Apeirono teatras: naujuoju sezonu – nauji žaisliukai

Ką tik įvykęs Klaipėdos Apeirono teatro vienerių metų gimtadienis sutapo su dar keliais maloniais įvykiais. Pirmiausia – su dar vieno sezono, kuriuo komanda ketina publikai pristatyti tris premjeras bei po savo stogu suburtų bendraminčių spektaklius, pradžia. Antra – su Dalios Tamulevičiūtės premija, pelnyta už spektaklį „Uroboras“ (rež. Eglė Kazickaitė).

Spektaklis „Likučiai po dievo“

Spektaklis „Likučiai po dievo“

Gyvenant Klaipėdoje, smagu tai, kad Apeirono teatro kolektyvas lieka ištikimas sau ir apskritai lieka – ten, kur prieš metus įsikūrė su ketinimu plėtoti diskursyvinio, arba nuosekliojo, kur kiekvienas ankstesnis darbas yra prielaida ir dingstis kitam, teatro praktiką.

„Man atrodo, kad diskursyvinio principo tebesilaikome, tačiau šį kartą žaidžiame naujais žaisliukais, – sakė viena iš Apeirono teatro režisierių E. Kazickaitė. – Naujausiam darbui pasirinkome temą, kurios iki šiol nesame gvildenę. Nusakyti žanrą bei darbo metodą yra sudėtinga, taigi stipriai rizikuojame.“

Spektaklio „Likučiai po dievo“ , kuris Apeirono teatre (Turgaus g. 16/ Tiltų g. 12, Klaipėda) bus rodomas spalio 23, 24 d. 19 val. tema – žmogaus kvailybė. Jai kūrėjas įkvėpė Matthijso Van Boxselio knyga „Kvailybės enciklopedija“, kurioje, anot režisierių, kvailybė pateikiama kaip savarankiška jėga, turinti savitą logiką; kaip reiškinys, kuris neišvengiamas visose srityse, visais laikais ir kiekviename žmoguje.

„Tai netradicinė literatūra ir netradicinis požiūris į žmogaus prigimtį. Kvailybė gvildenama kaip savarankiška ir nuo žmogaus neatsiejama jėga, turinti savo raciją ir netgi trauktina į vertybių sąrašą, mat egzistuoja greta tokio pat prigimtinio tobulybės siekio. Spektaklyje nagrinėjame, kaip jie sąveikauja ir veikia žmonijos virsmą“, – sakė E. Kazickaitė ir Greta Kazlauskaitė.

Nors Apeirono teatras neįsivaizduojamas be šių dviejų režisierių tandemo, nestandartinio humoro spektaklis faktiškai bus pirmoji jų kūrybinė kolaboracija. „Dviese dirbame jau seniai, tačiau šiuosyk šią bendros veiklos zoną išplėtėme,  – teigė G. Kazlauskaitė. – Vienas iš įdomesnių momentų yra jungtinis dramaturgijos kūrimas.“

Minėtoji knyga – tik atspirties taškas: spektaklio dramaturgiją ir tekstą režisierės kūrė pačios. Jos nebeapsiribojo pokalbiais, bet pakaitomis skaitė ir koregavo viena kitos parašytą tekstą. Šį procesą merginos vadina sijojimu. „Panašiai, tarsi pats atsitrauktum nuo kūrinio, kad po kurio laiko į jį pažvelgtum šviežia akimi. Tik šiuo atveju, užuot laukęs, perduodi jį žmogui, kuriuo visiškai pasitiki. Šitaip viskas vyksta greičiau“, – komentavo G. Kazlauskaitė.

Beje, režisierių teigimu, šis jų spektaklis bus pirmasis, turintis literatūros sąrašą. Į jį sudėta daug grožinės literatūros citatų bei faktinės informacijos, socialinių, politinių, religinių motyvų.

„Nepaisant susikalbėjimo, režisūros atžvilgiu esame labai skirtingos, – šypsosi E. Kazickaitė. – Jau vien todėl tikimės, kad galutinis darbas bus įdomus publikai.“

Apšilusios kojas naujuoju sezonu, lapkritį Apeirono teatro kūrėjos pristatys dar vieną premjerą – „Ištikimieji“. Anot režiserių, jeigu „Likučiai po dievo“ žada ironišką požiūrį, antrasis sezono pastatymas skleisis per klasikinę draminę liniją. Monospektaklis gvildens vienatvės verdančio pasaulio akivaizdoje temą.

Trečioji Apeirono teatro premjera išeis pavasarį.

Vienas iš aktualiausių ir kebliausių uždavinių jaunam nepriklausomam teatrui – suburti aktorių trupę. Šiuo sezonu Apeirono teatras bendradarbiauja su vaidybos bakalaurantais R. Bartašiumi, E. Kubiliūte, Kristina Švenčionyte bei publikai iš muzikinių, kino bei kitokių kūrybinių projektų pažįstamu Adomu Stančiku. Teatro vadovės tebepuoselėja tikslą ilgainiui įgyti ir nuolatinių bendraminčių, ir galimybių jiems motyvuoti.

Žinomi vardai bei matyti veidai šiuo atveju nėra pagrindinis orientyras.  „Klaipėda – kraštinis Lietuvos taškas. Nors galimybių bendradarbiauti su Vilniaus aktoriais teoriškai yra, neturime galimybių stebėti jų darbo procese, kad atsirinktume dominančias kandidatūras. Kalbant apie profesionalumą, jį teatro žmonės suvokia skirtingai, todėl  neskubame formuluoti jo kaip kriterijaus.  Tiesiog keliame principinius reikalavimus darbo procesui“, – sakė E. Kazickaitė ir G. Kazlauskaitė.

Teatro būstinė Turgaus gatvėje tebėra atvira ir kitiems kūrybiniams kolektyvams. Rudens sezoną čia atidarė teatras „Lino lėlės“ su naujuoju darbu „Bobulės rūpestėliai“, į spektaklius kviesiantis ir toliau. Estafetę perėmė jaunas choreografas Taurūnas Baužas, kurio spektaklis „Spalio tylėjimas“ parodytas jo pavadinime nurodytu laiku. Apeirono teatre laukiami visi pradedantieji arba neturintieji nuolatinės erdvės savo kūrybai pristatyti.

Teatru besidominčiai bendruomenei jai pažįstamas adresas, gausėjančios bendraminčių gretos ir nuveiktų darbų sąrašas. Ar per metus dar kas pasikeitė? „Džiugu ir keista, kad vis daugiau žmonių pažįsta mūsų teatro vardą“, – šypsosi režisierės. Ir čia neieškojusios paprasčiausio varianto, jos, regis, bus išlošusios – Apeirono teatro pavadinimo nesupainiosi su jokiu kitu. Panašu, kad analogiško siekio link jis sėkmingai juda ir kūrybos keliu.

Leave a Reply