Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui skirtos operos pasaulinė premjera – jau rugpjūčio 4-ąją

Rugpjūčio 4 d. 21.30 val. elinge laukiama istorijų operos „Klaipėda“ pasaulinės premjeros. Pirmą kartą publikai bus pristatyta Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užsakymu parašyta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui paminėti skirta opera! 

Klaipėdos festivalio akimirkos. Martyno Aleksos nuotr.
Klaipėdos festivalio akimirkos. Martyno Aleksos nuotr.

Ją KVMT užsakymu sukūrė net keturi Klaipėdos kompozitoriai – Loreta Narvilaitė, Vladimiras Konstantinovas, Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas. Libretą trijų skirtingų veiksmų operai parašė Arvydas Juozaitis. Spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis, režisierius Gytis Padegimas, scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė. Operos centrinės ašys – Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančias sąvokos – žmonės, tikėjimas, kalba. „Ši opera įspūdinga savo masteliu, nes ją rašė net keturi kompozitoriai. Ji išskirtinai klaipėdietiška. Šiam projektui pradėjome ruoštis prieš dvejus metus“, – pasakoja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė. 

Libreto autorius Arvydas Juozaitis

Arvydas Juozaitis. Martyno Aleksos nuotr.
Arvydas Juozaitis. Martyno Aleksos nuotr.

„Klaipėda yra Lietuvos akis į pasaulį – išmušk ją, ir pasaulis neteks mums pusės savo grožio. Šį kraštą mums reikėjo plėšte atplėšti nuo istorinės prarajos krašto. 1923 metų Kauno Lietuvos žygis į Mėmelį, miestui grąžinant pirmapradį Klaipėdos būvį, liudija nepaprastai ryžtingą lietuvių aistrą kurti valstybę ir joje gyventi.  

Pradedant XIX amžiumi, Rytprūsių Lietuvos istorinė lemtis apnuoginama keturis kartus. Pirmą kartą 1807 metais, kai karališkasis Prūsijos (Vokietijos) dvaras, bėgdamas nuo Napoleono, metus gyveno Mėmelyje. Kiti trys kartai tenka XX amžiui – 1923, 1939 ir 1945 metai iškėlė mums baisų klausimą: „Būti ar nebūti?“ Lietuva lemtingai atsakė: „Klaipėdai būti!“ 

Klaipėda tapo lietuviškos lemties ženklu pasaulio žemėlapyje. Ir nors 1939 metais kraštas atplėštas nuo Lietuvos kamieno, tragiškas Europos likimas leido mums grįžti į jį.  

Visos Lietuvos, vadinasi, ir Klaipėdos sulietuvinimas numatytas Vinco Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“, ir šią civilizacinę pergalę mes pasiekėme.  

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Klaipėda“ liudija Lietuvos vakarų krašto žmones, jų religiją ir jų kalbą. Liudija lietuvių ir lietuvininkų dramatišką bendrystę, jų valią sugyventi. Plikas istorijos faktas, sakantis, kad lygiai prieš šimtą metų Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, neturi likti pliku, tai yra, negyvu faktu. Mes geidėme, mes vylėmės ir mes laimėjome. Ir jeigu kas pagalvotų, ar net pasakytų, kad prieš tris žmonių kartas ten buvome „ne mes“, turėtume paklausti: kodėl mes giedame „Tautišką giesmę“? 

Kulminacinė operos dalis – metas prieš prancūzų prefektūros šturmą. Tačiau ir pirmos dvi dalys kupinos dramatiško kelio į kulminaciją.  

Rašydamas libretą girdėjau Klaipėdos krašto religijos ir kalbos sutartinę, jaučiau lietuvininkus ir lietuvius, tą sutartinę dainuojančius.“ 

Režisierius Gytis Padegimas 

Gytis Padegimas. „Prokadras.lt“ nuotr.
Gytis Padegimas. „Prokadras.lt“ nuotr.

