Kai keliautojo užrašai virsta muzika. Pokalbis apie svarbius dalykus su Vaclovu Augustinu ir Indre Jurgelevičiūte

25 metų sukakties sulaukęs kamerinis choras „Jauna muzika” gimtadienį švęs, žinoma, ant scenos. Ir ne vieną, o net keturis kartus. Originalių minčių nestokojantis kolektyvas sumanė paruošti ypatingą jubiliejinę programą ir iškilmingai pristatyti ją keturiuose Lietuvos miestuose – Klaipėdoje, Vilniuje, Šiauliuose ir Birštone. 

JM

Atlikėjų gretose – geriausi Lietuvos muzikantai instrumentalistai, renginio programoje – muzika nuo Europos šalių klasikinės tradicijos iki Afrikos, Indonezijos bei Pietų Amerikos sąskambių. Pagrindiniai keliautojai ir projekto vedliai – vokalistė Indrė Jurgelevičiūtė ir choro „Jauna muzika” vadovas, programos iniciatorius Vaclovas Augustinas. Abu jie – neeilinės asmenybės, savo kuriama ir atliekama muzika skleidžiantys pasauliui grožį ir gėrį. Su Indre ir Vaclovu kalbėjomės apie santykį su kelionėmis, muzika bei „Jauna muzika”, taip pat pasiruošimą ypatingiems jubiliejiniams koncertams.Prieš pokalbį susipažinkime artimiau:

Vaclovas Augustinas vaikystėje svajojo būti „bitlu”. Užaugęs tapo kompozitoriumi, ilgamečiu choro „Jauna muzika” meno vadovu ir dirigentu, taip pat mėgstamu LMTA dėstytoju. Roko grupės „Antis” narys, apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija už chorinio meno galių plėtrą ir sakralinės muzikos šiuolaikiškumą.

Indrė Jurgelevičiūtėvaikystėje svajojo būti dailininke, keliautoja arba rašytoja. Namie paišydavo knygas apie savo svajonių Afriką. Užaugusi įstojo į Muzikos ir teatro akademiją, tapo profesionalia džiazo bei world muzikos dainininke. Taip pat yra talentinga kanklininkė, prisijaukinusi tiek folkloro, tiek akademinę muziką. Apdovanota universaliu vokalu dainuoja tarptautinėje grupėje „Merope”, projekte „MaLituanie”, vokaliniame svingo kolektyve „The Ditties”, „The Schwings”.

Indre ir Vaclovai, kada ir kokiomis aplinkybėmis prasidėjo jūsų kūrybinė draugystė? Ar iki tol buvote pažįstami su vienas kito kuriama ir atliekama muzika?

Indrė. Vaclovas Augustinas man dėstė ritmikos ir solfedžio paskaitas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. O ir šiaip visuomet sekiau choro „Jauna muzika” koncertus ir dažnai juose lankydavausi.

Vaclovas. Indrė buvo mano ritmikos kurso studentė Muzikos akademijos Džiazo katedroje. Talentinga ir darbšti studentė. Per daug dėstytojavimo metų aš jau išsiugdžiau neblogą nuojautą. Maždaug po mėnesio pažinties su studentu galiu pakankamai tiksliai prognozuoti jo profesinę ateitį – taigi, man greitai tapo aišku, kad Indrės laukia įdomus ir prasmingas kūrybinis kelias. Po studijų ją pamečiau iš akiračio. Girdėjau, kad ji studijavo Olandijoje ar dar kur. Po kelerių metų choro dainininkė Skaistė sako: „Pažįstu tokią Indrę, turi labai gerą balsą ir norėtų padainuoti pas mus chore.” „Gerai, – sakau, – tegu ateina, pabandysim.” Pasirodė, kad ta pati Indrė. Padainavo su mumis Mozartą ir vėl dingo iš horizonto. Paskui atsitiktinai išgirdau ją dainuojant viename iš Vilniaus senamiesčio barų – labai suintrigavo. Pasidomėjau giliau, kokią muzika dainuoja ir kuria. Sužinojau apie grupę „Merope”. Ir štai, prieš kokius metus, svarstant naujas choro programas, choro vadybininkė Gabrielė pasiūlė, gal padarykim ką nors su Indre ir „Merope”. Taip, sakau, turėtų būt gerai. Ir ėmėmės darbo. Rezultatas pranoko lūkesčius – po koncerto laimingi buvo visi, ir choristai, ir Indrė su grupe, ir klausytojai.

