Pramanyta istorija apie vilko vaikus

Rickas Ostermannas. Anjos Lehmann nuotr.

Rickas Ostermannas. Anjos Lehmann nuotr.

Vo­kiš­ko ki­no sa­vai­tė sos­ti­nė­je bai­gė­si lie­tu­viš­ką­ja juo­stos „Vil­ko vai­kai” („Wolfs­kin­der”, 2013) prem­je­ra ir su­si­ti­ki­mu su re­ži­sie­riu­mi Ric­ku Os­ter­man­nu. De­biu­ti­nis pil­na­me­tra­žis vo­kie­čio fil­mas pra­by­la Lie­tu­vo­je vis la­biau įsi­są­mo­ni­na­ma, o Vo­kie­ti­jo­je be­veik ne­ži­no­ma, nu­ty­li­ma te­ma.

Fil­me ro­do­mos va­di­na­mų­jų vil­ko vai­kų – el­ge­to­mis vir­tu­sių Ry­tų Prū­si­jos vo­kie­čių at­ža­lų – kla­jo­nės po Lie­tu­vą. Pa­si­bai­gus An­tra­jam pa­sau­li­niam ka­rui ir so­vie­tams bar­ba­riš­kai nai­ki­nant Rytp­rū­sių gy­ven­to­jus, „fa­šis­ti­nio žvė­ries iršt­vą”, mo­ti­nos, gel­bė­da­mos sa­vo vai­kus, siun­tė juos ana­pus Ne­mu­no – į Lie­tu­vą. Tiks­lus to­kią da­lią pa­ty­ru­sių ma­ža­me­čių skai­čius nė­ra ži­no­mas, ta­čiau ma­no­ma, kad jų bū­ta nuo 5 iki 7 tūks­tan­čių.

Fil­me prieš­prie­šos vai­kų kan­čioms pri­nci­pu at­sklei­džia­ma gra­ži Lie­tu­vos gam­ta, nuo­sta­būs pei­za­žai. 2012 me­tų va­sa­rą R.Os­ter­man­nas at­vy­ko į mū­sų ša­lį ekra­ni­zuo­ti pa­ties kur­to sce­na­ri­jaus. Fil­ma­vi­mo dar­bai tru­ko po­rą mė­ne­sių, dau­giau­sia – Vil­niaus ir Ši­lu­tės apy­lin­kė­se. „Man be ga­lo džiu­gu, kad fil­mas da­bar ro­do­mas čia, Lie­tu­vo­je”, – po per­žiū­ros sos­ti­nės “Pa­sa­kos” ki­no tea­tre džiū­ga­vo R.Os­ter­man­nas. Už lie­tu­viš­ko­sios prem­je­ros ga­li­my­bę jis dė­ko­jo Goet­he’s ins­ti­tu­tui Vil­niu­je. O už su­ma­ny­mo taps­mą ti­kro­ve – lie­tu­vių ko­man­dai. Ak­to­riai Dai­nius Ga­ve­no­nis, Al­do­na Ben­do­riū­tė, Alek­sas Ka­za­na­vi­čius, Vi­das Pet­ke­vi­čius, El­vy­ra Že­ber­ta­vi­čiū­tė ir dau­ge­lis ki­tų „Vil­ko vai­kuo­se” vai­di­na ūki­nin­kus, par­ti­za­nus ir ru­sų ka­rei­vius.

Re­ži­sie­rius su­kū­rė per­ne­lyg švie­sų pa­sa­ko­ji­mą. Tar­ki­me, jo fil­mo per­so­na­žai po Lie­tu­vą kla­jo­ja tik šil­tuo­ju me­tu. Ga­li­ma nu­spė­ti, ko­kie ne­gai­les­tin­gi iš­mė­gi­ni­mai ti­krų­jų vil­ko vai­kų lauk­da­vo žie­mą. O ne­pa­vy­kus nu­spė­ti – bent pa­sis­kai­ty­ti ra­šy­to­jo Al­vy­do Šle­pi­ko kny­go­je „Ma­no var­das – Ma­ry­tė”. Kny­go­je, ku­ri bu­vo par­ašy­ta žlu­gus su­ma­ny­mui kur­ti lie­tu­viš­ką fil­mą šia skau­džia te­ma. Ki­ta ver­tus, R.Os­ter­man­ną ga­li­ma su­pras­ti – te­gul kal­ba ne šiur­pūs vaiz­dai, o jaus­mai. Juo­lab Vo­kie­ti­jo­je, ku­ri drą­siai pri­pa­žįs­ta vo­kie­čius bu­vus An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro kal­ti­nin­kais, o au­ko­mis – dar ne. Gal toks pa­sa­ko­ji­mas leng­viau pra­sib­raus į šir­dis…

At­vi­ra ir artima

Ham­bur­ge gy­ve­nan­tis ir dir­ban­tis R.Os­ter­man­nas į vil­ko vai­kų te­mą at­krei­pė dė­me­sį prieš sep­ty­ne­rius me­tus. Iš da­lies ji re­ži­sie­riui ar­ti­ma. „Do­mė­jau­si sa­vo ma­mos šei­mos is­to­ri­ja. Bai­gian­tis ka­rui jai su tė­vais ir bro­liu te­ko bėg­ti iš Ry­tų Prū­si­jos į Vo­kie­ti­jos gi­lu­mą. Per dė­dės, se­ne­lio pa­tir­tį ir su­ži­no­jau apie vil­ko vai­kus. Pa­ma­niau, te­ma įdo­mi, ma­žai ži­no­ma ir ti­krai ver­ta ki­no pa­sa­ko­ji­mo”, – tei­gė kū­rė­jas.

