Ant marių kranto pristatoma „Carmina Burana“ apjungs dvi nesuvaldomas stichijas – jūrą ir žmones

Rugpjūčio 11 d. 22.30 val. senojo elingo erdvę užvaldys ir ją beveik neatpažįstamai transformuos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro videografinis spektaklis „Carmina Burana“, apvaikinuosiantis III–iąjį Tarptautinį Klaipėdos festivalį. Videografinį spektaklį pagal gerai žinomą kantatą sumanę menininkai – režisierius Dalius Abaris, muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė – puikiai žinomi Klaipėdos publikai. Norint įsivaizduoti didingą elingą užliesiančios kantatos mastelį pakanka paminėti, kad premjerą rengia „Skrajojančio olando“ režisierius D. Abaris. Už šio kūrinio režisūrą, pristatytą senajame elinge prieš trejus metus, D. Abaris 2021 m. buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“.

Klaipėdos festivalio akimirkos. Renaldo Kulikausko nuotr.
Klaipėdos festivalio akimirkos. Renaldo Kulikausko nuotr.

Apie pasiruošimą spektakliui pasakoja D. Norvaišas. Kalbino Žaneta Skersytė.

Ar „Carmina Buranataps pirma kūrybine veikla Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre? Ne pirmą kartą bendradarbiaujate su režisieriumi Daliumi Abariumi ir jo talentinga bei daugybę apdovanojimų pelniusia komanda?

Iki šiol KVMT esu fotografavęs ir filmavęs spektaklio „Dona Kichotė“ promo medžiagą. Su režisieriumi Daliumi Abariumi, scenografe Sigita Šimkūnaite, kostiumų dailininke Sandra Straukaite ir šviesų dailininku Andriumi Stasiuliu darbinėje veikloje susipažinau statant ansamblio „Lietuva“ muzikinę dramą „Sakmė apie dovanotą širdį“. Videografinis spektaklis pagal to paties pavadinimo Carlo Orffo sceninę kantatą „Carmina Burana“ – antras mūsų bendras darbas.

Esate vaizdo projekcijų dailininkas. Kas yra jūsų darbo priemonės?

Martynas Norvaišas. Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.
Martynas Norvaišas. Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Esu operatorius ir fotografas, tad teatre kuriant projekcijas pagrindiniu mano darbo įrankiu tampa kameros. Nenaudoju kompiuteriu generuotų vaizdų. Reikalingos medžiagos ieškau tikrame pasaulyje, bandau dokumentinėse situacijose atrasti grafiškus vaizdus, kurie gerai atrodytų scenoje, intensyvumu nenustelbtų veiksmo. Siekiu, kad vaizdiniai nebūtų abstraktūs ir turėtų savą naratyvą, atsirandantį iš to, kaip vaizdai jungiasi ir sąveikauja tiek tarpusavyje, tiek su kūrinio medžiaga, tiek su scenovaizdžiu.

Martynas Norvaišas. Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.
Martynas Norvaišas. Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Kantatos „Carmina Burana“ pavadinimą seka prierašas „Pasaulietiškos dainos solistams, chorui, instrumentams ir magiškiems vaizdams“. Todėl ieškojau būdų ekranuose parodyti tai, ko plika akis nemato – filmavimui naudosiu ne tik įprastą techniką, bet ir termovizorių bei infraraudonųjų spindulių kamerą.

Kiek užtrunka pasiruošimas tokiam didžiuliam spektakliui kaip „Carmina Burana? Ar pasiruošimą įtakoja tai, kad jis bus rodomas lauke, leidžiantis saulei, ant marių kranto?

Martynas Norvaišas. Asmeninio albumo nuotr.
Martynas Norvaišas. Asmeninio albumo nuotr.

Pirmieji kūrybinės komandos susitikimai ruošiantis šiam spektakliui įvyko dar pavasarį. Kalbant apie vizualizacijas dabar prasideda intensyvus gamybos etapas – pasiruošimas filmavimui, pats filmavimas, montažas, postprodukcija. Vaizdo idėją formuoja ir spektaklio aplinka – Klaipėdos elingas, įsikūręs ant marių kranto. Ekranuose bus uostamiesčio fragmentų – švyturys, jūra: ir audringa, ir rami, ir naktį, ir ryte. Filmavimo herojumi taps ir Muzikinio teatro choras. Spektaklio metu choro artistai veiks ir scenoje, ir pasirodys filmuotuose vaizduose ekranuose. Jūrą ir žmones gretinu ir rodau kaip nesuvaldomas stichijas. Nesinori pernelyg daug atskleisti – visų laukiame premjeroje.

Videografinis spektaklis vaizdo, garso ir didelio kolektyvo scenoje visuma. Ar muzika yra svarbiausias kūrybinis variklis?

Aš į spektaklį „Carmina Burana“ žiūriu ne tik kaip į klasikinę muziką. Man atrodo, kad tai unikalus laiko sukurtas konceptualus kūrinys. Tekstus parašė klajokliai poetai dar tryliktame amžiuje, Carlas Orffas juos interpretavo savaip ir sudėjo į kantatą dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Po šimto metų interpretacijos toliau kuriamos bei įkvepia vis naujus kūrėjus, kurie tampa lyg tų klajoklių poetų bendradarbiai. Muzika ir tekstas nesikeičia, bet „Carmina Burana“ turi savybę laisvai pasiduoti interpretacijoms. Tai žavi ir įkvepia.

Kiek jūsų darbe kūrybinės laisvės?

Labai priklauso nuo režisieriaus, nuo komandos. Iki šiol niekada netrūko kūrybinės laisvės, kaip ir ruošiantis spektakliui „Carmina Burana“. Visi prisidedame, kad sukurtume gražų vaizdinį, kalbame apie pasaulį, kuriame gyvename dabar ir siekiame, kad šis spektaklis būtų suprantamas visiems.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro medžiaga

Leave a Reply