Dizainas: socialinės problematikos (de)konstravimas

Vilniaus dailės akademijos doktoranto Igno Lukausko publikacija, analizuojanti dekonstruktyvistinio dizaino poveikį visuomenei socialiniu aspektu, susijusi su disertacija tema „Dekonstruktyvistinis dizainas kaip inovacijų katalizatorius visuomenėje”.

fotomontazas

Autoriaus iliustracija. Fotomontažas iš ciklo „Stotis”, 2015

Iš pradžių reikėtų apibrėžti šiandieninio socialinio lauko reikšmę ir jo poreikius. Kas yra šiandieninė visuomenė ir kas jai aktualu? Dizaino srities tyrimai tiesiogiai susiję su visuomenės progresu, istoriškai galima išskirti tris pagrindinius informacinės visuomenės evoliucijos etapus. Pirmasis prasidėjo daugiau nei prieš šimtą metų, gamintojai vienas po kito realizavo skirtingų modelių telefonus, elektrinius buities prietaisus, radijo ir televizijos aparatus, automobilius ir t. t. Nuo to laiko kiekvienas iš šių prietaisų tapo neatskiriama šiuolaikinio vartotojo kasdienybės dalimi. Besibaigiantis antrasis etapas susijęs su išsivysčiusiomis skaitmeninėmis technologijomis bei mobiliosiomis komunikacijomis. Skaitmeninės technologijos, tokios kaip kompiuteriai, mobilieji telefonai, internetas, skaitmeninė televizija ir radijas, sparčiai išplito ir tapo šiandienine kasdienybe. Dizaino srities tyrimuose trečiajame etape akcentuojama žmogaus ir kompiuterio sąveika. Pagrindinis klausimas yra, kaip bus atliekamas dizaino kūrimo procesas ir kaip sukurti moksliniai tyrimai padės suvokti šį procesą. Tyrime apibrėžiamas socialinis laukas glaudžiai susijęs su skaitmeninėmis technologijomis, tačiau šį etapą jau keičia kitas – kompiuterizacijos etapas. Šiandieninis dizainas, jo kūrimo procesai, poveikis turi skaitmeninį pavidalą ir netiesioginę skaitmeninę prieigą prie vartotojo. Tiesioginiai ir mechaniniai dizaino procesai baigia išnykti.

Problemų nesprendžia

Kalbant apie socialines problemas, reikėtų paminėti, kad dizainas nesprendžia socialinės ar kito pobūdžio problematikos, tačiau suformuoja svarstomas problemas, kurios turi būti išspręstos, jas viešina, bet nesiima jų spręsti. Dizaino kūrimo praktika turėtų daugiau dėmesio skirti ne socialinių problemų viešinimui, o nagrinėjamos problematikos sprendinių generavimui. Dizainas savo kūrybiškumu atlieka ypač didelį darbą, tačiau yra linkęs ignoruoti problemų sprendimo klausimą. Dekonstruktyvistinis dizainas, dekonstruodamas objektą, vietą, laiką ar net pačią problemą, dažnai pasiūlo įdomius sprendinius, kuriuos realizavus problema likviduojama. Žinoma, didžioji sprendinių dalis yra fiziškai neįgyvendinama, tačiau intelektualiai suvokiama. Komercinės praktikos srityje yra dizainerių, kurie išsikelia iššūkį ir projekto pradžioje klientui akcentuoja svarstomą problemą. Jie supranta, kaip svarbu apibrėžti problemą, taip pat nustatyti ribas, kurios tiesiogiai arba netiesiogiai susijusios su socialine ar kita problematika. Galima aptarti penkis pagrindinius veiksnius, kurie išskiria dekonstruktyvistinį dizainą kaip gerą socialinių problemų konstravimo mašiną.

Visų pirma, dizainas konstruoja aktualias problemas ne tik vizualiai, bet ir empiriškai, nes vizualinį turinį suvokėjas gali patirti. Stenografija dažnai naudojama tam, kad pademonstruotų, jog sukurtas dizainas ne tik vizualus, bet ir apčiuopiamas. Dalis kuriamos istorijos išdalijama į kelias dalis. Pirmoji dalis veikia kaip potyris, suteikiantis suvokėjui patirties, antroji dalis turi tylų emocinį, efektyviai nebylų matmenį, kuris padeda suprasti tai, į ką vizuali informacija galėtų būti panaši, medžiaga siejama su tam tikru socialiniu kontekstu. Pastaroji dalis stipriai reiškiasi dekonstruktyvistinio dizaino objektuose, dekonstrukcijos pagalba akcentuojamas vizualikos emocionalumas: pavyzdžiui, kuriant fotografijų seriją, susijusią su etnografija ir kasdienybės studijavimu. Dalijimasis fotografijomis, kartu ir gyvenimo patirtimi, gali ryškiai atgaivinti svarstomos problemos aspektus tam tikruose socialiniuose sluoksniuose. Dekonstruojant fotografijų, kurios darytos skirtingose vietose, turinį kontrasto principu sujungiamos priešingos socialinėms grupėms aktualios problematikos. Tai sąlygoja stiprų šių socialinių laukų emocionalumą ir aktyvumą. Šiuo atveju fotografijos yra regimoji patirtis, įprasminanti sunkiai suvokiamas žinias.

