Anatolijaus Klemencovo P.S.

Lapkričio 14 d. 17 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre atidaroma menininko Anatolijaus Klemencovo (g. 1954 m.) paroda „P.S.“. Parodinių erdvių antrajame aukšte bus pristatomi jo tapybos, kaligrafijos kūriniai bei instaliacijos. Kitaip nei galėtų atrodyti iš sentimentalaus pavadinimo, tai nėra klaipėdiečio kūrybos retrospektyva. Juo labiau čia nerasi praėjusiame amžiuje sukurtų darbų. Kodėl? Artėjant parodai, A. Klemencovą kalbino menotyrininkas Ignas Kazakevičius.  

Anatolijaus Klemencovo instaliacijos „Aptaisai“ fragmentas

Anatolijaus Klemencovo instaliacijos „Aptaisai“ fragmentas

 – Kokia šios parodos tema? 

– Ruoštis parodai pagal kokią nors temą, ją „atspindėti“, „vykdyti uždavinį“ – neįdomu. Tai dirbtinė situacija. Juo labiau nenoriu nieko auklėti! 

– Bet autorius visada kelia sau uždavinį, kurį siekia įveikti. 

– Kalbame apie skirtingus uždavinius. Drįsčiau sakyti, kad jau įžengiau į fluidų plotmę. Imkime senesnius darbus: „Įkvėpimo vienetas – 1 Klemas“, socialinę instaliaciją „Identitetų laikas“, kuri sulaukė didelio viešumo ir net plojimų… Dabar trokštu į visa tai pažvelgti kitaip – nebenoriu būti spraudžiamas į poziciją, patogią kuratoriams ar parodos rengėjams, kurie nori joti į priekį ant sąlyginio menininkėlio kupros. Noriu užsiimti menu, nedeklaruodamas tiesų ar taisyklių, neužsiimdamas didaktika. Man atrodo, kad šis atrištumo momentas menininkui yra labai vertingas plėtojant pasirinktą problematiką, tiesa, gilesnę ne aptartieji „tikslai ir uždaviniai“. 

– Tarkime, japonė prekybos centre. 

– Galbūt tai labai aktuali tema. Bet man japonė įdomi ne prekybos centre, o su kimono… 

– Bet tikriausiai galima padaryti analizę, kiek užsieniečių dirba prekybos centruose? Pasitelkti statistiką, įvertinti, kokias pareigas eina lietuviai, kokias – užsienio piliečiai, kurie labiau mėgstami, nagrinėti sociumą… 

– Šis aspektas, be abejo, gali būti. Bet jis man neįdomus. 

– Iš kur tuomet semiesi jėgų, Anatolijau?! 

– Iš pasaulio kultūros, Ignai Kazakevičiau! Gal tai, ką sakai, ir yra turininga bei smagu. Bet šiaip jau, įterpiant kokį nors politinės agitacijos momentą, nujaučiant žygiavimą tvirtu žingsniu arba kokio nors uždavinio žūtbūtinį atspindėjimą, išeina melas, mat menas pakeičiamas visai kitokiais dalykais. Politikos akivaizdoje kūrybos laisvė baigiasi. 

Anatolijus Klemencovas

Anatolijus Klemencovas

– Renesansas, barokas menkai teplėtojo socialinį meno aspektą: pirma ieškojo perspektyvos ir džiaugėsi atradę, vėliau išmoko vaizduoti proporciją ir t. t. Manyčiau, jog meno socializacija prasideda nuo olandų natiurmortų, viename – obuoliai, kitame – medžioklės trofėjai… Vėliau – realizmas, darbininkų portretai, rusų peredvižnikai. Jeigu semiesi iš šio šulinio, turėtum užgriebti ir socialumo, nes mūsų laikmečiu nebegali atsiremti tik į estetiką. Tu savo ruožtu peržaidi ir estetizuotus laikmečius, ir muziką, dailę, teatrą, kaligrafiją. 

– Kalbant apie meną kaipo tokį, iš pagrindų, atmetus visą atributiką, manau, kad tai yra Krzysztofo Pendereckio, Alfredo Schnittkės, Dmitrijaus Leono kūriniai. Yra dalykų, kurie nesileidžia logiškai analizuojami, kurie nepaklūsta žaidimo taisyklėms. Šiuo atžvilgiu jaučiuosi labai sukaustytas: virš manęs kabo estetizavimas. Manau, be estetinio tobulumo, menininko darbuose būtinas energinis pradas, kurio negalima paaiškinti racionaliai – forma, koloritu, kompozicija, kuris reikalauja pasąmoninio suvokimo lygmens. Štai Lucio Fontana – kuo, atrodytų, jis gali veikti žmogų? O juk veikia – savo ekspresyviuoju minimalizmu. 

– Bet tu nesi minimalistas. 

– Ne. Ir nesu tikras, ar tai pliusas, ar minusas. Nugyvenau 60 metų ir iki šiol nežinau. Jeigu mes vertintume meną kaip prekinį ženklą, kaip „Cola Cola“, kur viskas yra viena, nuo servetėlės iki stulpo, tai būtų vienas dalykas. Bet kiek tai teisinga meno atžvilgiu? Regiu jį įvairiapolį, pripažįstu kičo ir aukštosios kultūros sumaišymo galimybę. Manau, kad tai ir yra laisvė. 