„Operos žanras – savitas ir specifinis, turintis melodramos bruožų. Operoje būtinai turi būti pasakojama kokia nors meilės istorija, ji negali supanašėti su dokumentika. Mes, istorijų operos Klaipėda kūrėjai, nesiekiame atkartoti istorinių įvykių, bet bandome kurti legendą – savaip papasakoti Klaipėdos atgavimo istoriją. Man labai graži pirmoji operos libreto autoriaus Arvydo Juozaičio remarka: „Per rūką matosi Klaipėdos bažnyčių smailės“. Ir mes, praėjus šimtmečiui, statomą spektaklį matome tarsi per rūką…  

Opera – ne protokolas, čia apstu vietos vaizduotei ir išmonei. Operos „Klaipėda“ audinys suaustas iš keturių skirtingų kompozitorių vaizduotės pagimdytų garsinių pasakojimų. Kiekvienas jų savo pristatomą istorijos etapą savaip užkodavo. Tad man tenka naudoti „visraktį“, norint visas šias operas sujungti į vieną. Kad ir kokie būtų skirtumai, vis dėlto pagrindinė kūrinio tema – sukilimas ir mūsų pagarba šių įvykių dalyviams. Norisi, kad spektaklio žiūrovai pasinertų ne į intelektualinius svarstymus, o į emocinius išgyvenimus. Tokia visų laikų operų misija! 

Operų siužetuose dažnai ieškome tikrų įvykių, kurie būna apaugę tikromis ir mistinėmis istorijomis. Iš šiuo atveju leidžiame sau, nenutoldami nuo esmės, įvesti šalutinių linijų, išgalvotų personažų, tarsi nebyliai teigtume: „Taip galėjo būti!“ Ne kartą pagavau save taip mąstantį ir sakantį. Tikiuosi, tuo patikės ir publika. Juk istorinių įvykių fone herojai ne tik kovojo, bet ir gyveno, jautė, mylėjo. Jų gyvenimas klostėsi prieš lemtingus įvykius ir ne visada po jų… 

Mums istorijų opera „Klaipėda“ – tai padrąsinimas ir suvokimas, kad už savo žemę, tautą, prigimtinę teisę mylėti ir kurti reikia kovoti. Ir už tai neretai tenka sumokėti didelę kainą…“ 

Kompozitorė Loreta Narvilaitė (I veiksmas) 

Loreta Narvilaite. Egidijaus Jankausko nuotr.
Loreta Narvilaite. Egidijaus Jankausko nuotr.

„Džiaugiuosi, kad man, klaipėdietei kompozitorei, buvo patikėta ypatinga misija garsais įamžinti istorinę Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio sukaktį. 1923-ieji Klaipėdos kraštui buvo reikšmingi ne vien geopolitine prasme. Tais pat metais Stasys Šimkus Klaipėdoje įkūrė konservatoriją, šiemet irgi mininčią savo šimtmetį. Mane domina visa Klaipėdos krašto kultūra, o ypač tas itin savitas ir begalinis kaip jūros toliai Mažosios Lietuvos liaudies dainų ilgesys… 

Klaipėda ir jūra – nuolatinės, pasikartojančios temos mano kūryboje. Klaipėdai skirtos operos kūrimas suteikė galimybę dar giliau pažinti savo gimtojo krašto istoriją, asmenybes, kultūrines tradicijas, nes beveik visi mes ar mūsų vyresnės kartos giminės esame pokario persikėlėliai. Tad man labai įdomu pažinti savo miestą tokį, koks jis buvo iki tol, XX amžiaus pradžioje, kai jame gyveno ir aktyviai veikė Lietuvos kultūrai ir valstybei didžiai nusipelniusios asmenybės.  

