Ar viskas pozityvu festivalyje „Positivus 2014“?

„Positivus“ – didžiausias muzikos festivalis Baltijos šalyse, nuo 2007 metų traukiantis minią žmonių ne tik savo nuotaika, turtinga indie roko ir poproko programa, bet ir puikiai parinkta lokacija. Pajūris šalia Salacgrivos miestelio, visai netoli Estijos pasienio, puikiu oru liepos 18–20 d. suteikė galimybę mėgautis muzika deginantis saulutėje, bangoms skalaujant kojas arba sėdint pušų miško pavėsyje.

Positivusfestival.com nuotr.

Positivusfestival.com nuotr.

Tačiau ar viskas taip tobula? Festivalyje straipsnio autoriai vieši jau antrą kartą, tad lyginti galima iš nedidelės metų perspektyvos. Kaip ir pernai, taip ir šiemet „Positivus“ festivalis turėjo tris pagrindines scenas, tik pervadintas kitų rėmėjų vardais: „Lattelecom“, „Nordea“, „Red Bull Music“.

Be to, klausytojus džiugino mažesnės „I Love You“ ir „Palladium“ scenos, pristatančios mažiau žinomus arba/ir dar tik pradedančius atlikėjus. Pagal populiarumą, žinomumą ir aktualumą, atlikėjus galima skirstyti į įvairias kategorijas, iš kurių šįkart norėtųsi aptarti kelias: A ir B lygio atlikėjų pasirodymus.

Pasauliniame kontekste galima būtų grupuoti ir visaip kitaip – pagal milijonines auditorijas, perklausų reitingus ir t.t. Teigiama, kad šiemet „Positivus“ festivalyje apsilankė 25 000 žmonių, tad pagal esamą situaciją ir bandysime šališkai suskirstyti atlikėjus į dvi grupes.

A kategorija

Nors jų festivalyje buvo žymiai daugiau, nei šiame straipsnyje, iš esmės susitelkiama į stipriausią – šeštadienio programos dalį, kuri stebino kontrastuojančiais vardais ir pasirodymais. 

Pavyzdžiui, free džiazo patriarchas Pharoah Sanders, kadaise išradęs ir išpopuliarinęs ketvirtojo pasaulio muziką, „Positivus“ festivalyje kepė muzikinių džiazo standartų karbonadą. Kartais legendoms geriausia likti legendomis įrašuose ir biografijose. Antra vertus, aštuoniasdešimtmečio Pharoah išėjimas į sceną – ne tik istorinis, bet ir biografinis įvykis, įrodantis, kad nepaisant amžiaus, įmanoma viskas. Klausimas tik, ar visko iš tiesų ir reikia? 

Ne mažiau klausimų sukėlė hiphoperio Tricky pasirodymas. XX a. dešimtuoju dešimtmečiu triphopo revoliucinionieriaus reputaciją pelnęs Tricky iš esmės atliko ne koncertą, o garso patikrinimą, po sceną vis varinėdamas techninį personalą ir pūsdamas marihuanos suktinukes. Kartais Tricky išvis nedainuodavo – priklausomai nuo nuotaikos ir garso lygio, – palikdamas pagrindines partijas atlikti pagalbinei vokalistei.

Tik keli šio atlikėjo kūriniai nuskambėjo iš tiesų gerai, primindami, kodėl ne veltui jis buvo vadinamas hip hopo velniu, išsidirbinėjančiu ant scenos. Maišydamas hiphopą ir soulą su psichodelikos elementais, pagaliau užhipnotizavo ir publiką. Tricky visai greitai turėtų išleisti naują albumą, tad įdomu, ką ketina juo pasakyti. 

Legendinė vokiečių grupė „Kraftwerk“, padariusi revoliuciją elektroninės muzikos istorijoje, irgi yra viena iš tų, kurios jau drąsiai galėtų ilsėtis muzikos muziejuje. Tačiau kai kurie eksponatai įrodo, kad gali ne tik dūlėti už stiklo, bet ir būti paveikūs žiūrovams, stebintiems minimalistines „Kraftwerk“ vizualizacijas pro išdalintus 3D akinius.

