Gabrielė Uselytė: „Fotografija – vaistas nuo baimės pamiršti prisiminimus”

Šį kartą Jaunųjų kūrėjų rubrikoje šnekučiavomės su jaunąja fotografe Gabriele Uselyte. Mūsų pašnekovė labai savikritiška, bet už ją kalba patys darbai. Anot Gabrielės, jai norisi grįžti atgal į prisiminimus, svajoti apie tas praėjusias gražias akimirkas, šypsenas, kurių jau niekas nesugrąžins. Taigi, fotografija merginai pasirodė vienintelis veiksmingas vaistas, padedantis užgožti baimę pamiršti prisiminimus. Apie fotografiją, svajones ir ateities planus – pokalbis su Gabriele Uselyte.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė?

Manau, esu gana kontrastinga. Man reikia kūrybos, vaizduotės žaismo, bet kartu esu ir labai konkreti, mėgstu tikslumą, skaičius, logiką. Turbūt dėl to dabartinis darbas ir studijos yra visiškai nesusiję nei su fotografija, nei su menais. Tikiu, jog tai tik į naudą: neleidžia rutinai įsisukti į kasdieninį gyvenimą, be to, galiu tobulėti keliose srityse.

Kaip Tavo gyvenime atsirado fotografija? Nuo ko viskas prasidėjo?

Dar būdama visai maža mėgau eksperimentuoti su visai paprastučiu šeimos skaitmeniniu fotoaparatu. Nors tada dar nieko nenutuokiau apie fotografiją, atkakliai fotografuodavau įvairius objektus bandydama išsiaiškinti tuo metu man buvusią didžiausią paslaptį – kaip „išplauti” foną. Taip prasidėjo straipsnių apie fotografiją skaitymas, kitų fotografų nuotraukų nagrinėjimas, ir žingsnis po žingsnio viskas pradėjo aiškėti (arba ne). Juk kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių.

Kokias studijas pasirinkai?

Studijuoju tarptautinio verslo administravimą LCC tarptautiniame universitete. Tad, kaip jau minėjau, tiesiogiai mano studijos visiškai nesusijusios su fotografija. Tačiau tikiu, kad universiteto teikiamas artes liberales išsilavinimas padeda man sparčiai tobulėti ne tik akademiškai, bet ir kaip asmenybei. Tai itin svarbu fotografijoje.

Galbūt prisimeni savo pirmąją fotografiją?

Tikrai gerai pamenu (šypteli). Man tą vasarą buvo kokie 5 metukai. Su mama ir krikštamote buvome prie jūros. Jos paprašė, kad jas nufotografuočiau. Deja, jos liko kažkur šone, o pačiame centre buvo garbingai įkomponuota „Coca-colos” pavėsinė. Pamačiusios išryškintą nuotrauką, jos dar ilgai man nedavė fotoaparato į rankas. Nors dabar gerai pagalvojus, juk sukomponavau pagal trijų trečdalių taisyklę, tai gal ne taip ir blogai (šypsosi).

Kas apskritai Tavo gyvenime yra fotografija ir kūryba?

Aš labai mėgstu svajoti, mintimis grįžti į praeitį, į prisiminimus, atkurti įvykius ir prisiminti viską vėl ir vėl. Jaučiu, kad kiekvieną kartą kažkokios dalelės pritrūksta, kažkas pasimiršta, išsitrina iš atminties. Natūraliai tarsi atsirado baimė, kad nebeprisiminsiu visko būtent taip, kaip buvo. Todėl fotografija man tapo vienintelis išsigelbėjimas nuo šios baimės. Retkarčiais peržiūriu visas man brangias nuotraukas. Tuomet taip gera ir saugu.

Gabrielės Uselytės nuotr.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su fotografija, kokia ji būtų?

