G. Radvilavičiūtė: keliauti, stebėti, atrasti, dalytis

Jei norite pamatyti Auksinių scenos kryžių vertą spektaklį, penktadienį, spalio 31 dieną, sukite į Vilniaus teatrą „Lėlė“: klaipėdietė režisierė Gintarė Radvilavičiūtė čia sukūrė savitą, fantasmagorišką, bežodę, tačiau skaudžiai iškalbingą vokiečių romantiko E. T. A. Hoffmanno apsakymo „Smėlio žmogus“ interpretaciją.  

Visa spektaklio komanda – G. Radvilavičiūtė, D. Serapinas, R. Mačiliūnaitė, D. Tarutis, S. Maslauskaitė, Š. Datenis, M. Lukošius ir R. Valčik. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Šio teatro kūrėjai visada tvirtino, kad lėlių teatro nedera sieti tik su pastatymais vaikams. Apibendrinta kalba ir ženklais jis ne prasčiau už draminį gali prabilti į brandų žmogų, jo akyse virsti subtiliu šedevru. Tai ir patvirtino dailininkų, režisierių Jūratės Januškevičiūtės ir Rimo Driežio auklėtinė G. Radvilavičiūtė. Kūrusi Kaune ir „namie“, Klaipėdos lėlių teatre, šiemet režisierė atvyko į sostinę ir su talentinga komanda pastatė savo pirmąjį spektaklį „Lėlėje“. Pirmųjų kartų čia esama ir daugiau… 

Teatro vadovas Juozas Marcinkevičius, užuot klausiusis režisierės žodžių, siūlė pasiklausyti jos tylėjimo – jis, esą, pasako kur kas daugiau. Patarimo nepaisėme ir po antrojo premjerinio spektaklio pakalbinome Gintarę Radvilavičiūtę. 

– Gal imtis „Smėlio žmogaus“ tave paskatino Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) pastatymas „Kopelija“? Išvydai jį ir pasakei: „Puiku, galiu ne blogesnį spektaklį sukurti lėlių teatro scenoje“. 

– Ne, pirmiausia atradau E. T. A. Hoffmanno kūrinį, o tada ir „Kopeliją“ LNOBT scenoje. Mane pakerėjo „Smėlio žmogus“ – toks daugiasluoksnis kūrinys. Įdomi tema apie žmogaus sielos nykimą, kylantį iš egoizmo, netikėjimo, abejonės. Taip pat pamaniau, kad tai labai „lėliškas“ kūrinys. Juk „Smėlio žmoguje“ yra lėlė Olimpija. Užsikabinau už personažų dvilypumo ir taip pamažu atsirado spektaklio meninis sprendimas. Tik tada dar nežinojau, kurioje scenoje spektaklis galėtų įvykti. 

Šią vasarą važiavau į Vokietiją, seną Bambergo miestą. Kelionėje sutiktas eseistas Rolandas Rastauskas man papasakojo, jog Bamberge E. T. A. Hoffmannas porą metų gyveno. Esą ten turėtų būti išlikęs jo namas. Pirmiausia ir patraukiau jo ieškoti. Atradau ir jo vardo teatrą, ir muziejų, ir namą. Atsitiktinumas?.. 

–Ar kas nors iš to Bambergo pateko į spektaklį?

– (Nusišypso.) Iš esmės, ne. Gal tik dvasia, nes namas tikrai mistiškas. 

Sigutė Maslauskaitė

– O kaip tavo kūrybiniame kelyje atsirado „Lėlės“ teatras?

– Teatro meno vadovas Vilmantas Juškėnas jau seniai kalbino padirbėti „Lėlėje“. Turbūt atėjo tam laikas. Nebuvo lengva išvažiuoti iš Klaipėdos, o paskui grįžti. Tačiau kiekvienam kūrėjui būtini iššūkiai. Atsitraukus geriau matomas gyvenimas, kurį gyveni… Ilgai užsibūnant vienoje vietoje visi daiktai labai sumažėja, susmulkėja, ima trūkti oro. 

O spektaklis atėjo po truputį, ieškant, eksperimentuojant, pamažu įtraukiant kitus kūrėjus. Man šiuo tarpsniu labiausia norėjosi susitelkti į aktorių ir lėlę: susieti „gyva“ ir „negyva“, kad vienas aktorius veiktų už du personažus, susidvejintų, kad nebeatsektum, kur kieno galūnė, galva… Kad suprastum, kaip padaryta, tačiau užsimirštum ir patikėtum ta magija. 