Po scenoje besitaškančio charizmatiškojo Tricky „Kraftwerk“ pasirodymas skambėjo labai tvarkingai ir profesionaliai, kaip ir derėtų virš keturiasdešimties metų grojančiai grupei. Tačiau dažnai net ne šio festivalio kontekste neapleidžia klausimas: kas geriau ir efektyviau veikia klausytoją? Ar be netikėtumų laukais ir miškais sklindanti muzika yra patrauklesnė už vienas po kito vykstančius muzikinius siurprizus? Klausimas veikiau retorinis, tad atsakymo ir nesitikime. Akivaizdu tik viena, kiekvienam – savas įvaizdis, intriga, muzikinis turinys ir įsivaizduojama norima kokybė. 

B kategorija

B kategorijai festivalio kontekste maloniai klausėsi „Daughter“, Laura Mvula ir keistasis King Charles, primenantis hibridą, padarytą iš Princo ir Freddžio Mercurio. Jis spinduliavo pastarojo energiją ir dainavimo manierą, Princo lankstumą ir grakštumą. King Charles kūriniai buvo nors ir eklektiški (nuo britiškos pop- iki miuziklo stilistikos), tačiau suvienyti atlikėjo charizmos. 

Šis pasirodymas buvo vienas iš tų atvejų, kai klausydamasis muzikos estrados šone pagalvotumei „nieko ypatingo“, tačiau tik pamatęs ilgadredį pusnuogį baltomis kostiuminėmis kelnėmis pasipuošusi impozantišką vokalistą, susidomėtum iš karto. Tikras šou su gabiu aktoriumi, sužavintis ne tiek muzikiniu pasirodymo turiniu, kiek forma. 

Penktadienio favoritė – Laura Mvula, apibūdinta kaip velvetinio balso debiutantė. Įspūdingos vidinės ramybės ir spinduliuojamos žmogiškos šilumos vokalistė nusiveda į savo pasaulį, kuriame soulas gyvena miško samanose. Čia viskas minkšta ir turi vidinį, dar gilesnį dėmenį. Pagaliau, muzikos režisieriaus sprendimas soulo stiliaus muziką atlikti neįprasta grupės sudėtimi (smuikas, violončelė, arfa ir kontrabosas) savaime sukuria sakralios muzikos įspūdį. Tokioje pievoje norisi pasiganyti ne tik elfams ir briedžiams. „Give back my soul and take my heart away“, – dainavo Laura. Apie jos pasirodymą galima pasakyti tą patį – koncerto metu atlikėja užvaldė mūsų sielas, o širdys liko budrios ir pasiruošusios naujiems iššūkiams.

Įdomių pamąstymų sukėlė grupė „Future Islands“, kurią iš tiesų norėtųsi pavadinti „Past Islands“. Atgyvenusius roko subžanrus atliekančią grupę galėjo atgaivinti tik kartais groulinantis (kaip metalistų grupėse) dainininko vokalas. Jis šniokštė, rėkė, šoko ir ropojo scenoje kaip gyvulys, taip teikdamas vilčių, kad bus radęs asmeninį priėjimą prie gana nuobodaus roko ir jį pateikia savu, nebūtinai priimtinu, bet įsimintinu būdu. 

Visa kita

Be muzikinės programos, festivalis pozityvumą kelia įvairiomis pramogomis: šokinėjimu ant batuto, vaistų „Ibuprofen“ ir bacilų rugntynėmis, futbolu, vaikų kampeliu, kitais aktyviais žaidimais, filmų peržiūromis, dizaino muge bei menininkų ekspozicijomis.

Atokiau nuo koncertų teritorijos įkurtas palapinių miestelis leido ramiau miegoti naktimis ir mėgautis atsivežtais gėrimais legaliu būdu. Tuo metu norėdamas pakliūti į pagrindinę festivalio vietą, turėdavai vėl pereiti patikrinimą. Tad skėčiai, promilių linksmybės, narkotikai, fotoaparatai likdavo už vartų.

Tokia tvarka nušaunami du zuikiai: festivalio lankytojai nepervartoja alkoholio, o jeigu jį ir perka, tai palaiko vietines prekiaujančias įmones. Deja, tenka pasakyti, kad euro įvedimas trečdaliu padidino festivalio barų kainas. Šiais metais už alaus bokalą tekdavo paaukoti 3 eurus, už sidrą – 4 eurus. Tačiau tai nesugadino puikios, pozityvios festivalio nuotaikos, žmonių šypsenų ir geros muzikinės atmosferos.  

Leave a Reply