Ar lengvai randate bendrą kalbą scenoje?

Indrė. Vaclovas Augustinas yra savo srities profesionalas, muzikos mylėtojas ir kūrėjas, be to, atviras naujovėms ir eksperimentams, tad su juo būti scenoje yra garbė ir malonumas.

Vaclovas. Lengvai. Man atrodo, mes išpažįstam panašias estetines vertybes.

Šiuo metu ruošiatės neeiliniam koncertų ciklui Lietuvoje. Papasakokit trumpai apie jį – kokia jo programa, kokie kūriniai skambės, kaip gimė pati idėja, atvedusi į šį renginio sumanymą?

Vaclovas. Žinau, kad šalia viso kito, Indrė Roterdame studijavo klasikinį indų ragą. Ji gerai išmano ir kitų neeuropinių kultūrų muzikines tradicijas, dainavimo manierą ir pan. Pagalvojau, juk tai puikus partneris muzikinei kelionei per pasaulį. Taip atsirado programa „Keliautojo užrašai”. Choras, grupė (gitara, kontrabosas, mušamieji, saksofonas), džiazo/world music dainininkė grojanti kanklėmis; repertuaras – pasaulio tautų dainos – atrodo, nieko naujo, daugybę kartų eksploatuota ir girdėta. Tačiau kažkokios laimingos apvaizdos dėka ar labai sėkmingo muzikinio susikalbėjimo dėka mums pavyko sukurti kažką kitokio, kažką ypatingo.

Indrė. Keliautojo užrašuose skambės specialiai šiai programai rinktos ir aranžuotos dainos iš įvairių pasaulio kraštų. Taip pat V. Augustino kūrinio premjera ir aranžuotės bei kelios gitaristo Berto Coolso kompozicijos. Aš pati džiaugiuosi galėdama atlikti kelis kūrinius, kuriuos jau seniai svajojau padainuoti, bet vis nebuvo tam tinkamos progos, o dabar kartu su choru jie nuskambės tikrai ypatingai. Ir, aišku, kaip kiekvienas keliautojas po ilgų klajonių sugrįžta namo, taip ir mes įpinsime lietuviško folkloro kūrinių aranžuočių.

Vaclovas Augustinas

Vaclovas Augustinas

Vaclovai, 25 metų jubiliejų šiemet švenčia Jūsų choras, o Jūs pats sutiksite 55-uosius savo gyvenimo metus. Ar savąjį jubiliejų žadate minėti taip pat muzikaliai, kaip ir choro?

Savo 55-uosius jau sutikau. Ne tiek muzikaliai, kiek gurmaniškai – puikiame meksikietiškame restoranėlyje „Sofa de Pancho”.

Dvidešimt penkeri metai, jeigu žiūrėtumėme į žmogaus augimą, brendimą, yra tikrai nemažai – tai jau susiformavusi, dažniausiai ir daug pasiekusi asmenybė, pačiame jėgų žydėjime. O jeigu kalbėtumėme apie Jūsų vadovaujamą vokalinį kolektyvą?

Pirmiausia, nemanau, kad 25-erių metų jaunuolis(ė) yra susiformavusi, daug pasiekusi asmenybė. Kalbėdami apie amžių žmonės sako, vieni šuns gyvenimo metai prilygsta septyneriems žmogaus gyvenimo metams. Pritaikant tokią logiką, 1 metai choro lygu 2,2 metų žmogaus (juokiasi).

Ar jums, tapus choro vadovu, pavyko lengvai susidraugauti su kolektyvu? Ar prisimenat pirmąją repeticiją su „Jauna muzika”? Pirmąjį koncertą?