– Kodėl tau toks svarbus yra teatras? 

– Tai, sakykime, teatrinis Ebolos virusas. Kiekvienas menas turi turėti magijos, slėpinių, kitaip tebus dekoratyvus paveiksliukas. Teatras, kaip ir muzika, šį slėpinį turi. Tai ne atvirukinis menas – jis turi savo aurą. Nemanau esąs teatralas, bet jaučiu, kad teatras – ištisa galaktika. Visa tai labai sudėtinga, patikėk, labai subtilios materijos, kur peržengęs ribą gali viską sudirbti, o iki jos neištempęs – nieko nepasakyti. 

– Kuris tavo kūrinys labiausiai pavykęs? 

– Juokinga apie tai kalbėti. „Mano geriausias paveikslas…“ Ne, vadovaujuosi mintimi, kad turiu nugyventi šį pulsuojantį momentą, kuriuo galbūt patirsiu vidinį pasitenkinimą. Bet tai nereiškia, jog šis pojūtis tenkins mane ir rytoj, kviesdamas kartoti: „Ak, kas per šaunuolis tas Klemencovas!“ 

– Ką daryti, jeigu jubiliejinė paroda – jau čia pat, o autorius vis dar jaučia, kad nepriartėja prie savo vizijos? 

– Šis klausimas gana provokatyvus. Itin įžūlu ir beviltiškai kvaila būtų teigti, o kur dar – įtikėti tuo, kad vienokia ar kitokia paroda gali tapti tuo absoliutu, kur menininkas gali pasirodyti kaip „kūrybos mesijas“. Paroda – viso labo mažytė galimybė paatvirauti apie pritvinkusius skaudulius,  būdas rasti žmonių, kurių pasaulėjauta artima tavajai. Matau, kad mane šiame nuodėmingame pasaulyje domina tik vienas žmogus – aš pats. Ne gamtos kataklizmai, ne visuomenės problemos. Kiekviename individe slypi tokie patirčių klodai, kad didžiausias iššūkis – panirti į save. Žinau, kalbu sudėtingai, bet dar dažniau svarstau, kuo galiu paveikti žmogų? Štai Antonis Tàpiesas. Kuo jis veikia žiūrovą? Gruntuota siena? Brėžiais joje? Jis sutraiško nesuprantamais vizualiaisias elementais, kurie sukelia tokį poveikį, kad tu pasuoji… Apskritai manau, kad menas turi būti bedaiktis. 

– Ieškai primityviosios pirmykščių piešinių energijos, medžiagiškumo pradmenų? 

– Šiuolaikinėje kaligrafijoje ir šio žanro istorijoje pakanka kūrėjų. Gal pasirodysiu nihilistas, bet plėšyta linija ant švariai nudažytų durų gali būti labai įtikinamas artefaktas. 

Anatolijaus Klemecovo tapybos ciklas „Metamorfozės“, Nr. 4

Anatolijaus Klemecovo tapybos ciklas „Metamorfozės“, Nr. 4

– Kam tada tiek estetizuoti? Ką ir kalbėtume, tavo darbai per gražūs. Juose yra ir vaizdo, ir formos, ir piešinio. 

– Aš ir sakau – turėčiau būti brandus menininkas su savo pozicija ir aiškiomis pažiūromis. Nežinau, kas bus rytoj. Žvalgydamasis po apleistus Gdansko kvartalus, susižavėjau benamių apgyvendintų rūsių langais. Štai grotos, už jų – faneros lakštas, vatos gniutulas, vielos raizginys… Galingas meno objektas! Kodėl žmonės to nemato? O rūsių gyventojai sukiojo pirštais prie smilkinių: šalia – švarutėlis restauruotas namas, o pan pripuolęs fotografuoja jų langus… 

– Trumpai tariant, „P.S.“ – ne pabaiga? 

– Tai „P.S.“ su dedikacija pradžios paieškoms. 

Paroda „P.S.“ KKKC Parodų rūmuose veiks iki š. m. gruodžio 10 d. 

Biografija 

Gimė 1954 m.  Klaipėdoje. 

1973 m. baigė Adomo Brako meno mokyklą. 

1974–1978 m. studijavo dabartiniame Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete. 

Nuo 1979 m. dalyvauja parodose. Darbai pristatyti renginiuose Anglijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Suomijoje, Izraelyje, Vokietijoje, Čekijoje ir t. t. 

2002 m. Šiaurės ir Baltijos šaliu chorų šventės vyriausiasis dailininkas. 

2003 m. Pasaulio lietuvių dainų šventės pagrindinio koncerto „MES“ dailininkas. 

2008 m., 2012 m. Kaliningrado miesto dienų vyriausiasis dailininkas. 

1997–2008 m., 2010–2013 m. Klaipėdos Jūros šventės dailininkas. 

2009 m. pelnė Klaipėdos kultūros magistro vardą. 

Už 2012-aisiais minėto Klaipėdos 760 metų jubiliejaus vizualinį stilių „Klemencov Group“ pelnė „A‘Design Silver Award“ (Milanas/Komas, Italija). 

Kūrybos sritys: grafika, plakatas, kaligrafija, scenografija, instaliacija, taikomoji grafika. 

Lietuvos grafinio dizaino asociacijos, Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Leave a Reply