Kaip nufilmuoti nematomą frontą

Režisierių Jono Ohmano, Vinco Sruoginio ir Marko Johnsono sukurtas istorinio žanro filmas apie partizaninį pasipriešinimą sovietinei okupacijai Lietuvoje nėra tik paprastas praeities dokumentinis liudijimas, kino archyvų ir istorinių fotografijų kadrais pasakojantis apie prabėgusį laiką.

Kadras iš filmo „Nematomas frontas“

Kadras iš filmo „Nematomas frontas“

Iš tiesų, kino juostos „Nematomas frontas“ kūrėjai užsimojo papasakoti apie laiko daugiaplaniškumą, neslėpdami savo intencijų susieti praeitį su dabartimi, be visa ko kita, kalbindami dabar jau garbaus amžiaus kovos už laisvę istorinės dramos dalyvius, kitus tiesioginių įvykių liudininkus, užsimindami apie tų žmonių likimą. Tačiau, žinoma, iš naujo pakilusi  Rusijos šovinizmo banga ir nesveikas imperinių nuotaikų kaitinimas už sienos šį filmą padaro dar labiau aktualų dabarties požiūriu arba net leidžia, užbėgant įvykiams už akių, pabandyti žvilgtelėti į ateitį, numatant galimus išbandymus. Kaip sako viena filmo herojė, pasipriešinimo kovų dalyvė: viską daryčiau taip pat, tik šįkart daug gudriau.

Atrodo,  savotišku simboliniu kodu yra jau filmo pradžios titruose kino juostos kūrėjų pavardžių pateikimas ant  ištrauktų iš rūsio KGB bylų atvartų. Manding, toks filmo pradžios grafinis apipavidalinimas nėra tik drastiška meninė priemonė, siekiant nuo pat pradžių prikaustyti dėmesį. Labiau įtikima, kad tokiu būdu čia yra paliudijimas kūrėjų supratimas, jog ne tik dokumentų gausa ir meninis įforminimas lemia sėkmę, siekiant prasibrauti iki istorinės tiesos, –  ne mažiau svarbi sąlyga arba net pats svarbiausias tiesos vedlys yra sugebėjimas persikūnyti į herojų, įlįsti į jo kailį, pamatyti reikalų padėtį iš vidaus paties herojaus akimis. Subjektyvumo ir objektyvumo kolizijų duotybė, vertinant istorinius įvykius, yra įkyriai nešmėžuojantis, bet visada išliekantis filmo prasminis fonas, panašai kaip ta muzika, kuri čia skamba visą laiką, bet kurios akis į ekraną įbedęs žiūrovas dažniausiai tarsi jau  ir negirdi.

Daug kas tikriausiai pasakys, jog labai gerai, kad toks kūrinys pasirodė kaip tik dabar,  padažnėjus Rusijos propagandinėms atakoms, tačiau pavadinti minėtąjį filmą propagandiniu atsaku neapsiverstų liežuvis. Tačiau galbūt yra taip, kad paprasčiausias tiesos liudijimas, neturint jokių kitų intencijų, propagandiniu efektu tūkstančius kartų pranoksta pačią išradingiausią propagandą su labiausiai išplėtota  infrastruktūra.

O iš to galima padaryti išvadą, kad svarbu ne tiek kovoti propagandinius karus, kartas nuo karto rizikuojant pralaimėti, ypač kai susiremiama su fiziškai stipresniu priešininku, kiek būti pasiruošusiam visada atsakyti į melą ir iškraipymus ramiu tiesos liudijimu, net ir labai neramiais laikais nepametant iš akių kelrodės žvaigždės spindėjimo, baidantis be kokio supanašėjimo su drakonu.

 Atrodytų,  Rusijoje užvesta propagandos mašina su beprotiškomis apsukomis ir maniakišku melo tiražavimu anksčiau ar vėliau atsigręš prieš patį režimą, kaip gyvatė galės pasisotinti tik rydama savo uodega. Tačiau jau ir šiandien net į tiesą iš tolo panašūs pranešimai atrodo labai abejotini, jeigu juos išplatina rusiškos televizijos. Negalėčiau patikėti net tokia neutralia Maskvos radijo ar TV žinia, kad Maskvoje prasidėjo ruduo, nes dabar didesnė tiesa už bet kokią tiesą yra fakto konstatavimas, kad imperine karštlige susirgusi Maskva negali nemeluoti net smulkiausiose detalėse, be to, haliucinacijos seka nėra pavaldi metų laikų kaitai.