Siekiai pasiteisino, bendravimas su trupe buvo puikus, sekėsi. Ieškojimų procesas kiek užtruko, tačiau laikas buvo geras, kūrybingas. 

– Ar spektaklyje yra konkretūs veikėjai?

– Taip. Kūrinys daugiasluoksnis, tad teko išgryninti vieną pagrindinę liniją: Natanaelio ir Klaros. Natanaelis kovoja su savuoju Smėlio žmogumi, o mirusi Klara virsta Olimpija. Du žmonės kalba skirtinga kalba. Jie prasilenkia, judviejų dialogai virsta monologais. Kiekvienas ima grumtis su savo demonais. Norėjosi žvilgtelėti tarp kūrinio eilučių. Atsisakyti žodžių, viską „spręsti“ vaizdu, garsu, lėlės ir aktoriaus judesiais. 

– Nepaprasta, kaip pildosi tavo žodžiai. Kažkada svajojai, jog kurso draugai galbūt įkurs Klaipėdos lėlių teatrą. Ir štai esi jo meno vadovė. Dar sakei kada nors pastatysianti spektaklį, kuriame vaidins tik žmonės. Ir štai – jis „Lėlėje“. Ar galima sakyti, kad tau „Smėlio žmogus“ tam tikra prasme yra „etapinis“?

– Taip, jis pažymi mano kūrybinį dešimtmetį. (Nusišypso.) Kartu tai pirmasis spektaklis, sukurtas „išvykoje“, kito miesto didelėje scenoje. Su savo svajonėmis turi būti atsargus, jos pildosi…

Svarstau, kad tai tiesiog laiptelis kelyje. Ne šuolis, o žingsnis pirmyn. Spektaklis „norėjo“ atsirasti.

Susitikau su labai stipriais, įdomiais menininkais: scenografe Renata Valčik, kompozitore Rita Mačiliūnaite, judesio plastikos kūrėja, spektaklio aktore Sigute Mikalauskaite, aktoriais Šarūnu Dateniu, Deiviu Serapinu, Dainiumi Taručiu, skulptoriumi-aktoriumi Martynu Lukošiumi, dramaturgu Mindaugu Valiuku. Mokaisi, semiesi iš sutiktų žmonių. Buvo labai naudinga padirbėti ir „Lėlės“ cechuose, susitikti su auksarankiais meistrais Lilijana, Virginija, Simona, Martynu. Aštuonios papildomos rankos, žmonės išmanantys savo darbą. Kaip lengvai tada juda darbai…

Kuriant spektaklį lėlių teatre sunku tiksliai nusakyti kiekvieno kūrėjo funkcijas. Daug kas daroma kolektyviai, mėginant, eksperimentuojant, ieškant. Su dramaturgu M. Valiuku pradėjome anksčiausiai. Diskutavome apie kūrinį, Mindaugas padėjo išgryninti spektaklio mintį, pažiūrėti į „Smėlio žmogų“ iš skirtingų pusių. Su R. Valčik jau seniai kalbėjomės apie pastatymą. Žinojau, ką noriu padaryti. Tačiau kaip visa tai turi atrodyti, kaip suvaldyti didelę erdvę, kokie kostiumai, kompozicija, spalvos? Renata labai pagelbėjo. Kad spektaklyje turi vaidinti Sigutė, buvo aišku jau prieš dvejus metus, kad bus Šarūnas – prieš pusmetį. Jiedu tarsi du skirtingi pasauliai. Sigutė – ramybė, o Šarūnas – ekspresija, jėga. Smėlio žmogaus personažas atsirado repeticijų pradžioje, stebint, kaip cechuose dirbantis M. Lukošius karstosi teatro kartimis, sienomis… Vėliau kompozitorė R. Mačiliūnaitė įkvėpė visą spektaklio atmosferą. 

– Prieš penketą metų esi sakiusi, kad Klaipėdoje kultūrinio gyvenimo tėkmė gana lėta. O kaip dabar?

– Vilniuje vyksta labai daug renginių. Kasdien gali pamatyti kažką įdomaus. Klaipėdoje visko mažiau, tačiau čia puiki terpė kūrybai, darbui. Laikausi minties, kad kurti turi tyliai, o tada – keliauti, stebėti, atrasti, dalintis.