deviantišką asmenybę, keikiantį „žemaičius-komunistus“ ir ant stogo keliantį vėliavą su svastika. Beno jam kelia pagrįstą baimę ir užmena klausimą, apie kokią atimtą žemę jis kalba ir jo paties kaip naujakurio atsakomybę šioje istorijoje. L. Zubė istoriją iš savo gyvenimo pasitelkia kaip priemonę analizuoti tai, kaip geopolitiniai procesai veikia šeimų likimus ir kokia sudėtinga yra kolektyvinės atsakomybės problema.

„Tikiu, kad Klaipėdos krašto miestelių gyventojams spektaklio aktualumas atsiveria ne tik dėl svarbios istorinės tematikos“, – sako teatro „Lino lėlės“ direktorė Vida Narveišytė.

„Čia dar gyvena autochtonų palikuonių, daugeliui gyventojų atpažįstami Mažosios Lietuvos pasakojimai ir simboliai. Kitiems spektaklis gali pasitarnauti kaip žemės pripažinimo praktika, skatinanti pasidomėti prieš juos teritorijoje gyvenusių istorijomis. Taip pat tai ir profesionalaus teatro sklaidos regionuose misija – į kultūros centrų sales atvežti profesionalaus lėlių teatro spektaklį suaugusiesiems, pristatytą didžiosiose Lietuvos teatro salėse, Vilniuje ir Klaipėdoje.“

Spektaklį, Klaipėdos teatrų apdovanojimuose „Padėkos kaukė“ nominuotą Metų spektaklio ir Metų režisieriaus kategorijose, apdovanotą už Metų vaidmenį, filosofas Liutauras Degėsys yra pavadinęs „performansu, fejerija, misterija ir aukojimu“, o istorikė Astrida Petraitytė recenzijoje „Kultūros baruose“ rašė spektaklio kūrėjams norėjo „padėkoti už istorinės tiesos blyksnį. Pasitelkus vienos šišioniškių šeimos likimą, <…> bandoma paskrebenti mūsų sąmonę ir sąžinę“, – rašė ji.

Istorikė R. Matimaitytė po spektaklio rašė: „Neabejoju, kiekvienas žiūrovas išėjęs iš spektaklio užduos sau klausimą, – ką reiškia būti šio krašto gyventoju ar gyventoja.“ Kaip istorikė, dr. Silva Pocytė rašo spektaklį lydinčioje brošiūroje, „šišioniškiai net savuose namuose negalėjo jaustis ramūs: jų namuose pirmaisiais pokario metais, neklausiant sutikimo, galėjo bet kada apgyvendinti krašto naujakurius, o repatrijavusieji į Klaipėdos kraštą iki 1950 m. dažnai savo namus rasdavo jau užimtus svetimų žmonių. Šie svetimieji grįžusius namų šeimininkus neretai išvarydavo iš savojo kiemo ar užpjudydavo šunimis. Repatriantų šeimos turėdavo ieškoti prieglobsčio kituose namuose, nors netoliese stovėdavo dar jų proprosenelių puoselėtas ūkis, sodinti vaismedžiai, augintos gėlės. Tačiau tai jau nebebuvo šišioniškių.  Tad kaip galima jaustis savame krašte, kuriame vaikštai kaip vaiduoklis tarp svetimais tapusių namų, tarp žmonių, kurie tave užgaulioja, keliais, kurie gali papasakoti ištisas šišioniškių ir jų kaimynų istorijas, bet naujiesiems gyventojams dabar jos visiškai neįdomios.“

 „Šišion“. Donato Bielkausko nuotr.
 „Šišion“. Donato Bielkausko nuotr.

Spektaklio režisierius, dramaturgas, lėlių ir scenografijos dailininkas Linas Zubė teigia, kad spektaklis „Šišion“ – įdėmesnis žvilgsnis į bendruomenes, po karo likusias mažumoje, stipriai marginalizuotas, patyrusias diskriminaciją: „Liūdniausia, kad daugelis [vietinių Klaipėdos krašto gyventojų] norėjo susijungti su Didžiąja Lietuva, o kai susijungė – ta bendruomenė kažkur išnyko. Todėl spektaklyje jie visi yra juodvarniai. Kaip toje pasakoje, kada pamotė atėjo ir pasakė: kas čionai nereikalingais, juodvarniais tegu juodaisiais skraido. Madžaug, jums čia, jūsų namuose, kaip ir nebėra vietos. Galbūt jūs čia ir esat, tačiau turit slėpti savo tapatybę. Mano draugas pasakojo, kad turėjo pasikeisti savo tėvo vardą, nes jo vardas buvo Fritzas. Tai yra skola, kaltė [už tai,] kad ilgą laiką nesupratai, kur gyveni, kas aplink tave. Tai apraudojimas“, – sako spektaklio autorius Linas Zubė.

Spektaklius Tauragėje, Pagėgiuose, Kaune ir Panevėžyje lydės susitikimai su mokslininkėmis Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto tyrėja dr. Silva Pocyte, Lietuvos istorijos instituto mokslininke dr. Vida Savoniakaite bei Lietuvos istorijos instituto doktorante Rūta Matimaityte, tyrinėjančiomis autochtonų bendruomenes Klaipėdos krašte.

Bilietus į spektaklius platina Bilietai.lt ir TicketMarket.lt. Turą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

„Lino lėlių“ informacija

Leave a Reply