Jaunų lietuvių menininkių iniciatyva: tautiečių kino darbus pristato Amsterdamo publikai

Baigus meno krypties studijas, jų metu sukurti eksperimentiniai darbai lieka dulkėti katedros sandėlyje bei dėstytojų stalčiuose, nes tenka rinktis tarp laisvosios kūrybos ir komercijos? Išeitis – pradėti rūpintis savo meno vadyba dar akademijos suole, kad vėliau nebetektų graužtis nagų. Arba pasiūlyti savo bei draugų kūrybą publikai.

Anastasija Piroženko ir Justina Nekrašaitė. Asmeninio albumo nuotr.

Anastasija Piroženko ir Justina Nekrašaitė. Asmeninio albumo nuotr.

Abi šias galimybes derina Vilniaus dailės akademijos absolventės, šiuo metu Olandijoje gyvenančios menininkės Justina Nekrašaite ir Anastasija Piroženko: merginos įsitraukė į Amsterdamo meno gyvenimą ir ėmėsi lietuviško eksperimentinio bei dokumentinio kino ambasadorių misijos.

Gegužės 22–23 d. rengėjos kvietė publiką įsitikinti lietuvių kūrybingumu į seniausią alternatyvų Amsterdamo kino teatrą „Filmhuis Cavia”, kur startavo jų sumanytas renginių ciklas „Wrong Titled Cinema: Lithuanian Student Films” („Klaidingai pavadintas kinas: lietuvių studentų filmai”).

Programa sudaryta iš 12-os ne tik Lietuvoje kuriančių, bet ir užsienyje studijuojančių tautiečių bei išeivių: Eglės Abromaitės, Martos Ivanovos, Vytauto Juozėno, Sauliaus Leonavičiaus, 2013-ųjų Tarptautinio Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio (International Documentary Film Festival Amsterdam, IDFA) studentiškų filmų kategorijos laimėtojo Ričardo Marcinkaus, Dalios Mikonytės, A. Piroženko, Emilijos Petkūnaitės, Gintarės Rakickaitės, Gedvilės Tamošiūnaitės, Gabrielės Urbonaitės ir Tomo Vengrio – darbų.

Kino renginio Amsterdame akimirka. Asmeninio albumo nuotr.

Kino renginio Amsterdame akimirka. Asmeninio albumo nuotr.

Į pagalbą atėjusi Amsterdamo kino teatro, kuris gyvuoja savanorių pastangomis, komanda deramai įrėmino lietuviško atžalyno kūrybą pripažintų lietuvių autorinio kino grandų Jono Meko, Šarūno Barto bei Arūno Žiebriūno, Audriaus Stonio, Giedrės Žickytės darbais.

Renginys sulaukė ne tik žiūrovų dėmesio – jame apsilankė ir Lietuvos ambasados Nyderlandų karalystėje atstovai Ernestas Grabažius bei Vilma Grigaitė, o jaunosios rengėjos, pasidžiaugusios naujomis pažintimis su lietuvių ir olandų jaunimu, jau spėjo sulaukti ir daugiau pasiūlymų organizuoti kino renginius.

Padaryta pradžia turės ir tęsinį: birželio 13 d. programos filmai bus rodomi Amsterdamo meno inkubatoriuje ACTA, o rugpjūčio 24 d. – inkubatoriuje „Bookstoreproject space”, kur BS21 – šitaip pasivadinusios pokalbininkės duetu plėtoja kūrybinę kolaboraciją, – šiuo metu dalyvauja rezidencijos programoje.

Ciklo pavadinimas, anot iniciatorių, atspindi tipišką jauno meninko rūpestį – kuo taikliau pavadinti savo kūrybos kūdikį, kas, suprantama, pavyksta ne iškart. Tačiau dėl to krimstis nereikėtų – neklysta tik tie, kurie nedirba, o negailintys bandymų gali patirti sėkmę ir vienu šūviu pakirsti iškart du ar daugiau zuikių…

Kartu studijavote Vilniuje, VDA Fotografijos ir medijos meno katedroje, kartu išvykote į užsienį – tradicinė kurso draugių istorija? – teiravomės renginių ciklo sumanytojų.

