KKKC PARODŲ RŪMUOSE ATIDAROMA RUSIJOS MEDIJŲ MENO PARODA

Gruodžio 19 d., penktadienį, 18 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) atidaroma Rusijos medijų meno paroda „Lost in Transformation“. 

Sergejus Bratkovas. „Balaklavos paikiojimas“ („Balaklavskij kuraž“)

Sergejus Bratkovas. „Balaklavos paikiojimas“ („Balaklavskij kuraž“)

„Rusijos medijų menas yra unikalus reiškinys: atrodo, jis  neatsižvelgia į sukauptas vizualines žinias ir sąmoningai plėtojasi nenuosekliai, – rašo viena iš parodos kuratorių Karina Karajeva. – Tačiau šis neatitikimas yra pagrįstas menininko pasisakymo, gesto ir elgesio kintamumu. „Lost in Transformation“ – tarsi apie tai, kas yra ši sąmoninga „nežinojimo“ spraga. Mėginimas, kurį įvykdo Rusijos menininkas norėdamas papasakoti apie savo vizualinę būklę, suranda naujus autorinės žinutės labirintus. 

Medijų menininkai įsisavina medijų erdvę ir išleidžia ją kaip savito pobūdžio variaciją, repeticiją. Laikas čia transformuojasi į pauzės būseną ir išplėstą laiką, kuriame ritmas priklauso nuo netyčia sugrotos detalės, o žaidimo aspektas apima paikiojimą – atitinkamą elgesio formą, kur laikinumas yra idealus dėl savo nuolatinio pasikartojimo. 

Čia būtina paaiškinti, kad Lost in Transformation, net atsižvelgiant į pažodinį šios frazės vertimą, tėra alegorijos forma, leidžianti pademonstruoti menininko reakcijos į videomeną ir medijų meną daugiaprasmiškumą. Pavadinime esantis „pasimetimas“  nustato jau turinčios savyje rezultatą paieškos pobūdį. Menininkas sąmoningai ryžtasi sunaikinti naratyvą, kad jį kompensuotų iš pirmo žvilgsnio formaliu pratimu. 

Sergejus Bratkovas savo kūrinyje „Balaklavos paikiojimas“ („Balaklavskij kuraž“) rodo dokumentinį reportažą apie vaikiškas pramogas neva kažkur Maskvos pakraštyje. Šis atsitiktinis epizodas galbūt ir nepritrauktų auditorijos dėmesio ilgam, tačiau dėl muzikos parinkimo – autorius įjungia populiarią tam tikro amžiaus bendruomenėje kompoziciją – ir svarbiausia, dėl realių „koreliacijos“ tarp personažų ir realybės objektų pridėjimo, epizodas įgyja apokaliptinių bruožų. 

Šią vaizdo apokalipsę kaip visuotinį ženklą parodo Vladimiro Logutovo kūrinys „Pauzė“ („Pauza“). Vaizdo sutrikimas yra tarsi techninis metodas, kuris iš tikrųjų veikia kaip išplėstas medijų vaizdinys, nuolat atkakliai ginantis savo paties elitiškumą. Logutovas pristato vaizdinio tarpsnį: toks yra jo ypatingas pranašumas medijose. Ši pauzė, atrodo, yra formali, bet tuo pačiu kiek įmanoma informatyvi ir alternatyvi moving image sampratai, kurios iliuziją rodo Vladimiras Selezniovas. Savo kūrinyje „Metropolis“ jis iškreipia konkretaus miesto žemėlapį ir atkuria jį kaip vaizdingą iliuziją. Ši iliuzija ir yra „gliukas“, medijų sutrukdymo forma, kurioje pasimetimas yra vienintelis išsigelbėjimas.

Iš kontravaizdo pozicijos įžengia Jurijus Vasiljevas – vaizdo monotoniškumas ir idėjos, kurią jis atkakliai gina savo darbe „Praėjusią būsimą žiemą” („Prošloj buduščej zimoj”), chromatiškumas tampa vaizdinio sandarumo kontrapunktu.

