„Permainų muzika“ prabils šokio ir muzikos kalba

Rugsėjo 19 dieną, penktadienį, 18 valandą Klaipėdos koncertų salėje šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika” prabils šokio ir muzikos kalba. Choreografės Agnijos Šeiko dviejų dalių šokio spektaklį įkūnys šokio teatras „Padi Dapi fish” ir menininkų grupė „Žuvies akis”, kuriems gyvai akompanuos Klaipėdos kamerinis orkestras.

Šokio spektaklis „Paikos mergaitės maldos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Solo partijas spektaklyje išpildys ir orkestro meno vadovas Mindaugas Bačkus (violončelė), koncertmeisteris Linas Valickas bei Aidas Strimaitis (smuikai).

Klaipėdos menininkų grupė „Žuvies akis” apjungia skirtingus šiuolaikinį scenos meno žanrus: šokį, teatrą, vizualiuosius menus, dizainą, meno kritiką. Ji kasmet organizuoja tarptautinį šiuolaikinių menų festivalį „Platforma”. Tačiau didžiausią dėmesį „Žuvies akis” skiria šiuolaikinio šokio projektų kūrimui. Per paskutiniuosius keletą metų sukurta daugiau kaip dvidešimt šokio spektaklių, operų bei projektų vaikams. Siekdama dar labiau populiarinti šiuolaikinio šokio žanrą, grupė įkūrė naują šokio teatrą „Padi Dapi fish”.

Menininkų grupės „Žuvies akis” vadovė Agnija Šeiko už šokio meno propagavimą ir spektaklio „Aikštelėje laisvų vietų nėra” choreografiją buvo įvertinta aukščiausiu Lietuvos scenos apdovanojimu – „Auksiniu scenos kryžiumi”, Klaipėdos miesto savivaldybė jai skyrė Metų kūrėjos titulą. Pasak choreografės, „Paikos mergaitės maldos” – tai moters būtis laike ir erdvėje. Šioje vidinių išgyvenimų dramoje, skambant Giya’os Kancheli kūrinių fragmentams, vyksta ryškus asmeninis savęs „egzorcizmas” ir visa apimantis laukimas.

Idėja apie šiuolaikines problemas kalbėti per XIX amžiaus estetikos prizmę, A. Šeiko kilo bendradarbiaujant su scenografu Artūru Šimoniu. Spektaklio turinį formuoja šio amžiaus pabaigos dailė ir filosofija, prancūzų poeto Arthuro Rimbaud kūryba. Menininkams šis laikotarpis įdomus kaip lūžio mene ir socialiniame gyvenime taškas – modernaus ir postmodernaus meno pradžia. Taip pat šis laikotarpis susijęs ir su moterų laisvėjimo idėja.

Literatūrinį pagrindą sudaro A. Rimbaud poema „Paika mergaitė” ir Friedricho Nietzsche’s filosofija: „šį gyvenimą… turėsi gyventi dar kartą ir dar begalę kartų.. Amžinas būties smėlio laikrodis bus apverčiamas be paliovos…”.

Trys šokėjos klaipėdietės Aušra Krasauskaitė, Beata Molytė ir pati choreografė A. Šeiko judesiais ir vaizdais pasakos vienos moters būties istoriją, kupiną išgyvenimų ir apgaubtą laukimo dvasios. Jos sielos gelmės kartais primena sudužusį veidrodį.

Antroji vakaro dalis „Kambariai. Istorijos be pabaigos” pratęs laukimo temą, tik atlikėjus įvedant į kitokią socialinę aplinką ir estetiką. Leonido Desiatnikovo muzikos ištraukos papildys emocinę, dramatinę veiksmo liniją.

Amžius – kaip žmogaus nuolat kintanti tapatybė. Scenoje bei žiūrovų salėje (šokio veiksmas peržengs scenos ribas) bus kuriamos istorijos, išpažintys specifine choreografine ir muzikine kalba. Šoks Inga Kuznecova, Dovilė Binkauskaitė, Mantas Černeckis, Darius Berulis, Laura Geraščenko, Agnija Šeiko ir Aušra Krasauskaitė.

Darbą su orkestru A. Šeiko įvardino, kaip labai įkvepiantį procesą: „šokti scenoje pagal gyvą muziką gal ir sudėtingiau, bet nepalyginamai stipriau. Spektaklis įgauna daug naujų spalvą. Orkestras tarsi padeda lengviau kirsti „ketvirtąją” scenos sieną su žiūrovais”.

Klaipėdos kamerinis orkestras, vos prieš kelias savaites grįžęs iš itin sėkmingų gastrolių Šveicarijoje, vėl su entuziazmu neria į naujas kūrybines bangas. Pasak meno vadovo Mindaugo Bačkaus, šis projektas, be abejonės, praturtins orkestrą dar keliais naujais kūrybiniais draugais ir emociniais potyriais, o Klaipėdos kultūrinį gyvenimą naujomis meninėmis sintezėmis.