Justina Nekrašaitė (J. N.): Ne visai taip – studijų metu pasirinkome skirtingas specializacijas: aš – tarpdisciplininio meno, o Anastasija – videomeno. Daug dėmesio skyrėme mokslams, o baigdamos juos svarstėme, ką veikti toliau.

Paaiškėjo, kad abi norėtume tęsti studijas bei veiklą užsienyje, tad pradėjome žvalgytis: internetu ieškotis informacijos apie įvairių šalių švietimo sistemas, sąlygas bei kainas, galimybes studijuoti anglų kalba. Galiausiai pasirinkome Amsterdamą. Čia gyvename antruosius metus .

Tiesa, galiausiai planus studijuoti aš atidėjau – kol kas neradau to, kas visiškai atitiktų mano lūkesčius, juolab kad magistrantūra – tik viena iš galimybių. Šiuo metu mieliau paskirstau laiką darbui bei kūrybinei veiklai, kuri, tikiuosi, ir taps mano profesija.

Anastasija Piroženko (A. P.): Savo ruožtu aš apsisprendžiau – nuo rudens pradėsiu studijas Nyderlandų kino akademijoje.

Tačiau greta to išmėginome savo žinias bei kūrybinę patirtį bei pamėginome surasti nišą vietos menininkų bendruomenėje. Beje, tik Amsterdame susivokėme, kad esame bendramintės ir galime kurti kartu.

J. N.: Darbas tandemu man yra didelė pamoka, nes šitaip nuolat mokaisi dalytis idėjomis, neapsiriboti savo kūrybine individualybe. Daugeliu aspektų esame labai skirtingos, bet todėl ir papildome viena kitą.

ACTA meno inkubatorius Amsterdame įsikūręs buvusioje odontologijos mokykloje

ACTA meno inkubatorius Amsterdame įsikūręs buvusioje odontologijos mokykloje

Su tuo susijęs ir renginių ciklo sumanymas?

J. N.: Jau studijų metais rengdavome mažytes filmų peržiūras bičiuliams, esu dalyvavusi studentų atstovybės veikloje, tad renginių organizavimas nebuvo visiškai naujas dalykas. Tad, kai pretendavome tapti meno inkubatoriaus narėmis, pasiūlėme kino renginius kaip savo indėlį į bendruomenės gyvenimą.

A. P.: Žinoma, iš praktinės pusės patyrėme daug naujų dalykų, nes reikėjo pasirūpinti ir leidimais rodyti filmus, ir sklaida. Labai padėjo mūsų partneriai – alternatyviojo kino teatro „Filmhuis Cavia”, menančio nelegalių skvotų laikus, komanda, neprašiusi jokio finansinio indėlio ir daug prisidėjusi prie programos sudarymo.

J. N.: Vadyba mene – labai svarbi. Ir ne tik dėl savitikslio pristatymo, savimeilės paglostymo, bet ir dėl įkvėpimo. Studijų metu sukurti filmai ne visada patenka į kino ekranus. Po studijų ne vienas pamiršta eksperimentinį kiną ir dokumentiką, kurtą besimokant. Galbūt viešas kūrybos pristatymas paskatins ne tik publikos susidomėjimą, bet ir paties menininko kūrybiškumą, naujus sumanymus, pasiryžimą skirti laiko nekomercinei veiklai?

Trečiąją peržiūrą surengsime menininkų rezidencijoje „Bookstoreproject space” rugpjūčio 24 d. Ji įsikūrusi vakarinėje Amsterdamo dalyje, gausiai musulmonų gyvenamame kvartale. Plėtojamais meno ir socialiniais projektais tikimasi sutelkti bendruomenę ir paįvairinti jos gyvenimą.

Justina Nekrašaitė ir Anastasija Piroženko „Bookstore“ rezidencijoje

Justina Nekrašaitė ir Anastasija Piroženko „Bookstore“ rezidencijoje

Minite du menų inkubatorius. Kokie jų teikiami pranašumai?

J. N.: ACTA inkubatorius, įsikūręs buvusioje odontologijos mokykloje, primena Vilniuje veikusią „Fluxus ministeriją”. Menininkai gali čia išsinuomoti santykinai pigią darbo vietą. Mainais į palankią kainą jie turi prisidėti prie inkubatoriaus veiklos viešumo užtikrinimo renginiais ar kitokiais projektais. Čia turime savo studiją.

