Pramanyta istorija apie vilko vaikus
 Rickas Ostermannas. Anjos Lehmann nuotr. Vokiško kino savaitė sostinėje baigėsi lietuviškąja juostos „Vilko vaikai” („Wolfskinder”, 2013) premjera ir susitikimu su režisieriumi Ricku Ostermannu. Debiutinis pilnametražis vokiečio filmas prabyla Lietuvoje vis labiau įsisąmoninama, o Vokietijoje beveik nežinoma, nutylima tema. Filme rodomos vadinamųjų vilko vaikų – elgetomis virtusių Rytų Prūsijos vokiečių atžalų – klajonės po Lietuvą. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir sovietams barbariškai naikinant Rytprūsių gyventojus, „fašistinio žvėries irštvą”, motinos, gelbėdamos savo vaikus, siuntė juos anapus Nemuno – į Lietuvą. Tikslus tokią dalią patyrusių mažamečių skaičius nėra žinomas, tačiau manoma, kad jų būta nuo 5 iki 7 tūkstančių. Filme priešpriešos vaikų kančioms principu atskleidžiama graži Lietuvos gamta, nuostabūs peizažai. 2012 metų vasarą R.Ostermannas atvyko į mūsų šalį ekranizuoti paties kurto scenarijaus. Filmavimo darbai truko porą mėnesių, daugiausia – Vilniaus ir Šilutės apylinkėse. „Man be galo džiugu, kad filmas dabar rodomas čia, Lietuvoje”, – po peržiūros sostinės „Pasakos” kino teatre džiūgavo R.Ostermannas. Už lietuviškosios premjeros galimybę jis dėkojo Goethe’s institutui Vilniuje. O už sumanymo tapsmą tikrove – lietuvių komandai. Aktoriai Dainius Gavenonis, Aldona Bendoriūtė, Aleksas Kazanavičius, Vidas Petkevičius, Elvyra Žebertavičiūtė ir daugelis kitų „Vilko vaikuose” vaidina ūkininkus, partizanus ir rusų kareivius. Režisierius sukūrė pernelyg šviesų pasakojimą. Tarkime, jo filmo personažai po Lietuvą klajoja tik šiltuoju metu. Galima nuspėti, kokie negailestingi išmėginimai tikrųjų vilko vaikų laukdavo žiemą. O nepavykus nuspėti – bent pasiskaityti rašytojo Alvydo Šlepiko knygoje „Mano vardas – Marytė”. Knygoje, kuri buvo parašyta žlugus sumanymui kurti lietuvišką filmą šia skaudžia tema. Kita vertus, R.Ostermanną galima suprasti – tegul kalba ne šiurpūs vaizdai, o jausmai. Juolab Vokietijoje, kuri drąsiai pripažįsta vokiečius buvus Antrojo pasaulinio karo kaltininkais, o aukomis – dar ne. Gal toks pasakojimas lengviau prasibraus į širdis… Atvira ir artima Hamburge gyvenantis ir dirbantis R.Ostermannas į vilko vaikų temą atkreipė dėmesį prieš septynerius metus. Iš dalies ji režisieriui artima. „Domėjausi savo mamos šeimos istorija. Baigiantis karui jai su tėvais ir broliu teko bėgti iš Rytų Prūsijos į Vokietijos gilumą. Per dėdės, senelio patirtį ir sužinojau apie vilko vaikus. Pamaniau, tema įdomi, mažai žinoma ir tikrai verta kino pasakojimo”, – teigė kūrėjas. Jo scenarijuje atskleista istorija – pramanyta, konkrečių faktų nėra. Tačiau Vokietijoje režisierius susitiko ir kalbėjosi su vilko vaikų dalią patyrusiais žmonėmis, perskaitė visas knygas, kuriose bent kiek užsimenama apie juos. Iš nugirstų, perskaitytų pasakojimų ir sukūręs savąjį. Vokietijos kino teatrų lankytojai „Vilko vaikų” dar nematė. Tačiau pasaulinė juostos premjera vyko Venecijos kino festivalyje. Filmas rodytas Jungtinėse Valstijose, Italijoje. „Visur jis buvo sutiktas labai atvirai. Susidomėjimo šia tema tikrai nestinga”, – tvirtino filmo kūrėjas. Sunku kalbėti Kas kita – Vokietija. Skaudus nesenos istorijos reiškinys čia nėra plačiai žinomas, visiškai nenagrinėjamas. Dairydamasis paramos sumanymui, taip pat per parengiamuosius darbus ir filmavimą režisierius gana dažnai išgirsdavo: „Tikriausiai kursi filmą apie miške augančius vaikus, tuos sulaukėjusius, plaukuotus?” „Žmonės nežinojo, kas