Prieš tapdamas choro vadovu, keletą metų aš buvau labai atsidavęs choro dainininkas, taigi susipažinti iš naujo man nereikėjo. Kartą buvęs choro direktorius, vienas iš „Jaunos muzikos” įkūrėjų, pasiūlė man parepetuoti savo kūrinį „Supkit, meskit” – tai buvo pirmas kartas, kai aš dirbau su „Jauna muzika”. O pirmojo savo koncerto, deja, neprisimenu. Reiktų paklausti mūsų dabartinės direktorės Salomėjos – ji fenomenaliai atsimena visus choro įvykius.

Didžiausias choro „Jauna muzika” pasiekimas nuo gyvavimo pradžios?

Įvairių trofėjų pilnos lentynos, tačiau didžiausias choro pasiekimas nuo gyvavimo pradžios yra tas, kad choras vis tebegyvuoja. Ir, nepaisant didesnių ar mažesnių pakilimų ar nuosmukių, laikomas vienu iš įdomiausių reiškinių Lietuvos kultūrinėj panoramoj.

Kažkada esate sakęs: „Choras – tai komandinis žaidimas. O kaip suderinti laisvę su komandine veikla?” Radote atsakymą, kaip tai suderinti? Ar esate griežtas vadovas ir kompromisų net nebandote ieškoti?

Laisvė – komandinė veikla, kažkaip man jau nebeįdomu filosofuoti šita tema. Kiekvienas sąmoningas choro dainininkas supranta, kad choras – tai komandinis žaidimas, kur pastangos – asmeninės, rezultatas – kolektyvinis, o atpildas šimteriopas.

Žmonės sako, kad nesu griežtas, jog dažniau linkęs ieškoti kompromisų. Nors vieno bendro projekto metu režisierius Jonas Vaitkus mane palygino su vandens stichija – vanduo lankstus ir minkštas, galintis lengvai keisti pavidalą ir formą, tačiau tuo pat metu yra ir jokiomis kliūtimis nesustabdoma galybė.

„Jaunos muzikos” koncertų geografija plati – Izraelis, Rusija, Prancūzija, Vokietija… Įdomu, kaip jus priima Lietuvos, ir kaip – užsienio publika? Ar jaučiate skirtumą? Kuri dažniau skanduoja ‘pakartot’?

Globalizacija, Europos Sąjunga… – visur tas pats. Jeigu „pjausi grybą”, į akis šypsosis, bet kitą kartą niekada nepakvies.

Kaip Jūsų kūrybiniame kelyje suderinami tokie skirtingi kolektyvai – kamerinis choras „Jauna muzika” ir roko grupė „Antis”? Gal pastarojoje išsipaišęs veidą tikslingai bėgate nuo akademinės aplinkos griežtumo ir suvaržymų?

Iš esmės didelio skirtumo nematau. Natos visur vienodos, tik žanras kitas. „Antyje” paišausi veidą, „Jaunoj muzikoj” velkuosi juodą kostiumą. Ir „Antyje”, ir „Jaunoj muzikoj” viską darom rimtai, atsakingai ir reikliai sau. Tik „Antyje” prieky stovi A. Kaušpėdas, o „Jaunoj muzikoj” – aš. Na, „Antis” dar skiriasi tuo, kad ten mes visi bendraamžiai – pagyvenusių vyrų klubas (juokiasi), ir nėra santykio vadovas – pavaldiniai. Sena gera roko grupės bendravimo tradicija. O akademinės muzikos aplinkos griežtumas ir suvaržymai – tai pasirinkimas, o ne duotybė.

Ar „Anties” nariai domisi Jūsų akademine veikla? Ateina palaikyti ir paklausyti „Jaunos muzikos” atliekamų kūrinių?

O, taip! Domisi, labai vertina ir gerbia. Net nepyksta, jei kartais vėluoju į repeticijas, nes profesoriaus privalu laukti bent jau 20 min. (juokiasi).

Savo vadovaujamo kolektyvo jubiliejaus proga sukūrėte kelias specialias kompozicijas. Papasakokite apie jas plačiau.