Artefaktai

Antrasis veiksnys – dizaino artefaktai. Dizaino kūrimo procesas generuoja skirtingus artefaktus, kurių dėka visuomenė gali diskutuoti, interpretuoti ir aptarti socialinės problemos charakteristikas. Dizaineriai daug dėmesio skiria šių artefaktų įvardijimui – eskizai, modeliai, prototipai arba pavyzdžiai, tačiau svarbu ne tai, kas yra artefaktas, bet kaip jis mobilizuoja socialinius laukus, kurie domisi socialine problematika. Profesorius Armandas Hatchuelis savo tekstuose šiuos dizaino artefaktus vadina „mokymosi prietaisais”, vienas iš žinomų provokatyvios minties lyderių Michaelis Schrage rašydamas apie inovatyvumą įvardina juos kaip „verslo eksperimentus” (1). Vaizdas nėra toks svarbus kaip jo modelis ar prototipas, tačiau aiški minčių raiška yra svarbi. Dar aktualiau, kaip žmonių grupė valdo procesą, susijusį su socialine problema, kuria prasme panaudoja šias mintis (2). Dizaino prototipų kūrėjai yra tarpininkai tarp socialinės problematikos, visuomenės, politinių reikalavimų, dizaino gaminių ir t. t., todėl vaidina lemiamą vaidmenį šiame bendravimo procese. Artefaktai kuria dialogą aplinkos interpretacijai, kuri klausinėja, kieno reikšmė turi didesnę vertę svarstomoms problemoms. Kalbant apie interpretaciją, dekonstruktyvistinio dizaino artefaktai dėl savo vizualaus sudėtingumo ir suprantamumo generuoja platesnį reikšmių lauką. Visuomenė skirtingai supranta abstrakčias formas ir vaizdus, todėl vaizduotės dėka sukuriamos tiek teigiamos, tiek neigiamos socialinės problematikos interpretacijos.

Kūrimo procesas – tyrimas

Trečias veiksnys, kurį galima išskirti, yra dizaino kūrimo patirtis, generuojanti neterminuotą tyrimą ir aktyviai vengianti konkretaus vaizdo arba formos užbaigtumo – būtent tai, kas būdinga dekonstrukcijai. Dekonstruktyvistinis dizainas kuriamas skaidant ir griaunant objekto, vaizdo ar formos konkretumą ir užbaigtumą. Idėja, kad dizaino procesas yra tyrimas, remiasi amerikiečių kilmės filosofo Johno Dewey’aus (1859–1952) mintimis. Dizaino rezultatas yra nežinomas, nesuvokiamas ir nenuspėjamas dėl plataus jo interpretatyvumo. Paslaugą galima vadinti tikėtinu rezultatu, tačiau jos forma ir prasmė neapibrėžiama iki galo nuo pat proceso pradžios. Dizaineriai suvokia kuriamą rezultatą per kognityvinių stilių, praktikų ir kultūros kombinaciją profesiniame lauke. Dizaino teoretikas Nigelis Crossas kalba apie šio proceso dualistinį pobūdį (3). Viena vertus, dizaineriai gali fiksuoti sprendimą, susitelkdami ties vienu jo aspektu, kuris kartu pašalina kitą, galbūt geresnį, sprendimą. Tačiau N. Crossas, Donaldas Schönas ir kiti šios srities tyrėjai pabrėžia, jog dizaino proceso metu problemos ir jos sprendimo supratimas plėtojasi, nes dalyviai dažnai iš naujo apibrėžia susitarimus. Sprendžiant socialines problemas, požiūriu, o ne nuomone pagrįstas dizainas, kaip sprendimų generavimo procesas, gali aprašyti problemą ir spręsti ją linijiniu būdu. Dizaineriai gerai žino, kaip organizuoti procesus ir efektyviai dirbti su sudėtingomis socialinėmis realijomis, kurios formuojasi ir keičiasi nepriklausomai nuo sprendimų priėmimo.