Inkubatoriuje „Bookstoreproject space” turime menininkių rezidenčių statusą – jame gyvename. Praėjusį rudenį čia surengiau personalinę parodą, vėliau vyko mūsų koordinuotas filmų vakaras, po kurio buvo pasiūlyta galimybė tapti rezidentėmis. Šis inkubatorius yra ir meno, ir socialinis projektas rajone, kuris turi kiek negatyvų įvaizdį. Jį norima keisti. Tad mainais į pigų pragyvenimą, kas yra itin aktualu Amsterdame, menininkai turi skirti laiko socialinei veiklai. Aš dirbu su vaikais iš kaimynystės. Dažniausiai kartu gaminame bei drauge vakarieniaujame, mokomės elgtis prie stalo.

A. P.: O aš dirbu „swap shiop”, mainų parduotuvėje. Čia visi norintieji gali atnešti nereikalingus daiktus ir mainais pasiimti ką nors reikalingo iš esamo asortimento. Be privalomųjų darbų, daugiausia laiko skiriame kolaboracijai.

Ar tarp ateities planų paliekate vietos Lietuvai?

J. N.: Mano ambicija – ateityje, kai tapsiu žmogumi, kuris galės suteikti vertingų žinių jaunimui, užsiimti edukacine veikla. Studijuodama VDA turėjau laimės patirti, ką reiškia turėti žmonių, kurie nuoširdžiai domisi tavo darbu ir augimu.

A. P.: Aš taip pat jaučiu poreikį sugrįžti į gimtąją šalį. Beje, mano ryšį su Lietuva natūraliai palaiko dokumentika – kadangi domina ši kino sritis, Lietuvoje turiu nemažai temų, kurias norėčiau pagvildenti filmais. Jeigu Lietuvoje atsirastų galimybė įsteigti dokumentinio kino magistrantūros studijas, norėčiau prisidėti prie jų plėtros.

Anastasija, magistrantūroje studijuosi dokumentinio kino kūrimą?

A. P.: Aukštoji mokyklą, kur ketinu studijuoti, yra atvira visiems žanrams, tad norėčiau išmėginti save ir tirti, kur slypi riba tarp dokumentinio ir vaidybinio kino, kaip žmogus juos atskiria? Mano galva, objektyvios dokumentikos nėra – kamera visuomet yra subjektyvi, nes už jos yra režisierius. Noriu atskleisti plonytę žanrų takoskyrą per vizualiuosius sprendimus. Tam ir skirsiu dvejus metus.

Kol kas dirbu ties dokumentinio kino projektais, vienas kuriamas Lietuvoje, kitas – Olandijoje.

BS21 vizitinė kortelė

BS21 – ką reiškia ši santrumpa ir kodėl šitaip pasivadinote?

J. N.: Norėjome žaismingo ir neįpareigojančio pavadinimo, tad pasirinkome sparnuotą frazę „Two Birds With One Stone” – lietuviško priežodžio „Du zuikius vienu šūviu” analogą. Beje, olandai irgi turi panašų – „Du uodus vienu pliaukštelėjimu”, – juokiasi. – Oficialioms reikmėms susitrumpinome jį iki keturių ženklų.

Ką kuriate?

J. N.: Šiuo metu plėtojame socialinės fotografijos projektą musulmonų tema – vaikų portretų ciklą. Užsiimame ir komercine fotografija, grafiniu dizainu bei įvairiais videodarbais. Kol kad paslaugas teikiame bičiuliams, tačiau tikslas yra užsitikrinti pragyvenimą iš komercinės veiklos ir plėtoti meno projektus.

BS12 maišelių dizainas ir fotosesija.

BS21 maišelių dizainas ir fotosesija

A. P.: Norime tęsti ir pradėtą kino renginių projektą. Jau pradėsime rinkti filmus kitiems metams, nes patirtis parodė, kad visi formalumai užtrunka. Norime plėsti programą ir papildyti ją Olandijos studentų darbais.

Leave a Reply