Koncerto pradžia ir pabaiga – abu kūriniai parašyti jubiliejiniais metais. Jais įrėminama „Keliautojo užrašų” programa.

Panašiai kaip renesanso tapytojai, savo paveikslų masinėse scenose kur nors kamputyje įpaišydavę savo veidą – neatsispyriau pagundai ir aš.

Pirmasis kūrinys – „Tu man graži kaip vasaros diena” (18 Šekspyro sonetas) sukurtas birželio mėnesį Klaipėdos „Kariliono muzikos festivalio” užsakymu.

O mūsų koncerte, – per dedikaciją, per netikėtus skaičių sutapimus („Jaunai muzikai” – 25, V. Augustinui – 55, Viljamui Šekspyrui – 550) pasinaudoju kompozitoriaus privilegija ypatingu būdu pasveikinti savo dainininkus ir dainininkes.

Paskutinis kūrinys – „Du dob dob / Tie bernelio pažadai…”, galų gale „užrišantis” 3-jų dalių ciklą: 1. „Du dob dob”, 2. „Tykus tykus”, 3. „Anoj pusėj Dunojėlio”, kuriame lyg ir siužetas, lyg ir užuominos į biografiją, lyg ir ateities nuojauta.

Kaip viskas susipynę – kūryba ir „Jauna muzika”, neišvengiamybė ir Širdies ilgesys.

O į ką labiausiai kreipiate dėmesį klausydamas chorinės muzikos?

Klausau dvejopai: kaip kompozitoriui man įdomu, kaip padaryta tai, kas man patinka; kaip paprastam klausytojui man įdomu, ar yra kažkas daugiau, negu nepriekaištingai atlikti techniniai parametrai. Kuo toliau, tuo labiau mane domina tik tai, kas emociškai paveiku.

Kokybė, improvizacija, emocija… Kas Jums svarbiausia kuriant muziką?

Apsisprendimas, tikėjimas, atsakomybė, vaizduotė, polėkis, sąžiningumas, tarnystė… žodžiu, viskas, ko trūksta realiame gyvenime.

Indrė Jurgelevičiūtė

Indrė Jurgelevičiūtė

Indre, kaip pati esi susijusi su chorine muzika – gal būtent taip prasidėjo Tavo kelias į muzikos pasaulį?

Iš tiesų nuo pirmos klasės labai ilgai dainavau chore, vėliau –džiazo ansamblyje, tad chorinei daugiabalsei muzikai jaučiu ypač šiltus jausmus.

Groji ne tik su daugybe kolektyvų, bet ir labai įvairių stilių muziką. Vis dar nerandi savojo, ar tyčia nenori apsistoti ties vienu skambesiu?

Man įdomu įvairūs stiliai, tačiau kiekviename iš jų noriu atrasti savąjį garsą. O ir šiaip šiuolaikiniame muzikos pasaulyje stiliai ir žanrai yra ganėtinai susipynę. Dažniausiai pasirodau world, folk, jazz, improvizacinės, alternatyvios muzikos scenoje, o šie stiliai yra labai atviri, todėl lengvai vienas kitą papildo, be to, džiaugiuosi, galėdama dažnai įpinti ir lietuviško folkloro motyvų.

Manau, gyvenimas yra skirtas mokytis, ir kiekviename stiliuje galima atrasti ir išmokti naujų dalykų. Pavyzdžiui, Belgijoje šiuo metu groju alternatyvios minimalistinės muzikos projekte „Book of Air”, kuris tyrinėja garso ir laiko suvokimą, garso dizainą, ir šiuos principus vėliau bandau pritaikyti ir savo kūryboje. Arba pagrojus kartu su senegaliečiu Solo Cissokho, nejučia jo ritmų įpinu ir kanklių pasažuose. Daugeliu skirtingų muzikinių patirčių dalinamės ir sujungiame ir grupėje „Merope”. Mano manymu, įvairių stilių ir tradicijų studijos, susitikimai su įvairių žanrų bei kultūrų muzikantais tik praturtina ir kaip tik verčia ieškoti savojo garso bei savų išraiškos būdų.