fotomontazas2

Autoriaus iliustracija. Fotomontažas iš ciklo „Tunelis”, 2014

Vaidmuo kuriant problematiką

Ketvirtasis dizaino veiksnys yra jo paties vaidmuo kuriant problematiką bei atveriant potencialius kūrybiškumo trukdžius. Nereikėtų manyti, kad tik dizaineriai ar žmonės, baigę meno mokyklas, yra kūrybingi. Vis dėlto daugelio kūrėjų meninis išsilavinimas yra tam tikras išteklinis fonas, nulemiantis meno praktika paremtą socialinį mąstymą. Šiandien, kaip žinome, beveik viskas susiję su šiuolaikiniu menu. Nors kai kuriems žmonėms šie rezultatai atrodo neigiami, nes menas nepakankamai panašus į meną. Akcentuodamas sau įdomias socialines problemas jis per daug primena kasdienį gyvenimą (4). Galbūt tie, kas turi meninį išsilavinimą arba supratimą, įgytą besidomint kultūra, kurioje labiausiai vertinama vaizduotė, sugalvos visai kitus uždavinius, sukursiančius naujus požiūrio taškus į kasdienybę. Šiuolaikinis menas reprezentuoja kasdienybėje vykstančius procesus, tai destrukcija, dekonstrukcija, nepastovumas, chaosas. Šie procesai įkvepia kūrėjus kurti sunkiai suvokiamus destruktyvius kūrinius, atveriančius platų kasdienybės interpretavimo lauką.

Paskutinė dekonstruktyvistinio dizaino analizės dalis nurodo konvencijas, kurios gali būti įtraukiamos į dizaino projektą. Kurdami dizaino argumentaciją, modelius ir prototipus dizaineriai tiesiogiai susiję su kontekstais, kurie vienaip ar kitaip reprezentuoja svarstomą problemą. Žmonės ir artefaktai taip pat įtraukiami į procesą, kuris visuomenei iš pradžių nėra suvokiamas. Dizaineriai sintetindami ir pateikdami informaciją vartotojui gali koreguoti problematikos turinį, todėl šiuo atveju vaidina svarbų vaidmenį pateikiant ir aktyvuojant socialines problemas (5). Dizaino teoretikas Pelle Ehnas rašo apie šią dizaino reikšmę. Jo teigimu, dizainas sąlygoja ne tik dialogus ir bendradarbiavimą, bet ir ginčus arba nesutarimus (6). Pavyzdžiui, įtraukdami į filmo scenarijų visus socialinių sluoksnių žmones ir artefaktus dizaineriai gali sukurti vaizdą su anksčiau nepastebėtais aktualios problemos aspektais. Reikia pabrėžti, jog dekonstruktyvistinis dizainas savo griaunančios prigimties ir specifinio vizualumo dėka sukuria prieštaravimus, ginčus ir nesutarimus, o ne kompromisus. Šio dizaino tikslas – atskleisti aktualią problematiką per kontrastus ir abejones, nurodant netikėtus ir dar netaikytus problematikos sprendimo metodus.

Kolektyvinis procesas

Dizainas nėra tik kūrybiška veikla, bet kolektyvinis procesas, kuriame dalyvauja žmonės, žinios, taikomi skirtingi metodai, būdai ir įrankiai. Žinoma, negalima drąsiai tvirtinti, jog šie veiksniai, pabrėžiantys dekonstruktyvistinio dizaino išskirtinumą, aktyvūs visais atvejais. Taip pat kad visi dizaineriai ar dizaino profesijos, dirbančios su šia metodika, ją taiko taip, kaip identifikuota. Dizainas dažniausiai susitelkia ties vienos problemos sprendimu, stengiasi sukurti geresnius daiktus atskiriems vartotojams, ignoruojantiems socialinius, politinius ir kultūrinius kolektyvinio gyvenimo matmenis. Dizaineriai, ignoruodami kitus vartotojus, didžia dalimi apriboja savo metodiką, su kuria vizualizuoja problemas. Per praėjusius du dešimtmečius dizaino profesionalų išvystyti metodai ir įrankiai rodo, jog dizaino disciplina pagrįsti moksliniai tyrimai dažniausiai remiasi artimu ir atsargiu situacijos stebėjimu, todėl yra vietinės reikšmės. Dizaineriai savarankiškai dirba ties tam tikromis vietinėmis problemomis. Išanalizavus literatūrą šia tema, galima išskirti tris pagrindinius dizaino kaitos niuansus, galinčius padėti tinkamai priimti dėl konfliktinio pobūdžio nustumtus į šoną socialinės problematikos iššūkius. Dizainas, norėdamas globaliai dirbti socialiniuose laukuose, turi įsisavinti kelis naujus metodus.

