„Audros akis“: šokio kompiuterio klavišais eksperimentas

Rugsėjį Klaipėdos kultūros padangė banguoja įtraukdama pajūrio gyventojus ir lankytojus į šiuolaikinio šokio pažinimą. Per nepilną mėnesį XV tarptautinio menų festivalio „Plartforma“ programoje galime išvysti nuo klasikinių šiuolaikinio šokio pastatymų su didmeistriais priešaky iki dar procese esančių kūrinių, kviečiančių žiūrovą diskutuoti bei prisidėti prie tolimesnio spektaklio rezultato gimimo.

Scenos menų kritikų seminaras „Šokis kompiuterio klavišais“, lektorė – Silvija Čižaitė-Rudokienė. Donato Bielkausko nuotr.
Scenos menų kritikų seminaras „Šokis kompiuterio klavišais“, lektorė – Silvija Čižaitė-Rudokienė.
Donato Bielkausko nuotr.

Tačiau šįkart apžvelkime ne visą festivalio programą, bet jo dalį, skirtą teorijos lauko pažinimui. „Šokis kompiuterio klavišais“ – tai tris dienas trukęs eksperimentas, kurio metu susirinkęs nedidelis būrys entuziastų išklausė paskaitą apie šiuolaikinio šokio istoriją bei situaciją Lietuvoje, drauge ruošėsi žiūrėti choreografo Rachid Ouramdane kūrinį „Audros akis“, jį stebėjo, diskutavo ir parengė kolegialią recenziją. Ar gali apie šokį nerašantys žmonės perprasti šokį? Neabejotinai. Ar lengva parengti bendrą recenziją? Tikrai ne. Tačiau įmanoma, tas kelias dienas panyrant į vieno kūrinio analizę per istorijos ir žinių prizmę, ją referuojant, o taip pat įsitraukiant į klasikinį ir jau patikrintą diskusijų drauge būdą. Kviečiu ir skaitytoją įsitraukti į šokio kompiuterio klavišais eksperimentą, kurio rezultatas – prieš jūsų akis. Tai yra ir Irmos Stasiulienės, Marinos Rondarevos, Rosanos Lukauskaitės, Akmio Lomsargio ir Sandros Pareigytės debiutas. Nuoširdžiai tikiuosi, kad tai – tik pradžia ir Klaipėdoje gims šokio kritikų kalvė.

Silvija Čižaitė-Rudokienė

Šeiko šokio teatro spektaklis „Audros akis“, choreografas Rachid Ouramdane. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.
Šeiko šokio teatro spektaklis „Audros akis“, choreografas Rachid Ouramdane. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Choreografas Rachid Ouramdane, pristatydamas Šeiko šokio teatro spektaklį „Audros akis“, pasakojo, kad jį kūrė remdamasis gamtos reiškiniais. Ir pasiūlė jį stebėti tarsi pro besiformuojančią audros akį bei atrasti ramybę. Tačiau spektaklio peržiūra verčia keisti choreografo siūlomą regos kampą ir plėsti žvilgsnį, įtraukiant ir tobuliausią gamtos kūrinį – žmogų. Ne tik todėl, kad jis – gamtos dalis. Spektaklio vyksmas su ritualiniais pasikartojimais, kuomet aštuoni šokėjai vėl ir vėl atlieka tuos pačius judesius ar šokio brėžinius, verčia galvoti apie žmogaus gyvenimą bei jo cikliškumą. Su baltomis ir juodomis juostomis, sėkmėmis ir nesėkmėmis, gimimu ir mirtimi. Žvelgiant dar plačiau, tas pat modelis, ko gero, tiktų ne tik pavieniam žmogui, bet ir bendruomenei, miestui, šaliai ar visam pasauliui. Juk ir žmonijos tarpusavio santykiai – tarsi bangos: su potvyniais ir atoslūgiais, karų ir taikos, griovimo ir kūrimo laikotarpiais.

Spektaklio komandai pavyko sukurti ir įtraukti žiūrovą į besikeičiančio, banguojančio pasaulio sūkurį. Su judesio, šviesos ir muzikos pagalba nupiešti mus supančio pasaulio veikimo schemą: nuo gimimo iki mirties, nuo atomo iki visatos. Amžinai besisukantį ratą.

Šeiko šokio teatro spektaklis „Audros akis“, choreografas Rachid Ouramdane. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.
Šeiko šokio teatro spektaklis „Audros akis“, choreografas Rachid Ouramdane. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Tačiau svarbiausias vis dėlto išlieka žmogus bei jo ryšys su šalia esančiuoju. Šie santykiai spektaklyje atskleidžiami itin jautriai, ypač – scenoje, kuomet vienas iš veikėjų (šokėjas Arūnas Mozūraitis) palūžta. Jam į pagalbą paeiliui puola visi. Bėga padėti taip įtaigiai, su tokia energija, nuoširdumu ir rūpesčiu, kad bežiūrint atgimsta pastaraisiais visuotinio susiskaldymo metais prislopęs tikėjimas prigimtiniu žmogaus gerumu. Nes, pasak Talmudo, gelbėdamas vieną žmogų – gelbėji žmoniją.