Vis dėlto kuris jų – artimiausias? Įdomiausias?

Daug grojame su mėgstama grupe „Merope”, ką tik baigėme antrojo albumo įrašus. Taip pat netrukus koncertinės organizacijos „GM Gyvai” pastangomis bus išleistas pirmasis kanklių ir koros dueto albumas kartu su muzikantu iš Senegalo Solo Cissokho. Belgijoje bendradarbiauju su kūrybine platforma „Granvat”, su kuria kuriame keletą alternatyvios džiazo muzikos projektų. Kitą sezoną laukia koncertai su projektu „Malituanie”. Taip pat po jaukaus solinio koncerto festivalyje Leipcige, pradėjau regzti mintis apie solo programą, įkvėptą lietuvių liaudies dainų.

Šiuo metu gyveni Belgijoje. Papasakok, kaip ten atsidūrei.

Šiuo metu studijuoju world muzikos magistro studijas Roterdamo (Olandija) konservatorijoje Codarts. O Belgijoje turiu daugiausia muzikinės veiklos, groju su keletu projektų, kuriu, įrašinėju. Tad kas savaitę traukiniu keliauju iš vienos šalies į kitą į paskaitas. O ir šiaip, šie metai buvo kaip niekad gausūs koncertinių kelionių. Su grupe „Merope” keliavom po Meksiką, Ispaniją, Olandiją, Vokietiją.

Esi atvira kelionėms muzikoje ir nestandartiniams sprendimams. Tačiau ar yra tokių, kuriems niekuomet nepritartum? Kur yra Tavosios muzikinės ribos?

Esu atvira įvairiems muzikiniams sprendimams, tačiau man labai svarbu, kad muzika skleistų ramybę ir gerumą. Muzika yra nepaprastai stipri kalba, tad norisi ja skleisti gražius ir svarbius dalykus.

Tradicinis klausimas apie įkvėpimą: kokiu muzikos atlikėju žaviesi? Kur apskritai ieškai įkvėpimo?

Vienas didžiausių muzikos įkvėpėjų man yra klasikinės Šiaurės Indijos muzikos bansuri atlikėjas Hariprasad Chaurasia. Esu laiminga, kad turėjau progą būti jo pamokose. Šiuo metu studijuoju Šiaurės Indijos klasikinę muziką, esu sužavėta ir užburta šios senos muzikinės tradicijos gilumo, subtilumo ir grožio. Labai įkvepia įvairūs muzikantai ir koncertai. Neseniai buvau norvegų džiazo trimitininko Arve Henrikseno koncerte, kuris sužavėjo savo skandinavišku minimalizmu ir improvizacijomis. Taip pat labai įkvepia tradicinė įvairių kraštų muzika. O dar mane įkvepia gamta, saulėkaita ir kelionės.

Indrės Jurgelevičiūtės svajonių scena?

Na, galėčiau vardyti daug dalykų, nuo ko priklauso scenos puikumas – gera akustika, įkvepiantis vaizdas, jauki aplinka, bet koncerte už viską svarbiausias yra atviras muzikai klausytojas.

Koncerto „Keliautojo užrašai” muzikantai – Bert Cools, Arkadijus Gotesmanas, Vytis Nivinskas, Remigijus Rančys – ko gero, jau anksčiau yra pabuvę su Tavimi ant tos pačios scenos. O koks jausmas dainuoti kartu su gausiu daugiabalsiu organizmu, šiuo atveju, „Jaunos muzikos” kolektyvu?

Be abejo, jausmas nuostabus. Tai yra choras, kuriuo jau seniai žaviuosi, esu dėkinga ir laiminga, kad bendradarbiaujame. O ir muzikantai, prisijungsiantys koncerte, yra puikūs atlikėjai ir nenuilstantys kūrėjai, nuolat įkvepiantys savo muzika ir idėjomis.

Daugiau informacijos apie jubiliejinius choro „Jauna muzika” koncertus rasite ČIA.

Bernardinai.lt

Leave a Reply