Visų pirma, dizaino kūrimo pradžioje visi dalyviai turi konkrečiai apibrėžti nagrinėjamą problemą ir galimus preliminarius jos sprendinius. Susikurti iššūkiai išplečia ir išskiria mintis apie kolektyvines problemas. Dizaino viduje vis dar trūksta profesinės etikos, kuri leidžia dizaineriams, skirtingai nuo kitų profesijų atstovų, likti nuošalyje, ignoruoti ar neužduoti tam tiktų klausimų, kurie turėtų būti svarstomi. Dizaino teoretikas ir filosofas Tony Fry savo knygoje „Design as Politics” (7) išskiria šį punktą kaip esminį ir teigia, kad kelias į tvarumą prasideda nuo dizainerių, turinčių įgytą istorinį supratimą apie tai, kas suformavo praktiką ir jį patį kaip kūrėją. Dizaineriai turi stebėti ir ištirti savo tobulėjimo procesą. Taip pat atskleisti savo vertes, motyvaciją, įsipareigojimus ir pradėti matyti, kaip tai iš naujo formuoja svarstomas problemas. Naudojant empatiją, kaip dizaino kūrimo metodą, bandoma įsivaizduoti save vartotojo vietoje, todėl dizaineriai kurdami ne visada naudoja jų pačių vertybes. Dizaineriai turi pripažinti tai, o ne naiviai galvoti, kad kuriant „su”, o ne „už” visuomenę sukuriamas daugiau „socialinis” produktas.

fotomontazas3

Autoriaus iliustracija. Fotomontažas iš ciklo „Tiltas”, 2013

Antra, dizaineriai, dirbantys su socialinėmis problemomis, turėtų domėtis doubleloop (8) ir pokalbių svarstymo studijomis. Šios sąvokos sukurtos Donaldo Schöno ir Chriso Argyrio (9) tyrimuose apie organizacijas, patiriančias globalius pokyčius, taip pat gali būti naudojamos kalbant apie bendruomenes ar socialines grupes. Reikia manyti, kad dizaino procesas nėra neutrali erdvė bendradarbiavimui, o konsensuali dizaino veikla. Galima pabrėžti, kad dekonstruktyvistinio dizaino sugeneruoti konfliktai ir skirtumai yra svarbios bendro proceso sudedamosios dalys bet kokiame kontekste, ypač viešose erdvėse ar bendruomenės aplinkoje. Šiuo atveju sunku išvengti asmeniškumų ar organizacinių metaforų. Pasak D. Schöno ir C. Argyrio, šios dalys atskleidžia pagrindines dizaino procesą valdančias teorijas, sąlygojančias demokratiškesnį dizainą.

Trečia, dizaineriai turėtų suabejoti, ar konsultacijos modelis, naudojamas kaip pagrindinė priemonė, yra teisingai orientuotas į tokias sritis kaip viešųjų paslaugų sektorius. XX amžiuje dizaineriams šis modelis tapo įprasta priemone, tačiau ji riboja su viešumu susijusius dizaino proceso rezultatus. Pabaigus projektą judama toliau, dažnai nesusimąstant apie rezultatus, dalinai todėl, kad ne visi gabūs iš karto įžvelgti ir svarstyti apie pasekmes, tačiau tai suvokiama vėliau, po kelerių metų. Projektas pavadinimu „Project H” (10) , vykdomas JAV, pateikia įdomų pavyzdį, kaip skirtingų žmonių grupės, siekdamos skatinti radikalius pokyčius, taiko dizainu paremtą požiūrį – neatlygintinai kuria dizaino objektus aplinkoje, kurioje gyvena. Konsultantai arba verslininkai visada gali rinktis savo profesinės veiklos interesus, nuspręsti, ar dalyvauti svarstant viešas socialines problemas ir prisidėti prie sprendimų. Reikėtų apibrėžti ribas, nuo kurių pasibaigia dizaino procesas ir prasideda jo aktyvuoti socialiniai įvykiai.