Ritmiškai judančios figūros nuolat grįžta į tą pačią vietą, atsiduria toje pačioje rikiuotėje, taip sukuriamas atsinaujinimo, naujos pradžios įspūdis. Cikliškumo, visko prasidėjimo iš naujo. Rodos,  žiūrovui norima priminti, kad verta kartais sustoti, atsipūsti ir tik tada judėti toliau, rasti prieglobstį „audros akyje“ tam, kad vėliau galėtum nerti į gyvenimo sūkurį.

Šeiko šokio teatro spektaklis „Audros akis“, choreografas Rachid Ouramdane. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.
Šeiko šokio teatro spektaklis „Audros akis“, choreografas Rachid Ouramdane. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Bandymas paramstyti nusilpusį, palaikyti jo virstančią figūrą, atstatyti sulinkusią laikyseną – tai amžina žmonijos kova su pačiais savimi: ne tik humaniškas gerojo samariečio veiksmas, bet ir totalitarinių, visus suvienodinti norinčių režimų dvasia. Tokios pastangos dažniausiai yra bergždžios, nes galiausiai vis tiek būni nuvelkamas nuo scenos savųjų. Norime būti grakščiomis gulbėmis, bet esame artimesni varnų būrio šeimai.

Priešingose pusėse – du pasaulio suvokimo poliai, dvi nuomonės, be kurių nebūtų ir paties pasaulio. Amžinas ginčas ir priešprieša tarp tamsos ir šviesos, tarp gėrio ir blogio, tarp ramybės ir audros, tarp individo ir sociumo. Spektaklio metu ne kartą pabrėžiamas mus supančio pasaulio nepastovumas ir bipoliariškumas. Šokėjų judesiai tai sulėtėja, tampa plastiški ir lengvi, tai staiga jie puola bėgti, skubėti atsidurdami skirtingose pusėse, priešpriešoje, galiausiai susiduria akistatoje vienas su kitu, taip kurdami santykį, ryšį, istoriją.

Šeiko šokio teatro spektaklis „Audros akis“, choreografas Rachid Ouramdane. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.
Šeiko šokio teatro spektaklis „Audros akis“, choreografas Rachid Ouramdane. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Atsitiktinis ar sąmoningai suplanuotas kelių doppelgänger‘ių šokėjų grupių (Niels Claes ir Inga Kuznecova bei jų antrininkai) prideda papildomą siurrealizmo sluoksnį, dar vieną priežastį apsižvalgyti ir suprasti, kaip 2019 m. vieno žmogaus egzotiška sriuba nulėmė, kad visi spektaklį stebime su kaukėmis. Galima tai net pavadinti šikšnosparnio efektu.

Choreografas R. Ouramdane taip pat prabyla apie žmogaus priklausomybę nuo kito žmogaus, arba gyvenimo sociume realybę: „Choreografija paremta veiksmu, ją kuriu kaip grandininę reakciją, vienas priklauso nuo kito, vienas atliepia kitam.“  Nežinia, ar tai choreografo nuopelnas, ar Šeiko šokio teatro trupės profesionalumas, bet atlikėjų tarpusavio ryšys, bendrystė ir pasitikėjimas vienas kitu kiekvieną spektaklio akimirką pulsuote pulsuoja ir pasiekia žiūrovų širdis. Beje, kitą dieną po spektaklio šokėjos Oksana Griaznova ir Inga Kuznecova, paklaustos, kokį įspūdį joms paliko premjera Klaipėdos Žvejų rūmuose, atviravo, kad tai buvo pirmas kartas, kai teko šokti tokio dydžio salėje. Įprastai spektakliai vyksta kamerinėse erdvėse, kur žiūrovai – visai šalia ir užmegzti su jais energetinį ryšį kur kas paprasčiau. Šįkart reikėjo įdėti daugiau pastangų. Ir jiems tai pavyko. Aštuonių šokėjų trupė savo energija sugriovė ketvirtąją sieną ir perdavė viltingą žinią: audros akį – ramybės užutėkį – kiekvienas galime rasti savyje, tačiau tik padedamas kitų.

O žiūrovas tuo tarpu galėjo panirti į bendruomenės organizmo metaforą: nuo besisukančių dervišų iki hinduistines dievybes atkartojančio daugiarankio, daugiagalvio šokėjų grupės kūno. Kultūros bei antropologijos lauke mėgstama prabilti apie Jungo kolektyvinę pasąmonę, bet ji neegzistuotų be kolektyvinio kūno – tai priežastis, kodėl kūno kalba yra absoliučiai universali ir nepavaldi laikui. Vienas žmogus neegzistuoja, t.y. individas vakuume nepajėgtų suvokti savo žmogiškosios prigimties, tad ir kūrinyje psichodelinį įspūdį sukuriančios „pavėlavusio“ sinchrono judesių grandinės kalba veikiau apie mūsų bendrumą, nei skirtumus, juk ir paukščių būryje visada yra pirmasis pavojų pajuntantis ir pakylantis grupės narys – nebūtinai lyderis, tiesiog jautresnis, todėl ir žūtbūt reikalingas saviškiams.

Rosana Lukauskaitė, Marina Rondareva, Irma Stasiulienė

Leave a Reply