Youtube pasiskolintų siužetų paletė sudėliojama į abstraktų paveikslą Piotro Žukovo kūrinyje, kurio siužetas yra su medžiaga atliekamų pratybų rezultatas. Per šias pratybas vaizdas yra suspaudžiamas ir atkuria pats save naujosios tapybos pavidalu. Naujosios tapybos kategorija apima visai pateisinamas menines ambicijas sukurti, tiksliau, surasti  skirtingų medijų tarpusavio susisiekimui tinkamą kalbą. Su tradicine kultūra susijusios medijos taip pat susiejamos su originaliais technologiniais metodais, kurias siūlo mėgėjų bendruomenės (kaip Youtube struktūra) ir videomenininko, mėginančio  rasti vizualiniais santykiais besiremiančių dialogų bendrą vardiklį, sąmone.

Tokias kūrybines pratybas taip pat gali žymėti gana dėsningas noras sutvarkyti žinias ir supratimą apie kiną šiuolaikinėmis vaizdinės komunikacijos sąlygomis ir sukurto darbo virsmas visiškai kitokia, dar nepažinta meno savybe. Būtent apie tokią komunikaciją kalba grupė „Provmyza“, pareiškusi apie save kaip nuosekli kino kalbos tyrėja. Kūrinio „Amžinybė“ („Večnost’“), nufilmuoto, viena vertus, kaip abstraktus no wave krypties pagerbimas, kita vertus – kaip eksperimentinis vizualinis tekstas, technika yra kilusi iš Portugalijos kinematografininko Pedro Costa darbų. Absurdo kraštovaizdį su savo pasakojimo tradicijoje „užsikabliavusia“ forma menininkai paverčia tarpdisciplininiu pasisakymu apie pranešimo praradimą, dialogo neįmanomybę, reikšmių labirintą. Taip pat, kaip grupė „Zer Gut“, siūlanti apsvarstyti vaizdo išnykimą kaip vienintelę aktualią gamtos organiškume „ištirpusio“ menininko išpažinties formą.

Panašiam „ištirpimui“ yra skirtas ir Viktoro Alimpijevo darbas, kuriame autorius performatyvaus eksperimento būdu išplečia santykių tarp bendruomenių poetiką. Jo „Silpnas Rot-frontas“ („Slabyj Rot-front“) yra savotiška prasmių daugiasluoksniškumo išlaisvinta performatyvi variacija (Alimpijevas vienas iš  pirmųjų įvedė į metodologiją performansą kaip iš anksto paruoštą statistų veiksmą). Menininkas judėjimą pristato kaip vieningą erdvės dramaturgiją. Čia tarsi sugrįžta Bratkovas su savo tuo pat metu agresyvia ir romantiška dedikacija jaunimui, ir abu menininkai sukuria tūrinį erdvės ir personažo kontekstą. Grupė „Kurlink bėga šunys“ („Kuda begut sobaki“) perkuria dirbtinę sąmonę į meno terapijos formą, veikiančią pagal medijų technologijų dėsnius. Per labirintą bėgančią pelę, pasirenkančią vienintelį būdą prasitęsti trajektoriją, menininkai padaugina iš kitų panašaus fiziologinio ir intelektinio formato gyvų organizmų, kurie siūlo jau savo būsimojo laiko visatą. Žaisdamas labirinto erdvėje, objektas medijų algoritmo įjungimo būdu ženklina naują realybę. Bandymas įveikti erdvę Aleksandros Mitlianskajos kūrinyje paverčiamas į begalinę visai konkrečių veiksmų eilę ar seką – juos menininkė transformuoja į kone siurrealistinį piešinį. Ir čia, pagaliau, iškyla ta pati transformacija, kuri yra išreiškiama pagal Jacques Rancière’o formulę „alegoriškas po figūratyvaus, arba vizualus po matomo, regimai pavaizduoto“ ir siekia nusekti link sąmoningo praradimo, tiksliau, ištirpimo lokalios interpretacijos lygmenyje vardan tarptautinio supratimo ir suvokimo.“ 

Parodos kuratoriai – Evgenijus Umanskis ir Karina Karajeva. Organizatorius – Rusijos nacionalinio šiuolaikinio meno centro Baltijos filialas (Kaliningradas).

Paroda veiks iki 2015 m. sausio 18 d.

Leave a Reply