yra vilko vaikai. Viliuosi, filmas daug ką pakeis. Tai didžiausiais mano troškimas”, – pabrėžė R.Ostermannas. Vokiško kino dienų koordinatorė Auksė Bruverienė teiravosi autoriaus, kodėl ši tema nežinoma vokiečiams. „Geras klausimas, tačiau jis skirtas ne man. Taip jau yra – Vokietijoje eskaluojamos kitos temos, jos tampa svarbesnės. Manau, mano tėvynainiams sunku kalbėti apie karą, kurį sukėlėme, ir jo pasekmes. Tačiau jau parodyti keli filmai, tarkime, režisieriaus Philippo Kadelbacho „Unsere Muetter, unsere Vaeter” (2013). Tai leidžia tikėtis, jog ši tema taps labiau žinoma”, – vylėsi režisierius. Du lygmenys Susitikti su žmonėmis, kurių pasakojimai įkvėpė kurti filmą, R.Ostermannui padėjo Vokietijos vilko vaikų draugija. Režisierius parašė jiems, bet ryšys užsimezgė tik su kai kuriais. Vieni sutiko papasakoti savo istoriją, tačiau įspėjo, jog šia tema prabils paskutinį sykį. „Noriu tai pamiršti”, – sakė jie. Kiti buvo kiek atviresni. „Mano kalbinti vilko vaikai su dėkingumu prisiminė lietuvius, kurie juos priglaudė, maitino, rizikavo gyvybe”, – sakė R.Ostermannas. Klausiamas apie elgetų dalią pokariu patyrusius kitų tautybių vaikus režisierius teigė, esą jam žinoma, jog vilko vaikais buvo vadinamos tik Lietuvoje klajojančios vokiečių atžalos. R.Ostermannas filme siekė atskleisti du jam svarbius lygmenis – papasakoti vilko vaikų istoriją ir simboliškai suaktualinti dabartį. Parodyti, kas iki šiol vyksta įvairiose pasaulio vietose. „Vaikai ir šiandien tampa smurto bei karo aukomis”, – tvirtino juostos kūrėjas. Švelnesnis R.Ostermannas prisipažino pasitelkęs filme švelnesnes vaizdavimo priemones. Pasak jo, vilko vaikų tikrovė buvo kur kas žiauresnė. „Esu ne dokumentininkas, o vaidybinio kino režisierius, – gynėsi menininkas. – Norint parodyti tokią istoriją, supažindinti su šia tema, reikia rinktis švelnesnį būdą, neatgrasinti žmonių.” Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Matthiasas Muelmenstaedtas atkreipė dėmesį, kad režisierius filme atsisakęs istorinio konteksto, esą Europos istorijos neišmanančiam žmogui tikroji kūrinio esmė gali likti nepažini. R.Ostermannas atrėmė, jog „Vilko vaikams” linki brandaus žiūrovo. Tokio, kuriam pakaktų pirmuosiuose filmo titruose rodomos 1946 metų datos. „Nesiekiau pasakoti Vokietijos istorijos. Mano tikslas – atskleisti vaikų likimus ir patirtį. Todėl atsisakiau daugelio dialogų, vengiau rodyti ir kareivių veidus. Laikiausi nuomonės, kad vaikams didžiausią baimę kelia ginklai, karo technika. Norėjau daug ką pasakyti per emocijas, o ne dokumentika, – aiškino R.Ostermannas. – Tuo pat metu siekiau pavaizduoti, kaip vaikai išgyveno gamtoje. Per archajišką formą, jiems prieinamomis priemonėmis ir daiktais. Gamta vaikus ir maitino, ir grasino sunaikinti.” *** R.Ostermanno debiutinis pilnametražis filmas bus rodomas tarptautinio festivalio „Kino pavasaris” programoje „Metų atradimai”. Vakar „Vilko vaikus” žiūrėjo ir su režisieriumi bendravo Kauno publika. Šiandien filmas bus rodomas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose. R.Ostermannas gimė Paderborne. Baigęs mokyklą ir atlikęs karinę tarnybą, dirbo filmavimo darbų vadybininku, filmavimo aikštelės administratoriumi ir režisieriaus asistentu. Prie vilko vaikų temos režisierius ir scenaristas pirmąkart prisilietė savo pirmajame trumpametražiame filme „Still” („Tyliai”), kurio premjera vyko 2009 metais Maxo Ophuelso kino festivalyje. Išsamiau apie Vokiško kino dienų filmus ir jų rodymo vietas: www.goethe.de/lietuva/vkd.
|