Pirmasis operos veiksmas yra tarsi įžanga, veiksmo laikas ir vieta – 1922-ųjų Kūčių vakaras Mažosios Lietuvos kaime. Tvyro Kalėdų laukimo nuotaika, tad muzika daugiausia šviesi, mažorinė, viltinga, kas man labai artima. Veiksmo pabaigoje užsimezga pagrindinė operos intriga – pasiryžtama kovoti, kad Mažoji Lietuva būtų mūsų. Veiksmo fone nuolat skamba lietuvininkų dainų ir liuteroniškų giesmių fragmentai. Iš jų turbūt ryškiausia tema paimta iš giesmės „Dieve arčiau tavęs“, kuri pirmame veiksme dažnai sugrįžta tarsi Mažosios Lietuvos gyventojų kasdienybės, likimo leitmotyvas.“ 

Kompozitorius Vladimiras Konstantinovas (prologas, II veiksmas ir epilogas) 

Vladimiras Konstantinovas. Martyno Aleksos nuotr.
Vladimiras Konstantinovas. Martyno Aleksos nuotr.

„Klaipėda – vienas seniausių Lietuvos miestų, nors lietuviškoji miesto ir krašto istorija prasidėjo tik prieš šimtą metų. Tai kraštas, paženklintas vokiečių protestantiškosios kultūros įspaudu. Tuo metu, kai didžiojoje Lietuvoje siautėjo kontrreformacija, o po paskutinio LDK padalijimo valstybė atsidūrė Rusijos imperijos priespaudoje, iš Mažosios Lietuvos liuteronų lietuvininkų ji visuomet sulaukdavo paspirties siekiant išsaugoti ir puoselėti lietuvių tautos tapatybę, kalbą ir raštiją. Prisiminkime kad ir pirmąją Karaliaučiuje spausdintą knygą lietuvių kalba, o ir knygnešius, vėlesniu lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu per Nemuną gabendavusius lotynų abėcėle spausdintas knygas ir periodiką… Šio krašto muzika taip pat yra išskirtinė savo turtinga melika, dermėmis. Jau beveik pusę amžiaus esu klaipėdietis, pažįstu ir šio krašto etninę, ir bažnytinę muziką, o svarbiausia – ji kažkaip tapo man artima. 

Perskaitęs operos libretą, grįstą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos istorijos fragmentais, išsyk įnikau į partitūros rašymą. Pirmiausia sukūriau muziką antram operos veiksmui. Jame turėjau labai gerą vedlį – dramą, kuri, mano akimis žvelgiant, yra labai ryški, kontrastinga, turinti daug veikėjų, net buitinės dramos elementų. Antro veiksmo pabaigoje atmosfera įkaista, pritvinksta tiek, kad mūšis atrodo nebeišvengiamas. 

Tuo tarpu prie penkių minučių trukmės prologo ir tokios pat trukmės epilogo užtrukau turbūt ilgiau negu prie viso antro veiksmo, mėgindamas į viena surankioti polistilistinio operos audinio nytis. Sukūriau uvertiūrą remdamasis antro veiksmo temomis ir žinodamas tik pirmo veiksmo pradžios tonaciją. Užbaigiau ją dramatišku ir rėkiančiu, disonansais sutirštintu minoru, kad po jo ryškiau suskambėtų mažoras – šviesi ir lyriška Loretos Narvilaitės muzika. Tiltu į trečio veiksmo medžiagą tapo lietuvininkų karo daina iš Kintų apylinkių, kurios tema pasidalino trečiame operos veiksme ją panaudojęs kompozitorius Donatas Bielkauskas. Epiloge meditatyvią dainos temą iš pradžių atlieka vos keli instrumentai, vėliau apaugantys kitomis instrumentinėmis linijomis, kurios atveda į Klaipėdos dabartį. Operos pabaiga ne patetiška, o veikiau kunkuliuojanti – kaip ir pats gyvenimas šiuolaikinėje Klaipėdoje.“ 

Kompozitorius Donatas Bielkauskas (III veiksmo XII, XIII paveikslai) 

Donatas Bielkauskas. Kristijono Lučinsko nuotr.
Donatas Bielkauskas. Kristijono Lučinsko nuotr.