Manau, kad tai būtų kažkas, kas reikalautų nemažai kruopštumo ir kūrybingumo, ką galėčiau kurti savo rankomis. Be galo mėgstu derinti spalvas, tekstūras, detales, dėl to ir kiekvienas paketėlis su nuotraukomis, atiduodamas klientams, būna išskirtinis ir toks vienintelis.

Kuo vadovaujiesi fotografuodama? Kaip apibūdintum savo braižą?

Fotografuodama portretus (dažniausiai merginų ar moterų) labiausiai noriu, kad jos nuotraukose pamatytų save šiek tiek kitokią: nustebtų, džiaugtųsi tuo, ką mato, pradėtų save mylėti nors truputį stipriau, įgautų dar daugiau pasitikėjimo savimi. Turbūt todėl mano nuotraukos ir yra tokios moteriškos, lengvos, švelnios ir net šiek tiek saldžios. Dažnai apie savo nuotraukas girdžiu du komentarus: šviesios ir ryškios. Nežinau, ar tai galima pavadinti braižu, bet bent jau dalimi jo (šypteli).

Kaip vyksta fotosesijos kūrybinis procesas?

Visų pirma stengiuosi susipažinti su žmogumi ir perprasti jo norus bei skonį. Kai kurie turi konkrečius pageidavimus, žino, kur ir kaip nori atrodyti, su kitais kuriame viziją drauge. Fotografuojant kartu stengiamės išgauti kuo gyvesnes nuotraukas. Dažnai patariu modeliams bendrauti su kamera arba susigalvojam tam tikrą siužetą ir nuotaiką – tai padeda įsijausti ir išgauti norimą rezultatą. Taip pat svarbu nuolatos drauge įsivertinti tarpinius rezultatus, kad galėtumėm taisyti detales, kurios modeliui nepatinka. Na, o vėliau kūryba tęsiasi kompiuteryje, nuotraukos yra retušuojamos ir išgaunamas galutinis rezultatas.

Gabrielės Uselytės nuotr.

Kas Tau suteikia įkvėpimo, idėjų?

Įkvėpimo man dažniausiai suteikia aplinka. Kartais pamatai žmogų ar vietą ir jau žinai, kaip tai galėtų atrodyti fotografijoje. Žinoma, daug sužaidžia ir vaizduotė, mėgstu piešti mintyse vaizdinius, tad kartais idėjos kyla tiesiog ten.

Kokia Tavo patirtis fotografijos pasaulyje? Gal teko kur nors dalyvauti su savo darbais?

Esu gana savikritiška. Nemanau, jog galėčiau kažkur varžytis, bent jau ne dabar. Dar reikia daug daug patirties ir darbo, kad galėčiau jaustis nors kiek savo darbais patenkinta ir galinti su jais vienur ar kitur dalyvauti. Viskas priešaky.

Papasakok, kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius kūrybos metus. Kokių turi tikslų?

Tikslų be galo daug. Baigusi studijas noriu dalyvauti intensyviuose fotografijos mokymuose ir seminaruose, galbūt net atidaryti studiją. Ji būtų skirta ne tik fotografavimui, bet ir įvairiems merginų susibūrimams, kuriuose mokytumėmės, kaip atskleisti save, savo gražiąją, dar nematytą pusę, išmokti pozuoti ir smagiai praleisti laiką merginų kompanijoje.

Koks Tavo gyvenimo credo?

Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.

Kas Tavo gyvenime yra autoritetas? Kodėl?

Kol kas jo nesuradau ir net nemanau ieškoti. Turiu aiškias savo sukurtas gyvenimo gaires, kurios padeda nepaklysti ir tikslingai eiti pirmyn.

Tai gal turi autoritetą iš kūrybinio gyvenimo?

O štai autoritetų fotografijos srityje yra ne vienas ir ne du. Vieni jų – Paulina ir Matas Jūrai, Svetlana Batura, Vadimas Fasij. Kartais žiūri į jų nuotraukas ir pačiai krenta rankos. Atrodo, jie turi kažkokių magiškų galių atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku, pamatyti tai, ko kiti nemato.