Šiuolaikinio šokio eksportas: Klaipėda – Vilnius

Vasario 1 d., šeštadienį, Vilniaus žiūrovai turės galimybę išvysti net tris Klaipėdos šiuolaikinio šokio kūrėjų darbus. Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6)  viešės menininkų grupės „Žuvies akis” ir šokio teatro „PADI DAPI Fish” spektakliai: jauki ir šilta „Baltoji lopšinė” visai šeimai, „Auksiniu scenos kryžiumi” pernai apdovanotas duetas „Aikštelėje laisvų vietų nėra” ir gyvos muzikos prisodrintas solo „TUAŠ”.

Šokio spektaklis „Baltoji lopšinė“. Vytauto Petriko nuotr.

Šokio spektaklyje „Baltoji lopšinė” (kūrybinė grupė: Agnija Šeiko, Dovilė Binkauskaitė, Inga Kuznecova, Darius Berulis) sutiksime keturis veikėjus: mažąjį Zuikutį (aktyvų, kartais nenuoramą, bet labai jautrią ir nuoširdžią būtybę), močiutę Karvę (mylinčią ir labai rūpestingą globėją), kaimyną Antį (aktyvų, teisingą ir viską geriausiai išmanantį patarėją) ir mamą Zuikę, su kuria susitikimas mažajam Zuikučiui įmanomas tik sapnų ar vaizduotės pagalba.

Minimalizuota ir estetiškai švari spektaklio scenografija, nuo spalvotų blizgučių apvalyti herojų kostiumai (autorius Artūras Šimonis) žiūrovus apgaubia lietuviškos pasakos mitologijos dvasia. Tačiau sekama istorija ataidi šių dienų aktualijomis. Kaip paaiškinti vaikui, kad nepaisant to, jog tėveliai dėl svarbių priežasčių priversti ilgas valandas leisti darbe ar net išvykti iš gimtosios šalies, jie visada šalia savo mintimis ir jausmais, mylintys ir rūpestingi…

Jautrus ir šiltas šokio spektaklis vaikams pasakoja apie tai, kaip Zuikutis iš savo kasdienybės keliauja į sapnų ir svajonių pasaulį, kaip sutinka pasiilgtą mamą ir susitaiko su savo globėjais. O tėveliams primena apie šalia esančius mažuosius, besiilginčius mamos ir tėčio apkabinimo. Spektaklis rekomenduojamas 6-10 metų vaikams. Trukmė 40 min.

Šokio spektaklis „Aikštelėje laisvų vietų nėra“. Vladimir Lupovskoj nuotr.

Už spektaklio „Aikštelėje laisvų vietų nėra” choreografiją Agnija Šeiko pernai apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi”. Šis šokio spektaklis – tai dviejų vyrų pokalbiai (atlikėjai Petras Lisauskas ir Darius Berulis). Kaip savo kūne išgyventi vyriškumo padarinius? Kaip nuslėpti, kad nenusisekė įgyvendinti vyro tapatybės ir savo egzistencijos sąlygų?

Šokio kritikė Violeta Milvydienė rašo: „Keistokai nuskambėjęs spektaklio pavadinimas – iš tikrųjų prasmingas. Mat jis įkūnytas ne konceptualiai, o scenografiškai – dviejų atlikėjų užimama tiesiog visa ilga ir gana siaura erdvė tarp žiūrovų kėdžių eilių. Keliolika minučių vyrukai tampriai „bendrauja” visiškoje tyloje. Konfliktas palaipsniui intensyvėja, kol perauga į įtaigias imtynes (sutikime – neįprasta kunigų įvaizdžiui). Ir toliau jaučiama natūrali pulsacija – atrodo, šokėjai klausosi vienas kito širdies ritmo ar vidinio balso (švedų kompozitoriaus Guso Loxbo muzika skamba lyg fonas). Dviejų vyrų, tėvo ir sūnaus, senukų „pokalbiai” atskiriami persirenginėjimu čia pat, aikštelėje, pagyvinami nestandartinėmis Artūro Šimonio scenovaizdžio detalėmis bei apšvietimu.”

Šokio spektaklis „TUAŠ“. Audriaus Kacelavičiaus nuotr.

Šokio spektaklis „TUAŠ” – šokį, poeziją ir muziką jungiantis pasirodymas, kuriame kiekviena jo sudedamoji dalis yra vienodai svarbi. Choreografas Petras Lisauskas čia tampa šokančiu partneriu muzikuojančiam Sauliui Petreikiui.

Šokio apžvalgininkė Agnė Biliūnaitė taikliai atskleidė spektaklio prigimtį: „Nežinia, kiek butoh technikos yra ragavęs P. Lisauskas, tačiau jo spektaklyje „TUAŠ” esminiu choreografijos atspirties tašku tapo vienas esminių butoh principų – kūnas juda ne todėl, jog sąmoningai renkamasi judėti, o todėl, kad jis, kūnas, yra tarsi išjudinamas kažkokios svetimos jėgos, pastūmėjamas kryptelti, sujudėti, nuslysti oru ar staiga pajusti nepakeliamą žemės traukos jėgą ir kristi visu svoriu. Tuo buvo galima mėgautis ir šiame spektaklyje – ypatingo plastiškumo šokėjo rankos įkūnijo didingą ir romantišką, tarsi pats žmogus, paukštį, galbūt gervę, kuri ir japonų, ir lietuvių kultūrose užima vieną pagrindinių vaidmenų. Beje, lietuviams ši paukštė – pati meilės deivė. Tai galėtų būti ir vienas iš raktų, atrakinančių spektaklio „TUAŠ” pavadinime užkoduotą fabulą: „TUAŠ… Kaip tušas, kuriuo užrašytas eilėraštis į dienoraštį… Mažas poetinis vyksmas, prisimenant tai, kas sujungė TAI ir TAI, JĮ ir JĄ, TAVE ir MANE….”