Jo sce­na­ri­ju­je at­skleis­ta is­to­ri­ja – pra­ma­ny­ta, kon­kre­čių fak­tų nė­ra. Ta­čiau Vo­kie­ti­jo­je re­ži­sie­rius su­si­ti­ko ir kal­bė­jo­si su vil­ko vai­kų da­lią pa­ty­ru­siais žmo­nė­mis, pers­kai­tė vi­sas kny­gas, ku­rio­se bent kiek už­si­me­na­ma apie juos. Iš nu­girs­tų, pers­kai­ty­tų pa­sa­ko­ji­mų ir su­kū­ręs sa­vą­jį.

Vo­kie­ti­jos ki­no tea­trų lan­ky­to­jai „Vil­ko vai­kų” dar ne­ma­tė. Ta­čiau pa­sau­li­nė juo­stos prem­je­ra vy­ko Ve­ne­ci­jos ki­no fes­ti­va­ly­je. Fil­mas ro­dy­tas Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se, Ita­li­jo­je. „Vi­sur jis bu­vo su­tik­tas la­bai at­vi­rai. Su­si­do­mė­ji­mo šia te­ma ti­krai ne­stin­ga”, – tvir­ti­no fil­mo kū­rė­jas.

Su­nku kalbėti

Kas ki­ta – Vo­kie­ti­ja. Skau­dus ne­se­nos is­to­ri­jos reiš­ki­nys čia nė­ra pla­čiai ži­no­mas, vi­siš­kai ne­nag­ri­nė­ja­mas. Dai­ry­da­ma­sis par­amos su­ma­ny­mui, taip pat per par­en­gia­muo­sius dar­bus ir fil­ma­vi­mą re­ži­sie­rius ga­na daž­nai iš­girs­da­vo: „Ti­kriau­siai kur­si fil­mą apie miš­ke au­gan­čius vai­kus, tuos su­lau­kė­ju­sius, plau­kuo­tus?” „Žmo­nės ne­ži­no­jo, kas yra vil­ko vai­kai. Vi­liuo­si, fil­mas daug ką pa­keis. Tai di­džiau­siais ma­no troš­ki­mas”, – pa­brė­žė R.Os­ter­man­nas.

Vo­kiš­ko ki­no die­nų koor­di­na­to­rė Auk­sė Bru­ve­rie­nė tei­ra­vo­si au­to­riaus, ko­dėl ši te­ma ne­ži­no­ma vo­kie­čiams. „Ge­ras klau­si­mas, ta­čiau jis skir­tas ne man. Taip jau yra – Vo­kie­ti­jo­je es­ka­luo­ja­mos ki­tos te­mos, jos tam­pa svar­bes­nės. Ma­nau, ma­no tė­vy­nai­niams su­nku kal­bė­ti apie ka­rą, ku­rį su­kė­lė­me, ir jo pa­sek­mes. Ta­čiau jau par­ody­ti ke­li fil­mai, tar­ki­me, re­ži­sie­riaus Phi­lip­po Ka­del­ba­cho „Un­se­re Muet­ter, un­se­re Vae­ter” (2013). Tai lei­džia ti­kė­tis, jog ši te­ma taps la­biau ži­no­ma”, – vy­lė­si re­ži­sie­rius.

Du lygmenys

Su­si­tik­ti su žmo­nė­mis, ku­rių pa­sa­ko­ji­mai įkvė­pė kur­ti fil­mą, R.Os­ter­man­nui pa­dė­jo Vo­kie­ti­jos vil­ko vai­kų drau­gi­ja. Re­ži­sie­rius par­ašė jiems, bet ry­šys už­si­mez­gė tik su kai ku­riais. Vie­ni su­ti­ko pa­pa­sa­ko­ti sa­vo is­to­ri­ją, ta­čiau įspė­jo, jog šia te­ma pra­bils pa­sku­ti­nį sy­kį. „No­riu tai pa­mirš­ti”, – sa­kė jie. Ki­ti bu­vo kiek at­vi­res­ni. „Ma­no kal­bin­ti vil­ko vai­kai su dė­kin­gu­mu pri­si­mi­nė lie­tu­vius, ku­rie juos pri­glau­dė, mai­ti­no, ri­zi­ka­vo gy­vy­be”, – sa­kė R.Os­ter­man­nas. Klau­sia­mas apie el­ge­tų da­lią po­ka­riu pa­ty­ru­sius ki­tų tau­ty­bių vai­kus re­ži­sie­rius tei­gė, esą jam ži­no­ma, jog vil­ko vai­kais bu­vo va­di­na­mos tik Lie­tu­vo­je kla­jo­jan­čios vo­kie­čių at­ža­los.