Reziumė

Dizaino procesas sudaro galimybes dirbti su plačiu socialinių problemų diapazonu bei ankstesnių problematikų amplifikacija. Dizaineriai kurdami dalyvauja problemos konstravime – formuoja problemą taip, kad į ją būtų atkreiptas dėmesys. Kaip matome, dekonstruktyvistinio dizaino metodika veikia kaip būdas, padedantis globaliai viešinti ir spręsti sudėtingas, svarstomas, dažnai tiesiog neturinčias teisingo atsakymo problemas. Dekonstrukcijos pagalba akcentuojamas vizualikos emocionalumas, kuris padeda identifikuoti regimąją informaciją, susieti ją su tam tikru socialiniu kontekstu. Dekonstruktyvistinio dizaino artefaktai generuoja platesnį reikšmių lauką, todėl visuomenė skirtingai supranta abstrakčias formas ir vaizdus, ir sukuriamos skirtingos socialinės problematikos interpretacijos. Taip pat dekonstruktyvistinis dizainas generuoja neterminuotą tyrimą, aktyviai vengia konkretaus vaizdo arba formos užbaigtumo – skaidomas ir griaunamas objekto, vaizdo ar formos konkretumas ir užbaigtumas. Dekonstrukcijos vaidmuo svarbus kuriant problematiką bei atveriant potencialius kūrybiškumo trukdžius. Šis procesas įkvepia kūrėjus kurti sunkiai suvokiamus destruktyvius kūrinius, atveriančius platų kasdienybės interpretavimo lauką. Dekonstruktyvistinis dizainas sukuria prieštaravimus, ginčus ir nesutarimus, bet ne kompromisus, siekia atskleisti aktualią problematiką per kontrastus ir abejones, nurodo netikėtus ir dar netaikytus problemos sprendimo būdus.

1 Hatchuel A., Towards Design Theory and Expandable Rationality: The Unfi nished Programme of Herbert Simon, Journal of Management and Governance, 5 (3-4): 260-273, 2001, p.12.

Schrage M., Getting Beyond Ideas: The Future of Rapid Innovation, Wiley, 2010, p. 45.

2 Kritinis dizainas (angl. Critical Design), kurį praktikuoja Anthony Dunne ir Fiona Rabyyra, yra geras pavyzdys, kaip dizainas gali būti naudojamas diskusijų generavimui. Tačiau šis “dizainas diskusijoms”, eksponuojamas parodų formatu, daugiau skirtas dizainerių auditorijai, todėl yra ribotas, diskusijos nevisavertės, o jų poveikis neapibrėžiamas.

3 Cross N., Designerly Ways of Knowing, Berlin: Springer, 2006, p. 56.

4 Prancūzų filosofo Jacques Rancière estetinės sistemos apibūdinimas mums primena apie nustatytų reikšmių žlugdymo vertę. Žinant, apie ką šios stimuliuojančios konvencijos ir kam (kaip) jos gali atstovauti. Žr. Rancière J., The Politics of Aesthetics, Translated by Gabriel Rockhill, London, 2004.

5 Kaip dizaino artefaktai katalizuoja su įmonėmis ir verslu susijusias problemas, buvo daugelio mokslininkų, technologų ir sociologų studijų tema. Pavyzdžiui, Marres N., Issues spark a public into being: A key but often forgotten point of the Lippmann-Dewey debate, in: Bruno Latour and Peter Weibel, Making Things Public, Cambridge MA: MIT Press, 2005.

6 Ehn P., Participation in Design Things, PDC ’08 Proceedings of the Tenth Anniversary Conference on Participatory Design, 2008. Taip pat DiSalvo C., Design, democracy and agonistic pluralism, 2010, in: Design, Philosophy, and Politics, [interaktyvus], žiūrėta 2014-12-10, http://designphilosophypolitics.informatics.indiana.edu/?p=123

7 Fry T., Design as Politics, Oxford: Berg, 2010, p. 78-79.

8 Chris Argyris (1923-2013) terminas, apibūdinantis dvigubos kilpos sąvoką. Studija, kurioje asmens, organizacijos ar valstybės vientisumas sugeba pasiekti tikslą skirtingais atvejais, pakeisti tikslą nepaisant patirties arba net atmetant tikslą. Viena kilpa reprezentuoja pakartotines tos pačios problematikos pastangas, nekeičiant ir neabejojant dėl tikslo.

9 Argyris C., and Schön D., Organizational Learning: A Theory of Action Perspective. Reading, MA: Addison Wesley, 1978, p. 112.

10 Project H, in: www.projecthdesign.org, [interaktyvus], žiūrėta 2014-12-11, http://projecthdesign.org/ 

Leave a Reply