„Iki šiol didesni muzikos realizavimo procesai mano kūrybiniame kelyje buvo susiję su Dainų šventės didžiaisiais renginiais, choreografinėmis kompozicijomis ar dramos teatro spektakliais. Pasiūlymas dalyvauti operos kūrimo procese drauge su kolega Kristijonu Lučinsku man buvo netikėtas, bet mielas – tai nauja patirtis. Operos kūrėjų įvairovė sąlygoja išskirtinę stilistinę operos kaitą, kuri turėtų įtraukti publiką ir išlaikyti jos dėmesį. Manau, šįkart visumos įdomumą ir grožį bus galima patirti ne kaip vientisą tėkmę, bet kaip tik priešingai – per kontrastus. Veikiausiai muzikos kalba skirsis ne tik stilistiškai, bet tam tikra prasme šokinėsime ir per skirtingus laikotarpius. 

Savo kuriamose scenose jungiu militarizuoto miesto skambesio elektroninės muzikos spalvas su švelniu orkestro skambesiu. Solistų partijų pobūdis, žinoma, tiesiogiai siejasi su libretu, tačiau šioje srityje rėmiausi labiau subjektyviu asmeniniu požiūriu į istorinius įvykius, vengdamas patoso ir suvokdamas bendrą anuometinės situacijos daugiasluoksniškumą. 

Norėtųsi, kad ir ši istorijų opera klausytojus paakintų pasidomėti mūsų krašto išskirtinumu ne vien minint reikšmingą visai Lietuvai įvykį, bet ir suvokiant daugiasluoksnę čia gyvenusių žmonių kasdienybės patirtį, jų viltis. Šiuolaikiniam žmogui itin svarbu pri(si)minti praeitį ir per ją pažinti dabartį, kad galėtų kurti tvarią savo šalies ateitį.“ 

Kompozitorius Kristijonas Lučinskas (III veiksmo XIV–XVI paveikslai) 

Kristijonas Lučinskas. Martyno Aleksos nuotr.
Kristijonas Lučinskas. Martyno Aleksos nuotr.

„Opera man įdomi tuo, kad per ją galėjau prisiliesti prie įvairesnių meno formų, išplėsti kūrybinį lauką nuo savo mylimiausios – archajiškos etninės, elektroninės bei įvairialypės eksperimentinės muzikos teatrui, kuria gyvenu kasdien. 

Kadangi tai šiuolaikinė opera, joje yra ir netradicinių priemonių, derinamų su labiau įprastomis šiam žanrui. Kalbant apie operos vokalą, dalį libreto norėjosi tiesiog iškalbėti, išpasakoti, todėl kai kur vyrauja teatrališki dialogai, vėliau išaugantys į melodingus tutti. Iš pradžių planavau, kad mano kuriamoje trečio veiksmo medžiagoje bus daugiau elektronikos, tačiau rašant operą pirmiausia susikūriau orkestrinį pagrindą, tada į operos garsyną įvedžiau iš anksto įrašytų aplinkos garsų: Klaipėdos tiltų trinksėjimo, laikrodžio tiksėjimo, ritmingo švytuoklės švytavimo. Jų funkcija grynai simbolinė – tai gali būti nuoroda į emocinį ryšį tarp seniai nesimačiusių artimųjų, lietuvių vienybės arką, per Klaipėdą Lietuvai atsivėrusius jūros kelius į pasaulį, laiko tiltą tarp Klaipėdos praeities ir ateities. 

Operos finale vaizduojamas gana tikroviškas mūšis baigiasi ne tamsia ar tragiška gaida, o šviesesne patriotine mintimi – džiugesiu, kad buvo iškovota reikšminga pergalė Lietuvai.“ 

KVMT informacija

Leave a Reply