R.Os­ter­man­nas fil­me sie­kė at­skleis­ti du jam svar­bius lyg­me­nis – pa­pa­sa­ko­ti vil­ko vai­kų is­to­ri­ją ir sim­bo­liš­kai su­ak­tua­lin­ti da­bar­tį. Par­ody­ti, kas iki šiol vyks­ta įvai­rio­se pa­sau­lio vie­to­se. „Vai­kai ir šian­dien tam­pa smur­to bei ka­ro au­ko­mis”, – tvir­ti­no juo­stos kū­rė­jas.

Švelnesnis

R.Os­ter­man­nas pri­si­pa­ži­no pa­si­tel­kęs fil­me švel­nes­nes vaiz­da­vi­mo prie­mo­nes. Pa­sak jo, vil­ko vai­kų ti­kro­vė bu­vo kur kas žiau­res­nė. „E­su ne do­ku­men­ti­nin­kas, o vai­dy­bi­nio ki­no re­ži­sie­rius, – gy­nė­si me­ni­nin­kas. – No­rint par­ody­ti to­kią is­to­ri­ją, su­pa­žin­din­ti su šia te­ma, rei­kia rink­tis švel­nes­nį bū­dą, ne­atg­ra­sin­ti žmo­nių.” Vo­kie­ti­jos am­ba­sa­do­rius Lie­tu­vo­je Matt­hia­sas Muel­mens­taed­tas at­krei­pė dė­me­sį, kad re­ži­sie­rius fil­me at­si­sa­kęs is­to­ri­nio kon­teks­to, esą Eu­ro­pos is­to­ri­jos ne­iš­ma­nan­čiam žmo­gui ti­kro­ji kū­ri­nio es­mė ga­li lik­ti ne­pa­ži­ni. R.Os­ter­man­nas at­rė­mė, jog „Vil­ko vai­kams” lin­ki bran­daus žiū­ro­vo. To­kio, ku­riam pa­kak­tų pir­muo­siuo­se fil­mo ti­truo­se ro­do­mos 1946 me­tų da­tos. „Ne­sie­kiau pa­sa­ko­ti Vo­kie­ti­jos is­to­ri­jos. Ma­no tiks­las – at­skleis­ti vai­kų li­ki­mus ir pa­tir­tį. To­dėl at­si­sa­kiau dau­ge­lio dia­lo­gų, ven­giau ro­dy­ti ir ka­rei­vių vei­dus. Lai­kiau­si nuo­mo­nės, kad vai­kams di­džiau­sią bai­mę ke­lia gink­lai, ka­ro tech­ni­ka. No­rė­jau daug ką pa­sa­ky­ti per emo­ci­jas, o ne do­ku­men­ti­ka, – aiš­ki­no R.Os­ter­man­nas. – Tuo pat me­tu sie­kiau pa­vaiz­duo­ti, kaip vai­kai iš­gy­ve­no gam­to­je. Per ar­cha­jiš­ką for­mą, jiems prie­ina­mo­mis prie­mo­nė­mis ir daik­tais. Gam­ta vai­kus ir mai­ti­no, ir gra­si­no su­nai­kin­ti.”

***

R.Os­ter­man­no de­biu­ti­nis pil­na­me­tra­žis fil­mas bus ro­do­mas tarp­tau­ti­nio fes­ti­va­lio „Ki­no pa­va­sa­ris” prog­ra­mo­je „Me­tų at­ra­di­mai”. Va­kar „Vil­ko vai­kus” žiū­rė­jo ir su re­ži­sie­riu­mi bend­ra­vo Kau­no pub­li­ka. Šian­dien fil­mas bus ro­do­mas Klai­pė­dos kul­tū­rų ko­mu­ni­ka­ci­jų cen­tro Par­odų rū­muo­se.

R.Os­ter­man­nas gi­mė Pa­der­bor­ne. Bai­gęs mo­kyk­lą ir at­li­kęs ka­ri­nę tar­ny­bą, dir­bo fil­ma­vi­mo dar­bų va­dy­bi­nin­ku, fil­ma­vi­mo aikš­te­lės ad­mi­nis­tra­to­riu­mi ir re­ži­sie­riaus asis­ten­tu. Prie vil­ko vai­kų te­mos re­ži­sie­rius ir sce­na­ris­tas pir­mą­kart pri­si­lie­tė sa­vo pir­ma­ja­me trum­pa­me­tra­žia­me fil­me „Still” („Ty­liai”), ku­rio prem­je­ra vy­ko 2009 me­tais Ma­xo Op­huel­so ki­no fes­ti­va­ly­je.

Išsamiau apie Vokiško kino dienų filmus ir jų rodymo vietas: www.goethe.de/lietuva/vkd.

Lzinios _logo2013 pavasaris-visi

Leave a Reply