Filmo „Nematomas frontas“ kūrėjai  neslepia savo simpatijų, tačiau suteikia teisę kalbėti abiem pusėms – aukai ir budeliui, didvyriui ir išdavikui, nesiekdami sukarikatūrinti pastarojo kokiomis nors kino priemonėmis, leisdami jam byloti savo balsu. KGB veikėjas, žudikas, Lietuvos partizanus vadina banditais, tačiau niekas kitko čia ir nelaukė – būtume sutrikę, jeigu būtų kitaip. Viena iš dramatiškiausių dokumentinio filmo scenų yra Juozo Lukšos išdaviko veblenimai, tarsi ir bandant pasiteisinti, drauge nesugebant nuslėpti savo simpatijos buvusiam bendražygiui, kurį atidavė į mirties nagus (esą girdėjo kaip laukiantis J. Lukšos pasaloje enkavedistas iš baimės kaleno dantimis). Tai iš tiesų užgniaužia kvapą, užkopus į filmo viršukalnę!  Kažkuris iš filmo kūrėjų spaudoje yra minėjęs, kad  net ištisus trejus metus buvo siekiama prikalbinti šį personažą sudalyvauti filmavimuose, kol pagaliau pavyko.

Kadras iš filmo „Nematomas frontas“

Kadras iš filmo „Nematomas frontas“

Bene svarbiausioji šio filmo sudedamoji yra likimo išskirtų Juozo ir Nijolės meilės drama. Tiesą sakant, tai jau ne kartą viešoje erdvėje cituojant užburiančius J. Lukšos meilės laiškus eksploatuota istorija. Tačiau šįkart ypač paperka tai, kad apie graudinančius įvykius kalbama taip santūriai, paprastai, labiausiai už viską vengiant sutirštinti  intonacijas. F. Nietzsche yra sakęs, kad didžios mintys ateina nepastebimai tarsi balandžio kojytėmis, o minėtasis filmas savo ruožtu leidžia patikėti, jog didelė meilė  atplevena dar tyliau, sakytumei, kaip numesta balandėlės plunksna, dangstydamasi  kuklumo drabužiu.

Meilė nelinkusi afišuotis net ir pražuvus vienam iš mylimųjų? Labai įtikima, jog žiūrėdami filmą pagausite save galvojant, jog prievartos sistemos tarnai pralaimi dar ir todėl, kad jiems nebuvo duota žinoti anuomet ir nebus lemta suprasti ateityje, kas yra didingai paprasta meilė.

O jeigu kuriam nors žiūrovui pasirodys, kad, nepaisant temos ypatingumo, šis kino filmas kartas nuo karto tampa truputėlį nuobodoku pasakojimu, verta prisiminti, kad daugiau ar mažiau nuobodoki yra visi geri dalykai pasaulyje. Prisiminkime dar ir tai, jog pati tiesa turi sunkaus kartumo prieskonį, taip nuvildama tuos, kurie trokšta persisaldinti sielą. Galimas daiktas, Lietuvos gyventojui ši kino juosta  didelių paslapčių faktologiniu požiūriu ir neatvėrė, tačiau svarbiausia yra tai, kad pasipriešinimo istoriją filmas papasakojo neįtikimai subtiliai, be plakatinių užmojų,  niekur neperspausdamas, nesukarikatūrindamas daug kam brangių dalykų.

Vis dėlto truputėlį apmaudu, kad padoraus filmo kūrėjai, atrodo, susimovė pasirinkdami tokį kino pavadinimą. Jiems buvo žinoma, kad nematomu frontu rusai vadino kovą su partizanais, tačiau toks frazeologizmas sovietinėje rusų kalboje yra tapęs išskirtinai neskoninga kliše, ypač dažnai tada vartota kaip apskritai kagėbistinės veiklos mobilizacinis lozungas. Žinoma, daug įspūdingiau pavadinimas „Nematomas frontas“ (The Invisible Front) skamba išverstas į anglų kalbą, tapdamas savotiškai koketišku įvardijimu, nematomais ryšiais susisiejančiu su nematomo žmogaus literatūrine legenda ir protestantiška nematomos bažnyčios idėja. Taigi lietuvių kalbai čia, regis, liko tik tarpinės stotelės vaidmuo.   

Šiuos kontroversiškus pastebėjimus ryžausi išsakyti tik dėl to, kad kilo įspūdis, jog po peržiūros Lietuvoje kino juostą bus siekiama pateikti taip pat ir kitų šalių, taip pat ir JAV žiūrovui. Ko galima būtų laukti tokioje filmo kelionėje į plačiuosius vandenis, ar iš anksto galima garantuoti, kad pripažinimą plačiajame pasaulyje  visada  užtikrina  nuoširdus darbas ir teisingai subalansuoti sprendimai?

 Dar ir dabar sunku patikėti, kad filmo režisieriai, Lietuvoje gyvenantis švedas, svečias iš Amerikos ir JAV lietuvis, turintys galimybę žiūrėti į Lietuvą per atstumą, vienaip ar kitaip modeliuodami distanciją, atsilaikė prieš gundymą papasakoti mums skaudžią istoriją vadovaudamiesi komercinio kino kanonu ir  pasirinko nepalyginamai sunkesnį kelią  į šlovę ir pripažinimą. Dėkui jiems už tai, kad nenusipigino!

Leave a Reply